Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, kovo 28 d.


Baimės akiniai
Liutauras Degėsys
Liutauras Degėsys.

Visi žmonės į pasaulį žiūri pro savo akinius. Fiziniai – buitiniai – paprastieji akiniuočiai patys yra iš tolo matomi, kiekvienas gali juos pastebėti. Štai jie spokso pro savo blizgančius stiklus, net prisimerkę stebeilijasi į gyvenimo stebuklą – nesunku įžiūrėti, kaip akinių rėmeliuose plečiasi ar siaurėja jų vyzdžiai, ir suprasti, kad pasistengę, turėdami akinius, jie gali pamatyti daugiau. Jeigu kartais nepakanka akinių, galima panaudoti mikroskopą ar teleskopą, didinamuosius stiklus arba elektroninę techniką ir išvysti tai, ko nebuvo matyti.

Nusiėmus akinius pasaulis smarkiai pagražėja: beveik nebereikia tvarkyti namų, nes išnyksta neplautos grindys, šiukšlės, dulkės, nešvarūs drabužiai ir tušti buteliai. Net blogi žmonės kartais išnyksta: jeigu nežiūri į juos įdėmiai, tai beveik ir nematai. Net pilvas, jeigu jį pavyksta įtraukti, – tai dar ne visai pilvas. Tikro pilvo nesumažinsi valios pastangomis. Valios akiniai nepadės. Bet vos užsidedi akinius, viskas išryškėja. Net merginos, pasirodo, ne visos yra gražios. O į kai kuriuos vyrus pro akinius geriau net nežiūrėti, nes išaiškės, kad jie jau senokai buvo duše, nuo užvakar nesišukavę, batus ir dantis paskutinį kartą valė pirmadienį ir jau dvi dienas kažkodėl nepasikeitė glaudžių ir marškinių.

Tik tie fiziniai, tie išoriniai žmonių akiniai beveik netrukdo kitiems gyventi. Gal ir tau nusispjauti, kad kitų nematai, bet gali galvoti, kad ir kiti tikriausiai tavęs nepastebi. Žinoma, gaila neįvertintų tavo talentų, bet užtat ir tavo trūkumai niekam negraužia akių. Kiek blogiau su tais vidiniais nematomais akiniais, pro kuriuos visi spokso į pasaulį, tų savo akinių net nepastebėdami. Kad užsidėjęs žinių akinius, kad žinodamas daugiau pamatai kitaip nei nežinodamas, kitą kartą gal net nepagalvoji. Kad kiti, neturėdami žinių arba turėdami jų daugiau už tave, mato pasaulį kitaip. Kad todėl taip dažnai žmonės vieni kitų nesupranta, nes pasaulį dėl savo žinojimo ar nežinojimo suvokia kitaip. Gal nustebtum išvydęs, kaip tavo pasaulį mato kitas. Jeigu užsidėtum kito žmogaus žinių, patirčių, jo nuostatų akinius, nei savęs, nei savo pasaulio tikriausiai nė nepažintum. Arba tau gal visai nepatiktų jo prietarų, papročių ir tradicijų akiniai. Ak, kokie pasirodytų beprotiški – tų svetimų – politinių, religinių, moralinių, filosofinių akinių vaizdai...

Laikydamasis numirusių protėvių moralės geriausiu atveju gali prisitaikyti gyventi kapuose.

Menų kalbos nemokantys žmonės nesupranta, apie ką kalba menai. Neišmanantys, kas yra politika, tiesiog iškrenta iš politikos pasaulio ir gyvena kažkokioje ikipolitinėje gimininėje gentinėje bendruomenėje ir remiasi archajiškais papročiais, visokiais „dantis už dantį – akis už akį“ principais. Laikydamasis numirusių protėvių moralės geriausiu atveju gali prisitaikyti gyventi kapuose. Neišmanantys ekonomikos leidžia valdžiai su savimi daryti, ką tik ji nori. Nenešiodamas žinių akinių žmogus nemato, kad neturi jų, ir tų akinių jam netrūksta. Tiems vidiniams nematomiems akiniams pamatyti reikia specialių akinių. Savistabos, savęs refleksijos, distancijos su savimi akinių. Gebėjimo pažvelgti ir save pamatyti iš šalies.

Tada suprastum, kad nežinai, kaip daug nežinai. Įsitikintum, jog reikia atminties, kad prisimintum, ką pamiršai. Nustebtum, kad negali net įsivaizduoti, ką galėtum įsivaizduoti, jei turėtum vaizduotę.

Sužinotum, kad reikia proto, jog suvoktum, kad tau trūksta proto.

Dar blogiau, kad tų vidinių nematomų akinių yra gerokai daugiau. Užsidėjęs baimės akinius žmogus pradeda visko bijoti. Jis nemato, kad tai akiniai jam rodo tokį siaubingą pasaulį. Jis nemato, kad jį prigąsdino specialiai, kad jam pardavė baimės akinius kartu su pasakojimais apie avarijas, katastrofas, eismo įvykius ir žmogžudystes. Net ne pardavė, o įpiršo, paskolino, išnuomojo iki gyvenimo pabaigos. Kad tik karste galėtų juos nusiimti. Kad visą gyvenimą bijotų priešų, karų, nepriteklių. Kad tik neišsižadėtų tiurmos, lazdos ir ubago terbos. Kad negalėtų gyventi be baimės akinių. Kad negalėtų gyventi be mobiliako, be feisbuko, be interneto ir be gastronomo. Be blogos valdžios. Jei valdžia būtų gera, tas žmogus gal net neitų į darbą. Nes darbas – tai pasipriešinimas valdžiai. Ir laisvalaikis – rezistencija. Ir nemokėjimas mokesčių – tai kovos forma. Nes gyvenimas yra pasipriešinimas ir kova. Drąsa iš baimės.

Baimės akiniai didina. Pro juos atsiveria grėsmių bedugnės, priešų klastos, pavojų pelkės ir kitatikių apgavystės. Atsiskleidžia įsitikinimus griaunančios knygos. Pavojingi tampa meno kūriniai ir menininkai. Streikuojantys mokytojai ir medikai. Gal net visi pernelyg mąstantys ir ypač mąstantys kitaip pasirodo nežinia, ko norintys. Netvirtiems įsitikinimams baimę kelia kitos pažiūros ir nuomonės. Rožinių akinių mėgėjams nuoširdų siaubą kelia aštresni, ryškesni akiniai. Herojiškų akinių savininkus gąsdina pati galimybė pamatyti, kad žmonės yra ne paminklai ir kad paminklai – ne žmonės. Kad vadovėlinės tiesos gali būti peržiūrėtos. Pasiūlymas pasikeisti akinius priimamas kaip išdavystė, kaip apgaulė, kaip „velnio akis“. Jiems norėtųsi atimti ir sudaužyti tų neteisingai matančių ir klaidingai mąstančių akinius. Koks simboliškas pasiūlymas „duoti į akį“.

Kaip netikra, kaip pikta, kaip liūdna, kaip nelengva pamatyti save, kad esi su akiniais.

Kaip baisu atsimerkti ir išvysti kitą pasaulį.

2019 03 03 11:06
Spausdinti