PRENUMERATA KONTAKTAI
Turtingajame pasaulyje prasidėjo neeilinis užimtumo bumas
The Economist
The Economist
2019 07 12 02:41

Šių dienų darbo rinką dažnai populiaru įsivaizduoti neteisingai

Antrame storų, siutinančių, puikių autobiografinių Karlo Ove’s Knausgårdo romanų „Mano kova“ tome yra į neviltį varančių gyvenimo patarimų. „Jei ką ir išmokau, – atsidūsta rašytojas, – tai štai ką: nemanyk, kad kas nors esi. Nemanyk, po galais, kad turi reikšmės. <...> Nemanyk, kad esi ypatingas. Nemanyk, kad esi ko nors vertas, nes nesi.“ Mėgstame sau sakyti, kad nusipelnėme savo sėkmės, teigiama K. O. Knausgårdo knygoje, o iš tiesų sėkmę lemia jėgos, kurių negalime kontroliuoti. Rašydamas tuos žodžius autorius turbūt negalvojo apie (daugiausia turtingų) EBPO šalių politikų pagyras, kokios nuostabios jų darbo rinkos. Bet galėjo.

„Nedarbo rodikliai geriausi per 51 metus. Oho!“ – balandį tviteryje rašė JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Tuometė britų ministrė pirmininkė Theresa May vasarį gyrėsi, kad „užimtumas priartėjo prie rekordinių aukštumų, o nedarbas – prie rekordinių žemumų“.

Mėnesiu anksčiau Australijos ministras pirmininkas Scottas Morrisonas džiūgavo, kad „prie mūsų vyriausybės pernai kiekvieną dieną buvo sukuriama daugiau kaip 730 darbo vietų“. Maždaug tuo pačiu metu jo kolega iš Japonijos Shinzo Abe informavo, kad „jaunimo užimtumas viršijo visus ankstesnius rekordus“. Todėl ir puikuojasi politikai, kurie mano esantys ypatingi. Bet nėra. Tai, kad gausu darbo vietų, lemia iš esmės niekaip nuo jų nepriklausančios jėgos.

O darbo tikrai daug. EBPO narėse it iš gausybės rago pasipylė darbo vietos. Per pastaruosius penketą metų grupės šalyse atsirado 43 mln. naujų darbo vietų. Nedarbo lygis (darbo ieškančių žmonių dalis nuo visos darbo jėgos) žemiausias per kelis dešimtmečius (žr. 1 grafiką).

Tačiau ne visos narės gali švęsti. Italijoje, Ispanijoje ir Graikijoje nedarbas išlieka didesnis nei prieš 2008–2009 m. finansų krizę. JAV dalyvavimo darbo rinkoje rodikliai kol kas atsilieka nuo buvusio piko. Bet didžioji dauguma gali džiūgauti. 2018 m. darbingo amžiaus žmonių užimtumas buvo visų laikų didžiausias Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Vokietijoje, Australijoje ir dar 22 EBPO šalyse.

Bumo pagrindas platus. Mažėja nedarbas tarp nekvalifikuotų darbininkų ir jaunimo, taip pat ilgalaikis nedarbas. Darbo visai dienai nerandančių žmonių ir todėl dirbančių tik pusdienį dalis išlieka didesnė nei prieš pat 2008–2009 m. finansų krizę, bet nuo 2013 m. gerokai smuktelėjo (žr. 2 grafiką). Vertindamas nedarbą, JAV darbo statistikos biuras apžvelgia bene plačiausią bazę, kuri apima ne savo noru dirbančius pusę darbo dienos, taip pat iškritusius iš darbo rinkos, bet norinčius į ją grįžti. Šiuo metu rodiklis yra gerokai žemiau ilgalaikio vidurkio.

O darbas geras?

Niekas negali ginčytis, kad prasidėjo darbų bumas. Bet abu politinio spektro galai paprato sakyti, kad siūlomas darbas daug prastesnis. Teigiama, kad vairuoti „Uber“ ar pristatyti maistą apskritai nelaikytina įsidarbinimu. Tokio darbo, kurį D. Trumpas laiko tikru, t. y. tradicinių, vyrų dominuojamų darbo vietų, pavyzdžiui, gamyboje, tikrai siūloma gerokai mažiau. 1995–2015 m. EBPO šalyse tokiems vidutinės kvalifikacijos darbams tenkanti užimtumo dalis susitraukė dešimčia procentinių punktų. Birželį pasirodys Davido Blanchflowerio iš Dartmuto koledžo, anksčiau dirbusio Anglijos banko pinigų politikos komitete, knyga „Not Working: Where Have All the Good Jobs Gone?“ („Neveikia: kur dingo geros darbo vietos?“). Galbūt tai, kad vis sunkiau rasti stabilų, gerai mokamą darbą akademiniame pasaulyje ir žurnalistikoje, paaiškina, kodėl šiuolaikines darbo rinkas populiaru piešti niūriomis spalvomis.

Gal ir būtų galima nusiminti, jei darbo pasaulis populiariai nebūtų įsivaizduojamas akivaizdžiai neteisingai. Tarkime, manoma, kad nyksta saugios darbo vietos. Bet, remiantis oficialiais JAV užsakomojo darbo rinkos, apimančios trumpalaikį laisvai samdomą darbą per internetines svetaines, vertinimais, toks darbas sudaro tik apie 1 proc. viso užimtumo. Laikinam darbui tenkanti dalis galbūt vos didesnė nei XX a. pabaigoje, bet ji jau dešimtmetį mažėja. Prancūzijoje pagal nuolatines ilgalaikes sutartis priimtų naujų žmonių dalis neseniai pasiekė visų laikų aukštumas – 50 proc.

Faktai nepatvirtina ir nuomonės, kad žmonės vis dažniau keičia darbus. Du pastaruosius dešimtmečius EBPO šalyse mažiau kaip metus įmonėje išdirbusių asmenų buvo apie 20 proc., o aiškių lygio didėjimo ar mažėjimo tendencijų nebuvo matyti. Katastrofa nevirto ir nykstančios vidutinės kvalifikacijos reikalaujančios darbo vietos. Nors dėl to EBPO šalyse žemos kvalifikacijos darbui tenka didesnė užimtumo dalis, aukštos kvalifikacijos darbui tenkanti dalis augo gerokai sparčiau.

Dar neseniai trūko vienos detalės – atlyginimų augimo. Ekonomikos vadovėliuose nurodoma, kad sumažėjus nedarbui pradeda smarkiai kilti užmokestis, nes išauga konkurencija dėl darbuotojų. Bet po krizės beveik visą laiką atrodė, kad Filipso kreivė neveikia, ir 2014–2016 m. mažėjant nedarbui algos nepakilo.

Ryšys atsinaujina. Toliau smunkant nedarbui, atlyginimai pagaliau auga. Daugelyje turtingų šalių, įskaitant JAV ir Jungtinę Karalystę, kyla ir platesnis rodiklis, ar darbas apsimoka, kai įvertinama, kokią nacionalinių pajamų dalį sudaro bendra darbo užmokesčiui tenkanti suma. Atlyginimai tebeauga lėčiau, nei galėtum tikėtis esant gerokai išsemtai darbo rinkai. Kaltas menkai didėjantis našumas. O ir klaidinga daryti išvadą, kad darbuotojai vis labiau išnaudojami. Jau du dešimtmečius mažėja „žemo užmokesčio“ paplitimas, kai darbininkų atlyginimai nesiekia dviejų trečdalių medianos.

Įkaitusios darbo rinkos išsprendžia ne visas problemas. Malagos restoranuose gausu žmonių, gatvės švarios. Net neįtartum, kad pastaruosius penketą metų vidutinis nedarbas šiame Ispanijos mieste siekia beveik 30 proc. Tik žaidimų salonų skaičius rodo, kad gali būti daug žmonių, kurie nelabai turi ką veikti. San Fransisko benamiai ir tušti sklypai šaukte šaukia, kad miestą kamuoja nedarbas, o realiai jis siekia tik 2,6 proc.

Nekvalifikuoto darbo taip pat netrūksta (Pixabay nuotr.)

Kiti džiugius darbo vietų skaičius kritikuoja žvelgdami giliau. Ar neturėtų visuomenė siekti dirbti mažiau, o ne daugiau? Į mokamą darbą nepriversti eiti žmonės gali užsiimti daugiau pasitenkinimo teikiančia veikla. Antropologas Davidas Graeberis eina toliau. Pernai išleistoje knygoje „Bullshit Jobs“ („Nesąmoningi darbai“), kuri tūkstantmečio kartos socialistams tapo kažkuo panašaus į šventą traktatą, jis teigia, kad šiandien nemaža dalis darbų yra beprasmiai ir bukina: „Aibės žmonių, ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje, visą darbingą gyvenimą leidžia atlikdami užduotis, kurias paslapčia laiko visai nereikalingomis.“

Sunku atsikratyti jausmo, kad Japonija nuobodžiu darbu moka už pastarąjį pusę amžiaus vos 3 proc. siekiantį vidutinį nedarbą – mažiausią EBPO. Hanedos oro uosto bagažo atsiėmimo punkte moteris visą dieną gražiai lygiuoja lagaminus, sudėtus ant konvejerio juostos. Tuščiame bare Tokijo mados rajone geriausią džino ir martinio kokteilį (pridedamas lašelis apelsinų biterio – tikras atradimas) plaka trys žmonės, o vėliau stoviniuoja, kol jis išgeriamas. D. Graeberis tikrai pasakytų, kad tai rodo ne tiek socialinę pažangą, kiek kapitalizmo sąmokslą žmones paversti robotais.

Stipri darbo rinka visuomenei yra naudinga. Daugiau dirbančių – tai daugiau mokančių pajamų mokestį ir mažiau gaunančių išmokas. Tyrimai rodo, kad nedarbo lygis teigiamai koreliuoja su nusikaltimų nuosavybei ir net žiaurių nusikaltimų lygiu. Turėdamas darbą žmogus jaučiasi turįs tikslą, o tai pasitarnauja ir įvairiems socialiniams tikslams, įskaitant psichikos ir fizinę sveikatą. Be to, kai dirbi, lengviau gauti dar geresnį darbą. Kapitalizmas pastaruoju metu nelabai turėjo gerų žinių. Šioji – viena gerųjų.

Vis dėlto neaišku, kodėl EBPO darbo rinka tokia stipri. Pastaraisiais metais daugelis vyriausybių užkrovė darbdaviams papildomų išlaidų, net jei vis lengviau žmones pakeisti robotais. 2013 m. Carlas Benediktas Frey’us ir Michaelas Osborne’as iš Oksfordo universiteto atliko tyrimą ir priėjo išvadą, kad Jungtinėse Valstijose 47 proc. darbo vietų gresia būti automatizuotoms. Padaugėjo vienodo užmokesčio, kovos su diskriminacija, saugos ir sveikatos bei vaiko priežiūros atostogų taisyklių. 24-iose EBPO šalyse, apie kurias sukaupti ilgalaikiai duomenys, 2000 m. sudaręs 44 proc. nuo dirbančių visą darbo dieną uždarbio medianos, šiandien minimalaus darbo užmokestis jau siekia 50 proc.

Kai lengva atleisti, darbdaviai per krizes neskuba to daryti ir renkasi mažinti atlyginimus (Pixabay nuotr.)

Dūzgianti pramonė

Kodėl darbo rinkose padėtis tokia puiki? Iš dalies reiškinys – ciklinis. Paprastai augant ūkiui nedarbas smunka. Po finansų krizės atsigaunama jau dešimt metų. Dėl tinkamai parinktos laisvos pinigų politikos netrukus JAV turėtų pasiekti ekonominės plėtros laikotarpio rekordą. Dėl užsilikusio su finansų krize susijusio neapibrėžtumo ir augančio populizmo įmonės turbūt mieliau samdo žmones, nei gausiai skiria kapitalą investicijoms, kurias sunkiau atšaukti. Be to, po krizės sparčiai augo paslaugų sektorius, kuriam darbuotojų reikia daugiau nei pramonei. Dėl visų šių priežasčių nereikia stebėtis, kad nedarbas yra palyginti žemas.

Bet ne šitiek žemas. 2013 m. spalį Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pateikė pažangių ūkių ekonomines prognozes artimiausiems penketui metų. Remdamiesi prielaida, kad metinis BVP prieaugis vidutiniškai sieks 2,4 proc., jie padarė išvadą, kad iki 2018 m. nedarbas sumažės iki 6,9 proc. Kaip paaiškėjo, TVF per daug optimistiškai vertino augimą ir per daug pesimistiškai nedarbą, kuris jau 2018 m. susitraukė iki maždaug 5 proc. Taigi reiškinys nėra vien ciklinis. Ne mažiau reikšmingos ilgalaikės struktūrinės demografijos, technologijų ir politikos permainos.

Pradėkime nuo demografijos. EBPO šalių gyventojai sensta. Jaunimas vidutiniškai dažniau registruojasi, kad neturi darbo, nei vyresni žmonės. Iš dalies dėl kuklesnių įgūdžių, taip pat dėl to, kad vyresni žmonės netekę darbo gali išeiti į pensiją, todėl iškrinta iš darbo rinkos.

Keliuose tyrimuose nustatytas didesnio jaunų žmonių skaičiaus ir aukštesnio nedarbo ryšys. Palyginti aukštu nedarbu išsiskyrusiame XX a. 9-ajame dešimtmetyje turtingose šalyse 25 proc. darbingo amžiaus gyventojų buvo 15–24 metų. Dabar tokių maždaug 17,5 proc.

Kitaip tariant, dėl demografinių permainų šiandienio nedarbo lygio negalima tiesiogiai lyginti su ankstesnių laikų. Vienu atveju suskaičiuota, kad JAV demografinei struktūrai išlikus kaip 2000 m. šiandien nedarbas būtų apie 0,5 procentinio punkto didesnis. Konsultacijas teikianti „Oxford Economics“ panašius rezultatus nustatė euro zonoje.

Mažėjantis nedarbas – ne tik statistinė apgaulė. Darbo rinkas realiai stiprina antras svarbus veiksnys – technologinės permainos. Patobulėjus technologijoms darbdaviams lengviau pasiekti galimus darbuotojus. Dar neseniai jų buvo ieškoma įdėjus skelbimą vietos laikraštyje arba paskleidus žinią žodžiu. Dabar darbdaviai gali be vargo įvairiose darbo paieškos svetainėse pranešti, kad yra laisva vieta.

Per dešimt metų iki 2016-ųjų darbuotojo paieškos kaina realiais terminais sumažėjo 80 proc. O ir kandidatams lengviau pastebėti tinkamą darbą. 2011 m. Peteris Kuhnas ir Hanis Mansouras atlikę tyrimą nustatė, kad ieškodamas darbo internetu žmogus neužimtas būna maždaug ketvirčiu trumpiau. Daugiau bedarbių būna tose EBPO šalyse, kur mažiau įprasta darbo ieškoti internetu. Taip ieško tik 40 proc. darbo neturinčių italų, palyginti su daugiau kaip 95 proc. Pietų Korėjos gyventojų.

Užimtumą didina ir laisvai samdomas darbas – sukuriama darbo vieta, kuri kitu atveju neegzistuotų, net jei mastas nelabai didelis. Anksčiau čiaupą būtum remontavęs pats, dabar palietus ekraną galima kam nors sumokėti, kad padarytų viską, ką reikia.

Nebaigtas darbas

Trečias tokį darbo bumą nulėmęs veiksnys – ne vieną dešimtmetį po truputį keičiama politika, ir dabartiniai politikai nuopelnus mielai prisiimtų sau. Vyriausybės siūlė ir meduolių, ir lazdų. Prie meduolių – sudarytos sąlygos moterims lengviau derinti darbą ir šeimą. Daugelyje šalių sustiprintos ne visą darbo dieną dirbančių žmonių teisės, skiriamos dosnesnės vaiko priežiūros atostogos, dažnai apmokamos iš valstybės kišenės. Shinzo Abe į ekonomikos reformų paketą įtraukė didesnį vaikų darželių skaičių.

Tokia politika gali smarkiai paveikti įsitraukimą į darbo rinką, ypač moterų, kaip rodo 2013 m. paskelbtas Francine Blau ir Lawrence’o Kahno tyrimas. Ne vieną dešimtmetį moterų užimtumas EBPO šalyse pamažu auga. Nors JAV moterų užimtumas sumažėjo, apskritai EBPO šalyse augimo tempas paspartėjo (žr. 3 grafiką).

Kitas meduolis – švietimas. 2000 m. vienokį ar kitokį aukštąjį mokslą buvo baigę 22 proc. EBPO šalių dirbančiųjų, šiandien – beveik 40 proc. Tokie žmonės dirba dažniau nei turintys žemą kvalifikaciją. Aukštojoje mokykloje paprastai išugdoma geresnė darbo etika, tokie darbuotojai turi lengviau perkeliamų įgūdžių.

Vyriausybės naudojo ir lazdą. Ne viena apribojo profesinių sąjungų ir kolektyvinių sutarčių galią. Tikėtina, kad dėl to darbo užmokestis labiau reaguoja į rinkos sąlygas. Atrodo, jog nominalus darbo užmokesčio mažinimas paliečia didesnę dirbančių asmenų dalį nei prieš keletą dešimtmečių. Nemalonu ir nesmagu, kai apkarpo atlyginimą, bet turėdami galimybę blogais laikais sumažinti užmokestį vadovai rečiau atleis darbuotojus. Japonijoje darbo užmokestis mažėja beveik taip pat lengvai, kaip auga. Neįprastai didelę darbuotojų gaunamo užmokesčio dalį sudaro priedai, kuriuos prispaudus ekonominėms bėdoms gana lengva nubraukti. 2009 m. Japonijos apgyvendinimo sektoriuje metinės darbuotojų premijos buvo sumažintos daugiau kaip 40 proc.

Šalyse, kurios neatnaujino senamadiškos darbo praktikos, už tai tenka mokėti didelę kainą. Italijoje galioja beveik 350 nacionalinių pramonės sutarčių, taikomų didžiajai daugumai įmonių ir oficialių darbuotojų. Jose beveik neatsižvelgiama į regioninius pragyvenimo kainos ir našumo skirtumus. Todėl skurdžiuose pietuose daug dirbančių asmenų dėl kainos neturi šansų darbo rinkoje. Ispanijos kolektyvinėse sutartyse dažnai nenumatytas lankstumas kintant sąlygoms. Kai po statybų sektoriaus krizės 2008–2009 m. ūkyje prasidėjo recesija, nominalus darbo užmokestis statybose išaugo 5 proc. Vadovams nebuvo kito pasirinkimo, tik atleisti darbuotojus.

Vyriausybės taip pat apsunkino galimybes gyventi iš pašalpų. 2001 m. vidutinį darbo užmokestį gaunančiam vienam vaikų neturinčiam asmeniui metams praradus darbą būtų buvusi skirta 48 proc. ankstesnio uždarbio siekianti išmoka. 2018 m. liko 41 proc. Norintiems išmokų taikomi vis griežtesni kriterijai. Per pastaruosius du dešimtmečius bedarbio išmokas gaunančių britų skaičius, kaip dalis nuo neturinčių darbo, susitraukė nuo 80 iki 50 proc. Dėl to galėjo išaugti darbo užmokesčio lankstumas. Prireikus darbuotojai sutiks gauti mažesnį atlyginimą, kad išsaugotų turimą vietą.

Tai nemalonios reformos, neretai nevykusiai įgyvendinamos. Bet jos gali rimtai paveikti darbo pasiūlą. Marcusas Hagedornas, Iourijus Manovskis ir Kurtas Mitmanas viename darbe nagrinėja, kas nutiko, kai JAV 2013 m. dalies žmonių teisės į bedarbio išmoką terminą sutrumpino nuo 73 iki 25 savaičių. Jie suskaičiavo, kad sumažinus išmokas 2014 m. buvo sukurta apie 2 mln. darbo vietų – tais metais tai sudarė apie du trečdalius viso užimtumo prieaugio.

Darbui nėra galo

Matant stiprią darbo rinką galima suabejoti niūriomis darbo ateities prognozėmis – kad tobulėjant kompiuteriams vis daugiau dirbančių asmenų bus priversti dykinėti. Ateityje dar gali paaiškėti, kad B. Frey’us ir M. Osborne’as buvo teisūs. Sparčiau augant darbo užmokesčiui tikrai daugiau įmonių bus įtikintos automatizuoti darbus.

Bet pastarųjų 500 metų istorija moko, kad, užuot sunaikinusios darbo vietas, technologinės permainos jas papildo. Nepaprastai aukštas šiandienos užimtumas rodo, kad niekas nepasikeitė. Netrūksta įrodymų, kad bus naujų patobulinimų. Šis ekonominės plėtros laikotarpis ribos, regis, dar nepasiekė. Jei ir yra ko pasimokyti iš XX a. 7-ojo dešimtmečio, kai dalyje EBPO šalių nedarbas nusmuko iki 1 proc., tai išnaudoti likusias galimybes sumažinti nepakankamą užimtumą ir neveiklumą. Išsamiai pasakodamas apie patirtus sunkumus, K. O. Knausgårdas rado vietos ir praktiniam patarimui: „Taigi dirbk nepakeldamas galvos.“ Jei visi tuo vadovausis, turtingojo pasaulio darbo rinka gali pažerti daugiau staigmenų.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...