Meniu
Prenumerata

šeštadienis, balandžio 20 d.


Eurų sodinimas
Gytis Kapsevičius

Žemės ūkis yra viena labiausiai remiamų sričių – europiečių ūkininkai gali pasinaudoti 118 kaimo plėtros dalinio finansavimo projektų. Tačiau žmonės labai skirtingi: vieni ima, nors galėtų to nedaryti, kiti toliaregiškai žvelgia į ateitį, treti tiesiog mėgina sudurti galus.

Specialiai IQ iš Latvijos, Vokietijos ir Graikijos Lietuvos pasienyje esančiame Latvijos Nygrandės kaime, sename sandėlyje, įkurtas Ėberlinio bitynas. Menininko išsilavinimą įgijęs jo savininkas Kristas Ėberlinis bitininkauja sekdamas senelio pėdomis. Jo aviliuose šiandien gyvena 350 bičių šeimų, per metus jos suneša devynias tonas medaus. Latvis skaičiuoja, kad į bityną sudėjo apie 200 tūkst. eurų investicijų. K. Ėberlinis yra vienintelis šios įmonės darbuotojas, visus avilius galintis prižiūrėti pats. Savarankiškumą jis pabrėžia ir kalbėdamas apie šiam projektui skirtas ES investicijas. Ėberlinio bitynas 2011 m. sulaukė ES paramos infrastruktūrai atnaujinti, jos bendra suma siekė apie 9 tūkst. eurų. Tai – nedidelė pagalba, ir latvis sako galėjęs išsiversti be jos. Vyras apskritai mano, kad ES investicijos Latvijos žemės ūkiui nebūtinos ir tam tikru atžvilgiu net žalingos. „Susidaro dirbtinė situacija – gali tapti verslininku vien turėdamas žemės ir už tai gaudamas subsidijų. Tai kenkia progresui ir konkurencijai“, – mano jis. K. Ėberliniui pritarė ir jo kaimynas stambus ūkininkas Normundas Freibergas. Jis dirba 900 hektarų žemės ir iš ES gauna apie 100 tūkst. eurų. Tačiau net ir ši gana solidi pinigų suma nepakeičia ūkininko nuomonės.
K. Ėberlinis Abiejų vyrų teigimu, ES parama Latvijai reikalinga, tačiau turėtų būti skiriama kitoms sritims: transporto infrastruktūrai, švietimui ar sveikatos apsaugai gerinti. Tiesa, centrinė valdžia mano kitaip. 2014–2020 m. būtent žemdirbystė Latvijoje gaus didžiausią paramą iš ES fondų – 1,7 mlrd. eurų. Transporto sektoriui bus skirta 1,2 mlrd. eurų, o švietimui ir inovacijoms – 0,9 mlrd. eurų.

Klimato kaita pašlaitėje

Pastebima, kad Latvija, kaip ir Lietuva, yra žemdirbystei labai patogi šalis – lygus reljefas ir geras dirvožemis sudaro sąlygas užsiimti našia ir, pasistengus, pelninga žemdirbyste, palyginti su kai kuriuose Europos regionuose vyraujančiomis kalvotomis vietovėmis. Jose žemę dirbantys ūkininkai papildomos paramos greičiausiai neatsisakytų. Tokie žemdirbiai susiduria ne tik su ekonominiais ar techniniais sunkumais – sąlygas vis labiau diktuoja klimato kaita. Vokietijos Zalės-Unstruto regione netoli Leipcigo jos sukelti padariniai netolimoje ateityje grasina visiems aplinkiniams ūkiams. Daugiau lietingų dienų ir, atvirkščiai, sausros, taip pat jų paskatintos naujos ligos vynuogininkystę dar labiau apsunkina. Padidėjusi šlaitų erozija ypač pavojinga šiai žemdirbystės šakai, nes taip mažėja geriausių plotų vynmedžiams auginti. Vienas regiono vynuogininkystės ūkių „Kloster Pforta“ jau dabar ėmėsi veiksmų – pradėjo „VinEcoS“ projektą, kuriuo pritaikė keletą sprendimų, padėsiančių kovoti su klimato kaitos padariniais. Iš 1,5 mln. eurų, investuotų į šį projektą, 800 tūkst. skyrė ES. Vokiečiai tuo nesiskundžia. Vynuogyne jie naudoja naujas kultivavimo technikas, tyrė vietos augalų sėklų mišinius, kuriuos būtų galima pasėti tarpueiliuose. Jie padėtų kovoti su viena opiausių problemų – šlaitų erozija, taip pat didintų gamtos įvairovę. Tikimasi, kad nauji augalai pritrauks kenkėjais mintančių vabzdžių, nes keičiantis klimatui į vynuogynus gali atklysti ir naujų rūšių kenkėjų. Pasirinkti ir kai kurie netradiciniai sprendimai – vynuogyne „įdarbinta“ dešimt avių, kurios turi suėsti nereikalingus lapus. Vynuogininkystės ūkio atstovai supranta, kad panašios problemos kamuoja ne juos vienus, todėl tikisi, kad šis eksperimentas taps pavyzdžiu ir kitiems regiono vynininkams.

Graikiška kaimynystė

Klimato kaitos padarinius patiria ir Graikija, tačiau pastaruoju metu jie nebuvo didžiausia problema. Skirtingai nei daugelis Šiaurės Europos valstybių, Graikijos ūkis iš krizės neišlipa keletą metų, o padėtis pradėjo gerėti tik pastaruoju laiku. 2011 m., augant nuosmukiui, šalies pietvakariuose netoli Pirgo miesto gyvenantys graikai kolektyviai nusprendė imtis veiksmų – įkūrė bendrovę ir pradėjo auginti granatus. Pirmaisiais jos akcininkais tapo 69 regiono gyventojai, iš kurių tik 30 proc. – žemdirbiai, o kitų profesijos pačios įvairiausios.
Dviejų latvių ūkininkų teigimu, ES parama reikalinga, tačiau turėtų būti skiriama kitoms sritims: transporto infrastruktūrai, švietimui ir sveikatos apsaugai gerinti.
Pradėję auginti vaisius, vėliau ėmė spausti granatų sultis. 2014 m. įmonė „Alfeios Rodi“ gavo 230 tūkst. eurų iš ES fondų ir galėjo įrengti automatizuotą granatų sulčių spaudimo liniją. Šios lėšos sudarė beveik pusę projektui reikalingų pinigų.
Nuo pat 2011 m. į įmonę investuota apie milijoną eurų privačiojo kapitalo. Praėjus šešeriems metams, verslas, atrodo, įgauna pagreitį. Bendrovės prezidentas Paraskevas Paraskevopoulas teigė, kad yra ambicijų per keletą metų aštuonis kartus padidinti granatų sulčių gamybą, plėsti eksporto kryptis bei apimtį. Jis itin vertina bendruomenės pastangas ir vienybę: „Nereikėjo imti jokių paskolų, visi akcininkai čia įdėjo savo pinigus – keliskart daugiau, nei mums davė ES. Mūsų valdomos žemės priklauso regiono šeimoms.“ Savo ūkiuose granatus augina 130 vietos šeimų, o šis verslas įdarbina apie 400 žmonių žemės ūkyje ir maždaug 60 – sulčių gamyboje. Nenuskriausti lieka ir akcininkai: jų skaičius padidėjo iki 235, tačiau vienos akcijos vertė per šešerius metus išaugo daugiau nei dvigubai.
2018 01 01 11:00
Spausdinti