PRENUMERATA KONTAKTAI
Tūkstantmečio kartos socialistai nori radikalios ūkio pertvarkos ir išgelbėti klimatą
The Economist
Raudona vėl madinga (Scanpix nuotr.)
The Economist
2019 04 12 10:08

Ar turi logikos radikalių jų idėjos ūkį „demokratizuoti“?

Kai 1989-ųjų lapkritį virto Berlyno siena, daugelis į jos griuvėsius nurašė ir socializmą. Buvo laikoma, kad Šaltojo karo pabaiga ir Sovietų Sąjungos žlugimas – ne tik liberalios demokratijos, bet ir solidaus rinkos kapitalizmo, kurį JAV propagavo Ronaldas Reaganas, o Junginėje Karalystėje – Margaret Thatcher, triumfas.

Tokią nuomonę priėmė ir Vakarų kairieji su trečiąjį kelią propaguojančiais lyderiais priešakyje (Tony Blairu, Billu Clintonu, Gerhardu Schröderiu). Jie gyrė rinkų efektyvumą ir jas dar labiau įtraukė į viešųjų paslaugų teikimą, stengėsi išmintingai administruoti ir perskirstyti rinkos nešamą naudą. Tokie vyrai kaip šiauriniam Londonui parlamente atstovaujantis kairysis Jeremy Corbynas, kuris pažiūromis negalėjo būti toliau nuo T. Blairo, ir 1990 m. nepriklausomu Kongreso nariu tapęs kairysis meras iš Vermonto Bernie Sandersas, atrodė pasirinkę visiškai neteisingą istorijos pusę.

Kai griuvo siena, Alexandriai Ocasio-Cortez nebuvo nė keturių savaičių. Politikės vaikystė prabėgo vyraujant trečiojo kelio politikai, paauglystė – įspūdingai augant pasaulio ekonomikai, o pilnametystės ji sulaukė prasidedant pasaulinei finansų krizei. Dabar ji – visų laikų jauniausia vietą Kongrese gavusi moteris, kelianti entuziazmą kairėje ir sužavėtą baimę dešinėje. Kaip J. Corbynas ir B. Sandersas, ji aiškiai sako esanti socialistė. Jų demokratinis socializmas eina daug toliau už trečiajam keliui būdingą rinkai palankų perskirstymą.

Numatomo valstybės kišimosi į anksčiau privačius sektorius (tiesiogiai arba priverstinai skatinant kooperatyvų steigimąsi) precedentų šių laikų demokratinėse šalyse daug nerasi.

Žlugus SSRS užaugę amerikiečiai socializmo nebelaiko tokiu baubu kaip ankstesnės kartos. Kairėje daug amerikiečių į kapitalizmą ėmė žiūrėti gerokai skeptiškiau (žr. 1 grafiką). Tai, ką galima pavadinti „tūkstantmečio kartos socializmu“, išgyvena savotišką kultūrinį momentą. Pas modernius, jaunus ir socialiai sąmoningus ant stalelių rasi tokius leidinius kaip „Jacobin“ ir „Tribune“. Joks kitas filmas profsąjungų nepavaizdavo šauniau nei pernykštis „Sorry To Bother You“ („Atsiprašau, kad trukdau“), sukurtas ir režisuotas reperio ir aktyvisto Bootso Riley. Britų TV laidų vedėjui Piersui Morganui nepatikėjus, kad jaunoji jo pašnekovė iš kitos kairės nei Barackas Obama, jos atsakymas netruko atsidurti ant marškinėlių: „Aš realiai tikra komunistė, idiote tu.“

Kokią kovą renkiesi

Atmetus šitai, užkietėjusių socialistų JAV politinėje klasėje dar reta. Tačiau A. Ocasio-Cortez ar B. Sandersui prabilus, kad reikia radikalių permainų, dėl pastarųjų trisdešimties metų nusivylimų ir žalos jų žodžiai pasiekia įvairių mažiau radikalių, bet vis tiek iliuzijas praradusių kairiųjų širdis. Tie žmonės matė, kaip trečiojo kelio lyderiai rėmė klaidingomis prielaidomis pagrįstus užsienio karus, o neva sveiką ūkį ištiko finansų krizė. Jiems atrodo, kad auganti ekonomika iš esmės pasitarnavo tik turtuoliams (žr. 2 grafiką), o ideologijos nulemtas išlaidų mažinimas buvo nutaikytas į nepasiturinčius. Juos piktina niekam neatsiskaitantis pasaulio elitas, jiems bežiūrint šokinėjantis iš verslo į politiką ir atgal, kai veriasi vis didesnė ekonominė nelygybė (nors viskas daug sudėtingiau – žr. 3 grafiką). Donaldas Trumpas Baltuosiuose rūmuose – jų nepasitenkinimo akcentas, kaip ir didėjant pasauliniam BVP nekontroliuojamai auganti anglies dioksido emisija, daugelio jaunų žmonių matoma kaip grėsmė jų ateičiai.

Atsiliepdamos į tokias kairės nuotaikas kai kurios partijos, kadaise rėmusios trečiąjį kelią, ryžtingai pasuko link politikos, kuri prieš dešimt metų atrodė neįsivaizduojama. Imkime prezidento posto siekiančius JAV demokratus ir jų paramą „Medicare for All“ sistemai. Nustelbus radikalesnėms alternatyvoms, kitos partijos tampa niekam nebeįdomios. Jeanas Lucas Mélenchonas iš kraštutinės kairės, 2017 m. Prancūzijos prezidento rinkimuose agitavęs už 100 proc. ribinį pajamų mokestį daug uždirbantiems, apklausose ramiai lenkė tradicinius šalies socialistus. Net pirmajame rinkimų ture gautais balsais jis tik penktadaliu atsiliko nuo Emmanuelio Macrono.

Toks kairės posūkis nebūtinai yra naujas kelias į valdžią. Daugelis į jį pasukusių net bijo atvirkščio efekto. Nors leiboristai 2017 m. rinkimuose pasirodė geriau, nei daugelis tikėjosi, nuomonių apklausose jie vis tiek atsilieka nuo chaosan panirusių Jungtinės Karalystės konservatorių. Artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose kai kurios kraštutinės kairės partijos gali tikėtis gerų rezultatų, bet vargu ar jie kompensuos centro kairės prarastą paramą. Pirminiuose rinkimuose gausybę žadantis A. Ocasio-Cortez siūlomas ekologiškas „Žaliasis naujas kursas“ gali sulaukti rinkėjų entuziazmo, bet daugeliui vyresnių demokratų baugu, kad atbaidytų rinkėjų bus daugiau nei priviliotų.

Dažnas dešinysis mielai pritaria. Vasario 5 d. skaitydamas metinį pranešimą prezidentas D. Trumpas pareiškė, kad „JAV niekada nebus socialistinė šalis“, bet ne dėl to, kad bijo socialistų įsidominavimo. Jis mano, jog nemažai daliai amerikiečių, įskaitant daugumą demokratų, tokia perspektyva neatrodys priimtina. „JAV pamatas – laisvė ir nepriklausomybė, o ne vyriausybės vykdoma prievarta, dominavimas ir kontrolė, – Kongresui sakė D. Trumpas. – Gimstame laisvi ir liksime laisvi.“ Daugumai amerikiečių iki šiol nesunku apsispręsti – socializmas ar kapitalizmas. O socializmas ar laisvė – net kalbos nėra.

Tačiau tūkstantmečio kartos socialistai laisvę mato savaip. Jiems nepakanka esamų laisvių apsaugos, jie nori naujų laisvių ir jas realizuoti. Pasak jų, plačiau paskirsčius ekonominę galią, daugiau žmonių galės rinktis, ko nori iš gyvenimo, o neturint tokių galimybių laisvė geriausiu atveju – dalinė. „Jacobin“ redaktorius ir steigėjas Bhaskaras Sunkara pasitelkia Indijos analogiją: kokia prasmė, kad spauda neva laisva, jei didelė dalis gyventojų nemoka skaityti?

Paimti valdžią

Šiandien beveik nebetikima tuo, kuo amžių sandūroje tikėjo centro kairė, ir ne tik tūkstantmečio kartos socialistų avangarde, bet ir tarp įvairių kitų kairiųjų. Vidutinis kairiųjų partijų šalininkas vis skeptiškiau vertina prekybos laisvę, nemėgsta užsienio karų, nepasitiki viešojo ir privataus sektorių partneryste. Bet tos politikos atneštas pajamų perskirstymas jiems vis dar patinka. Jie nori didesnio minimalaus atlyginimo, gerokai daugiau išlaidų viešosioms paslaugoms. B. Sandersas ir A. Ocasio-Cortez savo pusėn patraukė jaunuosius amerikiečius pažadėję nemokamą aukštąjį mokslą, o leiboristai tą patį žada Anglijoje ir Velse.

Daugeliui nieko su socialistais bendro neturinčių europiečių valstybės finansuojama sveikatos priežiūra ir švietimas neatrodys niekuo ypatingi – JAV šioje srityje startuoja neįprastoje pozicijoje. Tačiau kone bet kurią šalį priblokštų tokia visa apimanti vyriausybinė iniciatyva kaip „Žaliasis naujas kursas“, kurį Kongresui pristatė A. Ocasio-Cortez ir senatorius iš Masačusetso Edas Markey.

Žadama ne tik mažinti anglies dioksido išmetimą, dedant tiek pastangų, kad jų būtų per daug net Herakliui, o kainos nepakeltų net Krezas (pasaulinis atšilimas pateikiamas kaip teisingumo, o ne ekonominio eksternaliteto klausimas), bet ir kitų gėrybių, įskaitant solidų ūkio augimą (daliai kraštutinių žaliųjų tai gali nepatikti) ir garantuotą užimtumą. Atsisakoma ekonomiškai efektyvios politikos, kai JAV nesėkmingai bandė įstatymais įvesti kovą su klimato kaita, ypač numatytos praėjusio dešimtmečio pabaigoje E. Markey remtame ribojimo ir prekybos įstatymo projekte. Neturėtų būti keista, kai kairiųjų mėgstamiausiame tekste apie visuotinį atšilimą, Naomi Klein knygoje „This Changes Everything: Capitalism vs the Climate“ („Tai viską keičia: kapitalizmas prieš klimatą“), šaipomasi iš tokių rinka pagrįstų mechanizmų.

Tūkstantmečio kartos socialistai nori ne tik padidinti skurstančių pajamas, sukurti geresnes viešąsias paslaugas ir sumažinti anglies dioksido emisiją. „Keinsizmo negana“, – sakė J. Corbyno šešėlinio kanclerio Johno McDonnello patarėjas Jamesas Meadway. Būtina „demokratizuoti“ ūkį, perskirstant ne tik pajamas, bet ir turtą.

Iš dalies tai – ekonominis argumentas. Gauti atlyginimą, bet neturėti turto vis dažniau reiškia susitaikyti su žemesniais gyvenimo standartais. Turtingose šalyse bendrų pajamų dalis, tenkanti kapitalo savininkams (per pelną, nuomą ir palūkanas), pastaraisiais dešimtmečiais išaugo, o darbo jėgai mokama dalis (per atlyginimus ir kitas išmokas) sumenko. Vadinasi, daug turto sukaupusių žmonių pajamos nutols nuo neturinčių jokio kapitalo. Jei turto nelygybės tyrimais garsėjančio prancūzų ekonomisto Thomo Piketty prognozės pasitvirtins (o daugelis ekonomistų tuo abejoja), bendra kapitalo suma BVP atžvilgiu ūkyje toliau augs ir dar labiau padidins turto savininkų pranašumą.

Tačiau argumentai už turto perskirstymą neapsiriboja ekonomika, o jų šaknys driekiasi už socialistų kanono ribų. XVII a. politikos teoretikas Jamesas Harringtonas rašė: „Ten, kur yra turto nelygybė, negali nebūti galios nelygybės.“ Iki priimtino lygio tolygiai paskirstomas turtas ir demokratinės politikos laisvė jam buvo dvi monetos pusės. Jo idėjos smarkiai paveikė JAV įkūrėjus. Johnas Adamsas rašė: „J. Harringtonas parodė, kad galia visada seka paskui nuosavybę.“ Nors Thomas Jeffersonas buvo už tai, kad Nepriklausomybės deklaracijoje tarp teisių reikia paminėti „gyvenimą, laisvę ir laimės siekį“, jį įkvėpė Johno Locke’o paskelbta gyvenimo, laisvės ir nuosavybės trejybė, o jo meilė žemdirbiui jomenui kilo iš įsitikinimo, kad tiems, kurie patys užsiaugina maisto, niekada nereikia lenktis kito valiai, todėl jie išties laisvi.

J. Corbyno žvilgsnis į „šviesią ateitį“... (Scanpix nuotr.)

Gerokai anksčiau, nei Karlas Marxas pradėjo rašyti apie susvetimėjimą, tarp kertinių Apšvietos idėjų buvo mintis, kad vien gamybos veiksniais laikomi žmonės ne tik neturės realios laisvės, bet ir kitų galimybių atskleisti visą potencialą. Adamui Smithui buvo neramu, kad turint gamyklas, kur darbininkai tik ateina ir laikosi kapitalistų instrukcijų, tokios sistemos dalyviai taps „tokiais kvailiais ir neišmanėliais, kokiais tik gali virsti žmogiška būtybė“. Johnas Stuartas Millis, ypač vertinęs politinę laisvę, taip pat prognozavo, kad kapitalizme žmonės taps pasyviais, nuobodžiais atlyginimo vergais; jis norėjo, kad daugiau žmonių dirbtų kooperatyvuose. J. Harringtono, A. Smitho ir J. S. Millio minčių atgarsiai aiškiai matomi šiandienės kairės pažiūras dėstančiuose leidiniuose: nuo Marko Fisherio „Capitalist Realism“ („Kapitalistinis realizmas“) iki Davido Graeberio „Bullshit Jobs“ („Beprasmės darbo vietos“). Jiems globalizacija – ne tiek klestėjimo variklis, kiek nesaugumo, nelaisvės ir neteisingumo generatorius.

Demokratijos, kurios pasiima savo dalį

Žiūrint iš tokio kampo, šiandienos užduotis – perskirstyti ūkio turto atsargas, taigi ir politinę galią, laisvę, savivertę ir klestėjimą.

Karštai ginčijamasi, kokios priemonės būtų geriausios. Vieniems patinka centralizuotas kelias. Mattas Bruenigas iš sutelktiniu finansavimu išlaikomos idėjų kalvės „People’s Policy Project“ propaguoja „socialinio turto fondus“, per kuriuos valstybė nuosavo kapitalo, obligacijų ir NT rinkose galėtų kaupti dalį, o vėliau kažkiek iš to gautų pajamų išmokėti kaip „universalius bazinius dividendus“.

Norvegijoje ir Aliaskoje jau yra šis tas panašaus, nors finansuojama iš naftos. Kiti tokias priemones vertina skeptiškai. Leiboristų partijos užsakytame dokumente apie politiką tvirtinama, kad įvedus tokį valstybės planavimą gali susiformuoti „nedidelis privatus ir korporacinis elitas“, todėl būtų „mažai demokratinės priežiūros ar diskusijų“. Būtų smagu kas mėnesį gauti čekį iš valstybinio socialinio turto fondo, tačiau ar eiliniai žmonės jaustųsi įgalinti?

Tai viena priežasčių, kodėl kairės, socialines išlaidas paprastai vertinančios palankiai, nuomonė dėl universalių bazinių pajamų išsiskiria, nors tokias programas palaiko net kai kurie dešinieji, o gal būtent dėl to. D. Graeberis ir JAV profsąjungininkas Andy Sternas tokią idėja palaiko. Kitiems neramu, kad per tokias programas „laimime „laisvo laiko“, bet prarandame istoriškai įgytą valią veikti, kurią turime kaip darbininkai <...>, esame matomi kaip pasyvūs, susvetimėję, priimantys kitų formuojamą pasaulį kaip duotybę“, – neseniai išleistame žurnalo „New Socialist“ numeryje teigė ekonomistas Johnas Marlow.

Galbūt darbo jėgos orumas mažiau nukentėtų pasirinkus kitą centralizuotą būdą perskirstyti turtą – visiems vaikams išduoti „vaikų obligacijas“. Jungtinėje Karalystėje tokią politiką bandė taikyti Gordonas Brownas, o JAV propaguoja kitas į prezidentus pretenduojantis senatorius Cory Bookeris. Bet daugeliui atrodo, kad labiau tiktų turtą perskirstyti subnacionaliniu mastu, pavyzdžiui, plečiant darbininkų valdomus kooperatyvus, šiuo metu sudarančius tik nedidelę JAV ir Jungtinės Karalystės įmonių dalį.

Pati kairiausia Vokietijos Kairiųjų partija pažadėjo „sukurti tinkamas teisines formas, kurios leistų ir skatintų jungtinį įmonių perėmimą į darbuotojų rankas“. Pagal dar vienos demokratų kandidatės, Elizabeth Warren, kuri primygtinai teigia, kad nėra socialistė, pasiūlytą Atskaitingo kapitalizmo įstatymą darbininkai rinktų 40 proc. bendrovių valdybų narių. Tai ne tas pats, kas perimti dalį įmonės kapitalo. Tačiau senatorė E. Warren turi kitų turto perskirstymo planų. Ji pasiūlė amerikiečių kapitalą apmokestinti 2 proc. metiniu tarifu, kai grynoji vertė viršija 50 mln. JAV dolerių, ir 3 proc., kai viršija 1 mlrd. JAV dolerių.

Iš tradicinių partijų bene radikaliausius detaliuosius planus, kaip „demokratizuoti“ ūkį, pasiūlė leiboristai. Partija teigia, kad laimėjusi rinkimus dvigubai išplės kooperatyvų sektorių, o daugiau kaip 250 darbuotojų turinčios privačios įmonės 10 proc. akcijų turės perleisti fondui, kurį valdys „darbininkų atstovai“. Darbuotojai turėtų teisę į akcijų dividendus, o atstovai – balsą įmonės valdyme.

...bet ar į tą pusę? (Pixabay nuotr.)

Modernūs laikai

Viešųjų paslaugų srityje iš Anglijos vandentiekio įmonių akcininkų būtų išpirktos jų akcijos ir sukurtos „regioninės vandentiekio tarnybos“, kurias valdytų „tarybų nariai, darbininkų atstovai ir bendruomenės, vartotojų bei aplinkosaugos interesams atstovaujantys asmenys“. Panašiai būtų skatinama apsirūpinti vietos energija. Tokių reformų šalininkai giria Paryžiaus savivaldybę, kuri prieš dešimtmetį perėmė miesto vandentiekio įmones ir sukūrė mechanizmą, kad vietiniai turėtų svertų užtikrinti naujos sistemos atskaitomybę.

Supirkti dalį verslo ir kartu teikti gerokai daugiau viešųjų paslaugų daug kainuotų. Socialistinėje kairėje yra tokių, kurie bando tam neteikti reikšmės remdamiesi „šiuolaikine pinigų teorija“ (ŠPT). Ji teigia, kad vyriausybės išlaidas labiausiai varžo ne tai, kiek pinigų galima surinkti iš mokesčių ar obligacijų, bet tai, kiek ūkio kapitalo ir darbo jėgos valstybė gali naudoti nesukeldama sparčios infliacijos. ŠPT šalininkai pabrėžia, kad nuo finansų krizės nebuvo infliacijos, nors deficitas didelis, o vyriausybės spausdina pinigus pirkdamos obligacijas per „kiekybinio skatinimo programas“. Ne vienas kairysis dešiniųjų nerimą dėl deficito (neretai reiškiamą tik tada, kai dešinė nėra valdžioje) pradėjo laikyti ne tiek ekonominiu apdairumu, kiek partine skurdinimo politika.

Pasak tokių mokslininkų kaip Stephanie Kelton iš Stouni Bruko universiteto, kurią mielai išklauso įvairūs kairieji demokratai, apskritai būtina atsisakyti minties, kad išlaidas kažkuriuo metu reikia padengti iš mokesčių. Tik tada, kai dėl vyriausybės išlaidų ūkis verčiamas teikti daugiau prekių ir paslaugų, nei pajėgia, jį reikia vėsinti, karpant išlaidas ir didinant mokesčius.

Nuleisti kraujo milijardieriams

Tūkstantmečio kartos socializmui priešinamasi įvairiai. Kritikai gali teigti, kad blogi socialistų tikslai, kad jų siūloma politika neleis tų tikslų pasiekti, kad net jei pasiteisintų, tokia politika būtų neįmanomai neliberali ir kad koks skirtumas, ar politika pasiteisins, svarbu, jog kritikui tai kainuos pinigų. Galima iki tam tikro lygio laikytis ir visų keturių pozicijų.

Imkime ŠPT. Dauguma ekonomistų griežtai prieš idėją, kad vyriausybės gali laisvai leisti pinigus, ir nepritariančių balsų girdėti tiek dešinėje, tiek kairėje. Taip pat abejojama, ar vyriausybės sugebėtų mažinti išlaidas arba didinti mokesčius, kai to reikalautų teorijos postulatai. O jei sugebėtų, veiksmai gali būti gana regresyvūs. Jonathanas Portesas iš Londono karališkojo koledžo pabrėžia, kad ŠPT atveju susiklosčius tokiai situacijai, kai šalyje silpną augimą lydi didelė infliacija, kaip 2011–2012 m. Jungtinėje Karalystėje, tektų ne didinti skatinamąsias priemones, kaip ragina Keynesas, bet mažinti išlaidas. Leiboristų partija, anuomet smerkusi vyriausybės įvestą griežtą taupymą, neprijaučia ŠPT, skirtingai nei kai kurie kolegos anapus Atlanto. „Deja, bet ŠPT – tik sena gera bloga ekonomika“, – sakė J. Meadway.

Jei ŠPT netinka, į klausimą, kaip už viską sumokėti, paprastai atsakoma: išgręžti turtuolius. Ši politika ne visada tokia populiari, kaip kai kurie įsivaizduoja, bet šiandien parduoti ją amerikiečiams išties atrodo gana lengva. Deja, pinigų ji duoda mažiau, nei daugelis kairėje įsivaizduoja. Geriausi skaičiavimai rodo, kad daug uždirbantiems įvedę didesnius mokesčių tarifus, kaip planuoja, leiboristai papildomai gali ir nieko nesurinkti iš dalies dėl to, kad turtuoliai tiesiog nuspręs mažiau dirbti. Partija ignoruoja patikimesnius įplaukų šaltinius – vartojimo ir NT mokesčius. Vis dėlto partijos politikoje raginama smarkiai didinti vyriausybės išlaidas.

A. Ocasio-Cortez pasiūlė 70 proc. ribinį mokesčio tarifą, kai pajamos viršija 10 mln. JAV dolerių. Skaičiuojama, kad biudžetas papildomai per metus gautų apie 12 mlrd. JAV dolerių, t. y. tik 0,3 proc. nuo surenkamų mokesčių. Anam „Naujojo kurso“ planui išlaidų reikėjo gerokai daugiau. Net jei ambicingais naujais žingsniais būtų siekiama pastoti turtuoliams kelią į mokesčių rojus, kad ten nepaslėptų savo kapitalo, reikėtų platesnės mokesčių bazės. Nedaug padėtų ir E. Warren turto mokestis, nepaprastai sunkiai administruojamas ir neskatinantis tokių, kurių turtas – jiems pajamas nešantis verslas. Jau geriau B. Sanderso politika didinti paveldėjimo mokestį, dėl kurio mažiau iškraipymų. Bet ir jis nebūtų populiarus, o ir grąža – gana nedidelė.

Aukštesni mokesčiai turtuoliams nebūtinai apsiriboja siekiu didinti įplaukas. Ekonomistai Emmanuelis Saezas ir Gabrielis Zucmanas pritaria A. Ocasio-Cortez mokesčių planui, nes didžiausias pajamas būtina apkarpyti, kad JAV neįpultų į oligarchiją. Tokius planus galima vertinti kaip elementarų baudžiamąjį populizmą: kairė ne itin palankiai vertina milijardierius, o sumažintas jų skaičius savaime skamba patraukliai. Turtuoliai puikiai tai žino. Nereikėtų įsivaizduoti, kad vieno iš galimų kandidatų į prezidentus, verslininko ir buvusio mero Michaelo Bloombergo, žodžius, neva E. Warren turto mokestis JAV gali paversti nauja Venesuela, paskatino nemažam jo asmeniniam turtui iškilusi grėsmė. Nors iš pažiūros tokia hiperbolė rodo didžiulį pesimizmą dėl JAV institucijų patvarumo, platesne prasme jis turi omenyje, kad pradėjęs kalbėti, neva kai kurie žmonės yra tiesiog per daug turtingi, kur nubrėši ribą?

Nesvarbu, kaip jos būtų finansuojamos, pastangos „demokratizuoti“ ūkį kelia problemų. Įmonės, kurias iš dalies kontroliuoja jose dirbantys, galėtų pritraukti kapitalo. Vokietijos „bendrų sprendimų“ principas, kad akcininkai ir darbuotojai turėtų vienodą balsą priimant įmonės sprendimus, nepakenkė šalies konkurencingumui tarptautinėje arenoje. Tačiau dalis investuotojų tikrai bus atbaidyta arba racionaliai rinksis kitus variantus, priklausomai nuo aplinkybių ir (arba) perspektyvos.

Taip pat yra pavojus įkliūti. Daugeliui žmonių gali atrodyti, kad vakarais yra įdomesnės veiklos, nei diskutuoti apie skaitiklių politiką vandentiekio įmonėje. Profsąjungų pareigūnams ir vyriausybės liokajams gali atrodyti kitaip. Patirtis rodo, kad įmonės, kurioms vadovauja valstybei artimi žmonės, gali sulaukti spaudimo rinktis saviškius iš politinio rato, o ne geriausią tiekėją, ir dažnai tam spaudimui nusileis. Kairiesiems neramu, kad į valdybas priimti darbininkai gali iš savanaudiškų paskatų elgtis taip pat blogai, kaip, jų manymu, elgiasi kapitalistai.

Net jei nebūtų tiek daug pagrįstų priežasčių nerimauti ir net atidėjus jų pačių interesus, daugelis liberalų ir konservatorių vis tiek nepritartų politikai, kuria aiškiai siekiama nusavinti privatų turtą bendram labui. Privačios nuosavybės konfiskavimą jie laiko laisvės pažeidimu taip pat nuoširdžiai, kaip kai kurie socialistai – keliu į platesnę visuomenės laisvę. Tai stiprus argumentas, ypač pateikus kartu su labiau priimtinais požiūriais, kaip suteikti galios tiems, kurie šiuo metu negali panaudoti visų savo laisvių.

Tikimybė, kad „Žaliasis naujas kursas“ su visa jo pompastika bus patvirtintas, menka. Vargu ar bus įgyvendintos visos leiboristų programos darbininkams įgalinti. Čia glūdi tūkstantmečio kartos socializmo tykantis paradoksas. Atkaklus radikalizmo siekis gali prisidėti prie kairės pralaimėjimo platesne prasme. Įgyvendinant dalimis, procesas bus per lėtas, kad atneštų rezultatų nekantriam jaunimui, ką ir kalbėti apie pagyvenusius jų lyderius. Nebent įsikištų tokie viską aukštyn kojomis verčiantys įvykiai kaip Berlyno sienos griūtis. Taigi juos reikia vertinti ateinančiais dešimtmečiais, kai A. Ocasio-Cortez bus arba pamiršta, arba didžioji Vašingtono dama, vėl iškilusi iš augančio jūros lygio bangų per monumentalius viešuosius darbus.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...