PRENUMERATA KONTAKTAI
Žuvis ir meškerė: nuo ko pradėti kovą su skurdu?
Komentarai
Ovidijus Lukošius
2019 07 04 13:47

Socialinė atskirtis tampa aktualiausia tema Lietuvos politikoje, ji dominavo ir ką tik pasibaigusios prezidento rinkimų kampanijos metu. Nusitaikiusi į nusivylusius, dažniausiai regionų gyventojus, 2016 m. Seimo rinkimus triuškinamai laimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Druskos ant šios žaizdos pabarsto ir Europos Komisija, vis primenanti, kad nelygybė mūsų šalyje yra viena didžiausių ES.

Nelygybę matuojantis Gini indeksas Lietuvoje yra vienas aukščiausių ES ir 2017-aisiais ūgtelėjo iki 37,6. Latvijoje jis yra 34,5, Estijoje – 31,6, ES vidurkis – 30,3. Skurdas ir socialinė nelygybė, Europos Komisijos duomenimis, gresia 29,6 proc. Lietuvos gyventojų – pagal šį rodiklį taip pat esame Bendrijos dugne.

Skaičiai gąsdinantys, tačiau juos reikėtų vertinti su nemenka doze abejonių. Mažiausiai nelygybės Lietuvoje buvo prieš dešimtmetį, kai praūžė krizė. Tuomet smuko daugelio pajamos ir gyvenusieji geriau priartėjo prie esančių žemiau. Tačiau krizė baigėsi, ekonomika klesti ir praraja vėl didėja.

Skurdo grėsmės rodiklis nusipelno dar didesnės kritikos. Jis, bent Lietuvos atveju, atrodo tragiškas dokumentuose, bet realybė ne tokia niūri. Pagal šį rodiklį už Lietuvą kone dvigubai geriau atrodo Danija, Rusija ir Uzbekija. O patį geriausią rodiklį demonstruojančios šalys yra Šveicarija, Austrija ir... Kinija, Turkmėnija, Kazachija, tarsi lygybė tarp turtingų ir visiškų skurdžių yra vienodas gėris.

Apibendrinantys skaičiai daro įspūdį. Jais mėgsta žongliruoti politikai, ypač prieš rinkimus. Tačiau vis dar kovojama su padariniais, o ne priežastimis. Tai ir rezultatų neduoda, ir veda vis arčiau populizmo pakraščių. Politikai linkę dalyti žuvį, ne meškeres.

Valstiečių valdžia ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybė lyg ir sutelkė visas jėgas padidinti gyventojų pajamas, sumažinti atskirtį, tačiau dauguma rezultatų nuviliantys, o kartais net komiški. Atlyginimai šalyje kyla, tačiau gerokai sparčiau privačiame sektoriuje, ne tik dėl geros ūkio būklės, bet ir dėl darbuotojų deficito. Bandymai padidinti algas pedagogams baigėsi jų streikais, ministerijos šturmu ir Vyriausybės krize, per kurią krito trys ministrai. Atlyginimais vis dar nepatenkinti gydytojai ir kultūros darbuotojai.

Ne kartą šaudyta pro šalį ar tuščiais šoviniais. Surengtas beprasmis kainų karas su prekybos centrais. Smulkmeniškumo viršūnė – plačiai reklamuota, bet subliūškusi vaučerių idėja. Smarkiai kilsteltas tabako ir alkoholio akcizas gynė lietuvius pirkti į Lenkiją – joje vien pernai palikta 336 mln. eurų. Įsiplieskus latvių ir estų alkoholio akcizų karui, Lietuva bus priversta juos arba mažinti, arba susitaikyti, kad sparčiai pildysime ir Latvijos prekybininkų sąskaitas, ir šios šalies biudžetą. Užsispyrę valstiečiai greičiausiai nieko nekeis.

Artėjant Seimo rinkimams, – tai jau ryškėja ir derybose dėl naujos koalicijos, – politikai bus nusiteikę išlaidauti ir dovanomis apipilti kai kurias rinkėjų grupes. Laukia linksmas vakarėlis, tačiau po jo ateis pagirios.

Jų galima išvengti. Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda kiek perdeda piešdamas meksikietiškus siužetus, esą turtingiesiems Lietuvoje jau reikia asmens sargybinių. Bet jei prezidentas iš tikrųjų imsis lyderystės kurti tvarią, modernią gerovės valstybę ir pinti tvirtą socialinį tinklą, tai galėtų būti reikšmingiausias jo pirmąją kadenciją įprasminantis darbas. Žinoma, svarbiausius sprendimus priims Vyriausybė ir Seimas greičiausiai jau po kitų rinkimų. Tačiau G. Nausėda galėtų inicijuoti kone nacionalinį partijų susitarimą populistinius pažadus pakeisti būtinomis, nors ir skaudžiomis reformomis.

Blogiausia būtų užsižaisti progresiniais ir kitais mokesčiais, įkinkyti aktyviausią, bet finansiškai vis dar trapią visuomenės dalį. Reikėtų pradėti gydyti senas ligas, kurios ne kartą diagnozuotos: tai merdintys regionai, emigracija ir demografinė krizė, menkas našumas, tirpstantis konkurencingumas ir grėsmingi vidutinių pajamų spąstai.

Regionų gelbėjimo planas turėtų būti lyg karo lauko ligoninė, kurioje beviltiški pacientai pasmerkiami mirti, o vaistų ir tvarsčių sulaukia tie, kuriuos dar galima išgelbėti.

Regionų gelbėjimo planas turėtų būti racionalus, bet negailestingas lyg karo lauko ligoninė, kurioje beviltiški pacientai pasmerkiami mirti, o vaistų ir tvarsčių sulaukia tie, kuriuos dar galima išgelbėti. Būtų klaida priešintis Vilniaus traukai, tačiau būtina sukurti daugiau regioninių magnetų. Net Kaunas ir Klaipėda galėtų geriau.

Daugiau sprendimų laisvės ir pinigų reikia duoti savivaldybėms, o verslas turėtų būti didžiausias jų sąjungininkas. Tauragė, Pabradė, Akmenė yra tokios sėkmės pavyzdžiai, tačiau daugelyje mažųjų savivaldybių ir darbo vietų skaičius, ir nedarbo lygis įstrigo per krizę ir iš mirties taško nepajudėjo iki šiol.

Galiausiai reikėtų susitarti, kad socialinė lygybė nėra tik bendro gėrio perskirstymas ir dalybos, bet pirmiausia vienodos galimybės visiems ir nuo pat vaikystės. Lygios galimybės reiškia ne žuvį kiekvienam, bet meškerę, jauką ir pamoką, kaip tą žuvį sugauti.

Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ ir portalo Alfa.lt vyriausiasis redaktorius

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...