PRENUMERATA KONTAKTAI
V. Serdült: „Neaišku, kaip ilgai nepriklausoma žiniasklaida išliks“
Kava su IQ
Viktória Serdült
Kotryna Tamkutė
2019 04 17 10:24

Žiniasklaidos padėtis Vengrijoje dramatiška, interviu IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei teigė 15 metų šioje šalyje žurnaliste dirbanti Viktória Serdült. Valdžia esą vis stipriau kankina nepriklausomą žiniasklaidą, pasitelkdama visas tikslą pateisinančias priemones.

– Nevyriausybinės organizacijos ir užsienio apžvalgininkai skambina pavojaus varpais – padėtis Vengrijoje seniai neprimena liberaliosios demokratijos. Labiausiai esą kenčia žiniasklaida. Kokius pokyčius jūs matote?

– Per pastaruosius 15 metų žiniasklaidos padėtis Vengrijoje iš tiesų pasikeitė. Negalėčiau teigti, kad tai lėmė išskirtinai dabartinio šalies ministro pirmininko Viktoro Orbáno įsitvirtinimas valdžioje. Reikia turėti galvoje, kad žiniasklaidos situacija sparčiai keičiasi visose šalyse, ypač jei kalbame apie Vidurio ir Rytų Europos regioną.

Vis dėlto 2010 m. V. Orbánui antrą kartą tapus Vengrijos premjeru, jo ministrų kabinetas tikrąja to žodžio prasme prikibo prie žiniasklaidos. Vyriausybės veiksmai kulminaciją pasiekė 2018-aisiais, kai buvo sukurta skėtinė organizacija „Central European Press and Media Foundation“, apimanti didelę dalį šalies žiniasklaidos priemonių, įskaitant ir valdančiosios, populistinės dešinės partijos „Fidesz“ žiniasklaidos imperijos vėliavnešius.

Šiandien organizacija „Freedom House“ Vengriją apibrėžia kaip pusiau laisvą demokratiją. Daugiausia dėl žiniasklaidai taikomų suvaržymų. Pagal jos sudaromą žiniasklaidos laisvės indeksą 2017 m. Vengrija užėmė 87 vietą. Prisiminkime, kad 2010 m. ji buvo 40-a iš visų pasaulio valstybių.

Tada buvo gana pliuralistinė žiniasklaidos aplinka. Mažai kuo skyrėsi nuo situacijos kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Pasikeitus režimui, maždaug prieš tris dešimtmečius, žiniasklaidos priemones plėtojo ne vienas vietos ir užsienio verslininkas, vieni jų stovėjo politinėje dešinėje, kiti – kairėje, ir panašiai.

Į valdžią atėjusi „Fidesz“ parodė aiškiai: informacija yra pagrindinis jos ginklas, jos sklaida visuomenėje – vienas svarbiausių uždavinių. Labiausiai tam tiko naujai kuriamos ir jau egzistuojančios žiniasklaidos priemonės. Žingsnis po žingsnio jos rankose atsidūrė vis daugiau laikraščių, naujienų portalų, žurnalų ir kitų šalies leidinių. Daugiausia prie to prisidėjo žiniasklaidos verslą valdantis senas ministro pirmininko V. Orbáno draugas Lőrincas Mészárosas. Anksčiau savo gimtajame Felčuto mieste jis buvo dujų montuotojas, vėliau tapo meru. Dabar vengriškasis „Forbes“ L. Mészárosą yra pripažinęs turtingiausiu šalies žmogumi – jo turtas siekia 1,2 mlrd. eurų.

Žinoma, tai nereiškia, kad nėra valdžios atžvilgiu kritiškos žiniasklaidos. Priešingai, trys didieji naujienų portalai – 24.hu, Index.hu ir hvg.hu – nevengia aršiai kritikuoti vyriausybės. Tačiau tikroji problema yra propaganda, žurnalistų patiriamas spaudimas ir žiniasklaidos priemonių finansavimas. Vengrijos valdžia bando panaikinti žiniasklaidos kaip objektyvaus stebėtojo vaidmenį.

– Kokiais konkrečiais pavyzdžiais galėtumėte iliustruoti situaciją?

– Viena stipriausių ir labiausiai neįtikėtinų smūgių Vengrijos žiniasklaidai buvo suduotas 2016 m., kai uždarytas įtakingas dienraštis „Népszabadság“. Jo turinys buvo gana kritiškas. Paskutiniais veiklos metais jame pradėti spausdinti straipsniai apie valdančiosios „Fidesz“ partijos narius aikštėn iškėlė vis daugiau su jais susijusių skandalų.

Ten dirbę žurnalistai pasakojo, kad viskas nutiko labai netikėtai. Darbo savaitės pabaigoje – 2016 m. spalio 6 d. – darbuotojų paprašyta susirinkti daiktus ir kitą dieną atvykti į naują darbo vietą kitame miesto gale. Tačiau šeštadienio rytą kam elektroniniu laišku, kam trumpąja žinute ar telefono skambučiu pranešta, kad „Népszabadság“ redakcijos savininkas ją uždaro ir nebetęsia veiklos. Oficialiai kartota priežastis – finansiniai įmonės sunkumai ir dideli nuostoliai. Juk ne kiekvieną dieną uždaromos tokios žiniasklaidos priemonės. Tai sukėlė nepasitenkinimą: protestuose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių, buvę darbuotojai siekė, kad bent jau būtų įkurtas naujas dienraštis. Tačiau jie nieko nepešė – „Népszabadság“ numarintas per dieną.

Kitas svarbus pavyzdys susijęs su didžiausiu naujienų portalu „Origo“. Įkurtas dar dešimtajame dešimtmetyje, jis priklausė „Deutsche Telekom“ valdomai įmonei „Magyar Telekom“. Jis buvo tapęs tikrąja žurnalistine jėga, tačiau 2013 m. ėmė sklisti gandai, kad naudodamasi „Deutsche Telekom“ valdžia stengiasi daryti politinį spaudimą. Abi šalys – „Deutsche Telekom“ ir V. Orbáno vyriausybė – tai griežtai neigė.

2014 m. portale pasirodė straipsnių, kad vienas aukščiausių ministro pirmininko patarėjų Jánosas Lázáras naudojasi valstybės biudžeto lėšomis nepagrįstoms išlaidoms apmokėti per slaptas keliones į užsienį. „Origo“ bandė atskleisti, kaip tokia galimybė atsirado ir kodėl jis mokėjo užsieniečiams, apie kuriuos niekas nežino.

Dienraščio „The New York Times“ ir kitų žiniasklaidos priemonių teigimu, „Deutsche Telekom“ ir Vengrijos vyriausybė galėjo derėtis dėl licencijos atnaujinimo ir milijonus JAV dolerių siekiančios sutarties plėtoti plačiajuosčio interneto infrastruktūrą kaimiškose Vengrijos vietovėse. Tam „Deutsche Telekom“ reikėjo valdžios palaikymo. Ši mainais reikalavo, kad naujienų portalas nebūtų toks atviras ir kritiškas V. Orbáno vyriausybės atžvilgiu. Nenoriu to teigti kaip fakto, tačiau sklandė tokie gandai. 2014 m. vyriausiasis portalo „Origo“ redaktorius, tiesiogiai atsakingas už minėtus straipsnius, bendru sutarimu paliko redakciją. Su juo pasitraukė ir nemažai ten dirbusių žurnalistų. Vietoj jų pasamdyta naujų. Atrodo, pasikeitė tik redaktorius ir keli žurnalistai, tačiau senieji darbuotojai sako, kad tą dieną mirė pirmasis „Origo“ ir užgimė antrasis. Toks pat, tik mažiau savarankiškas.

(Noros Halasz nuotr.)

Tuo metu įsidarbinau naujienų portale. Galiu drąsiai teigti, kad nejautėme spaudimo dėl temų ar pašnekovų, aplinka buvo laisva. Tačiau tai – dar ne istorijos pabaiga. Vengrijos valdžia ir toliau gviešėsi didžiausio ir vieno įtakingiausių naujienų portalų – spaudė „Deutsche Telekom“ jį parduoti.

2017 m. naujienų portalas „Origo“ parduotas bendrovei „New Wave Media“, jau tada turėjusiai glaudžių ryšių su V. Orbáno vyriausybe. Pokyčiai įvyko labai greitai: per kelis mėnesius buvo atleistas vyriausiasis redaktorius, didelė dalis skilčių redaktorių, kiti žurnalistai išėjo patys. Žingsnis po žingsnio „Origo“ tapo panašus į propagandinį naujienų portalą, palaikantį vyriausybės politiką. Nenuostabu – dalis naujųjų žurnalistų net buvo „Fidesz“ partijos nariai. Taip buvo užtikrintas lojalumas valdžiai. Ne vienas opozicijos atstovas netgi padavė „Origo“ į teismą dėl pasikartojančių asmeninių atakų. Vos per kelerius metus Vengrijos valdžia pasiekė, kad vienas įtakingiausių internetinių dienraščių patektų į jos rankas, o kitas buvo visai uždarytas.

– Ar žiniasklaidos priemonės Vengrijoje virsta asmeninių interesų kovos lauku?

– „Magyar Nemzet“ buvo valdžiai palankus laikraštis. Nesupraskite neteisingai, aš nemanau, kad tai kas nors blogo. Tol, kol egzistuoja alternatyvi žiniasklaida. „Magyar Nemzet“ priklausė V. Orbáno sąjungininkui Lajosui Simicskai – įtakingam verslininkui ir partijos „Fidesz“ iždininkui. 2014 m. jo santykiai su ministru pirmininku dėl niekam nežinomų priežasčių ėmė sparčiai blogėti. 2016 m. vasario 6 d. jie susiriejo. Pagrindiniai „Magyar Nemzet“ redaktoriai ir įtakingiausi žurnalistai, taip pat jų kolegos L. Simicskai priklausiusiuose radijo stotyje „Lánchíd“ ir televizijos kanale „Hír TV“ nusprendė išeiti iš darbo. Jie buvo lojalūs V. Orbánui ir nepritarė L. Simicskos veiksmams.

Ta diena praminta „G“ diena, nes „Magyar Nemzet“ savininkas ėmė skambinti visiems žurnalistams ir ministrą pirmininką vadino spermatozoidu (vengr. geci). Tos dienos niekada nepamiršime. Nuo tada „Magyar Nemzet“ ėmė aršiai kritikuoti valdžią ir tapo pavyzdžiu, kaip žiniasklaidos priemonė iš valdžią palaikančios gali virsti ją kritikuojančia vien dėl savininko užmojų.

– Žiniasklaidos priemones valdžia gali valdyti tiesiogiai, pavyzdžiui, paskirdama lojalius vadovus. Kokias alternatyvias priemones taiko V. Orbáno vyriausybė? Kurios iš jų labiausiai kenkia žurnalistams ir jų darbui?

– Pagrindinė priemonė žiniasklaidai kontroliuoti yra reklama. Jai valstybė išleidžia milžiniškas sumas. Už tai atsakingą ministeriją Vengrijoje vadiname propagandos ministerija. Dalis pinigų skiriama gatvėse kabinamiems propagandiniams plakatams, kuriuose dažniausiai vaizduojama migrantų, pabėgėlių invazija arba verslininkas, filantropas George’as Sorosas, Briuselis ar ES. Kita dalis skiriama reklamos kampanijoms žiniasklaidos priemonėse.

Iš esmės valdžia išleidžia milijonus ją palaikančiai žiniasklaidai. O nepriklausomos žiniasklaidos priemonės, tokios kaip interneto portalas „Index“ ar žurnalas HVG, išsilaiko tik iš rinkoje esančios reklamos. Tačiau tai, žinia, nelengva visame pasaulyje. Taigi, viena vertus, vyriausybė stipriai subsidijuoja ją palaikančią, propagandinę žiniasklaidą, o kritiški leidiniai kovoja dėl išlikimo – jokios valstybės dotacijos reklamai jos negauna.

Negaliu patvirtinti konkrečiais faktais, tačiau spėčiau, kad jei verslo bendrovės siekia gerų santykių su valdžia, reklamą jos perka valdžią palaikančioje žiniasklaidos priemonėje. Tai padeda pelnyti jos pasitikėjimą.

Kone visi valdžios atžvilgiu kritiški naujienų portalai ar laikraščiai turi sutelktinio finansavimo platformas. Nepriklausoma žiniasklaida kviečia skaitytojus aukoti pinigų, kurie leistų jai išgyventi.

Tokį būdą renkasi ne tik nedidelės, bet ir įtakingos žiniasklaidos priemonės. Pavyzdžiui, jau minėtas portalas „Index“, kiekvieną dieną sulaukiantis pusės milijono skaitytojų. Taip yra ir HVG, naujienų portalas 444.hu diskutuoja dėl mokesčio už turinį internete. Kartu su sutelktiniu finansavimu tai leistų nepriklausomai žiniasklaidai išgyventi. Tik neaišku, kaip ilgai. Ne paslaptis, kad valstybinėse ar valdžiai palankiose žiniasklaidos priemonėse dirbantys žurnalistai gyvena geriau – turiu galvoje atlyginimus ir darbui reikalingas priemones – telefonus ar kompiuterius.

– Kokį vaidmenį Vengrijoje atlieka visuomeninis transliuotojas?

– Pradėkime nuo to, kad Vengrijos visuomeninis transliuotojas „Médiaszolgáltatás-támogató és Vagyonkezelő Alap“ (MTVA) priklauso vyriausybei. Jei neklystu, jis turi vienuolika televizijos kanalų ir vieną radijo stotį, yra visiškai priklausomas nuo valdžios sprendimų ir gali būti laikomas propagandiniu. Klausiate, kodėl? Paprasčiausiai dėl to, kad jie niekada neišklauso opozicijos nuomonės. Į pokalbių ir kitas laidas kviečiami tik valdančiosios daugumos atstovai.

Praėjusį gruodį buvo priimtas teisės aktas, pramintas „vergų įstatymu“. Juo įmonės vadovai galėjo reikalauti, kad darbuotojai dirbtų 400 valandų daugiau, arba viena diena per savaitę ilgiau. Tai sukėlė daugiatūkstantinius protestus šalies sostinėje – į gatves išėjo daugiau nei 10 tūkst. gyventojų. Jie turėjo šešių punktų reikalavimų sąrašą, kurį norėjo paskelbti per visuomeninį transliuotoją. Šis tokios galimybės nesuteikė, tad laimę nusprendė išbandyti opoziciniai parlamentarai, turintys teisę dalyvauti visuomeninio transliuotojo laidose. Tačiau ir jiems buvo atsakyta, du parlamento nariai išmesti iš pastato, vienas jų net atsidūrė ligoninėje.

Valdžią palaikančias naujienas MTVA transliuoja nuolat, net ir tada, kai vyksta olimpinės žaidynės. Įsivaizduokite, kad stebite plaukimo ar krepšinio rungtynes ir per pertrauką vietoj reklamos matote valstybinę propagandą – jau minėtas reklamos kampanijas prieš pabėgėlius ar ES. Nenuostabu, kodėl „Fidesz“ šį laiką išnaudoja – juk olimpines žaidynes žiūri visi. Mano nuomone, tai yra ne tik siaubinga. Tai gąsdina.

– Iš mūsų pokalbio aiškėja, kad nepriklausoma žiniasklaida Vengrijoje sunkiai skinasi kelią. Turint galvoje tai, ką jūs pasakojate, didelių problemų turėtų būti ir regionuose.

– Visi regioniniai laikraščiai priklauso vyriausybei. Tiksliau, skėtinei organizacijai „Central European Press and Media Foundation“, kuri yra lojali Vengrijos vyriausybei. Ji apima 476 leidinius. Budapešte gauti informaciją gerokai lengviau: galima nusipirkti įvairių laikraščių, skaityti „Index“ ar HVG, užsienio naujienų portalus ir kitus leidinius. Didžiausia problema slypi provincijoje – beveik 8 mln. šalies gyventojų regionuose skaito valdžios maitinamą spaudą.

Žinoma, jie gali gauti tokią pat informaciją, kaip ir didžiųjų šalies miestų gyventojai, tačiau nėra taip paprasta atsikratyti įpročio. Įsivaizduokite, kad jums 16 metų, jums į namus kas rytą atnešamas regioninis laikraštis. Nors jums pro akis nepraslysta kitos žiniasklaidos priemonės, regioninis laikraštis vis tiek jums daro įtaką, nes skaitote jį iš įpročio, vis dar mokate už jį. Tačiau naujienos jame visai kitokios nei anksčiau.

– Kaip su nepriklausoma žiniasklaida elgiasi pats ministras pirmininkas V. Orbánas?

– Šių metų pradžioje jis surengė spaudos konferenciją. Vienas joje dalyvavusių žurnalistų paklausė, kodėl ministras pirmininkas neduoda interviu kritiškai nusiteikusiai žiniasklaidai. Jo atsakymas skambėjo taip: „Interviu neturi jokios prasmės, jei turiu dalyvauti bulių kovoje su žurnalistu. Aš nepatenku į situacijas, kuriose šališkas asmuo man užduoda prietarais paremtus klausimus.“

– Kokiomis nuotaikomis gyvena visuomenė: ar galima tikėtis, kad ji nebenorės taikytis su tokia padėtimi, ar galiausiai nuleis rankas ir, pasinėrusi į kasdienybę, tyliai kentės?

– Deja, manau, kad būtent antrasis variantas atspindi realybę. Žinoma, visada yra dalis visuomenės, kuri eina į gatves ir garsiai reiškia nepasitenkinimą esama padėtimi. Tačiau tai vis tie patys, sakykime, 15 tūkst. žmonių. Kita dalis gyventojų arba yra abejingi tam, kas vyksta aplinkui, arba pavargę. Pastariesiems jau niekas neberūpi.

Aš gyvenu Budapešte, esu žurnalistė, visi mano draugai nepalaiko vyriausybės, mes protestuojame. Tačiau kalbėdama apie Vengriją krečiančias problemas nuolat pamirštu vieną dalyką: du trečdaliai visuomenės vis dar balsuoja už „Fidesz“. Jie tai, žinoma, daro dėl skirtingų priežasčių. Galima atrasti tų, kurie visapusiškai palaiko ministrą pirmininką V. Orbáną ir jo vykdomą politiką, daugiausia tai regionų gyventojai. Juos ypač veikia propaganda. Kiti neapsisprendę, jiems nerūpi, kas vyksta valdžioje. Dar kiti vos suduria galą su galu, ir politika jiems rūpi mažiausiai. Visus juos atmetus, tų, kurie reikalauja keisti situaciją, lieka labai mažai. Tačiau ši problema aktuali ne tik Vengrijoje. Tai vyksta daugybėje šalių.

 

V. Serdült

2004 m. pradėjo praktiką žurnale „Magyar Hírlap“, vėliau dirbo užsienio politikos žurnaliste.

2007 m. įsidarbino radijo stotyje „Magyar Rádió“, vėliau dirbo redaktore laikraštyje „Blikk“.

2014 m. dirbo politikos ir aktualijų žurnaliste naujienų portale „Origo“.

2016–2017 m. dirbo viešųjų ryšių agentūroje „Eurolex Consulting“.

Šiuo metu yra naujienų portalo HVG žurnalistė.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...