Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, balandžio 18 d.


PRADĖTI IŠ NAUJO
Nauja ekonomikos era
The Economist
Pinigų invazijos.

Pandemija paskatino greičiau peržiūrėti makroekonomiką. Kol kas neaišku, kur tai nuves.

Makroekonomikos šiandien žinoma forma pradžia – 1936-ieji, kai buvo išleistas Johno Maynardo Keyneso veikalas „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“. Vėlesnę jos istoriją galima suskirstyti į tris eras. J. M. Keyneso idėjomis pagrįstos politikos era prasidėjo XX a. 5-ajame dešimtmetyje. Bet 8-ajame dešimtmetyje kilo problemų, kurių toji politika negalėjo išspręsti, todėl nuo 9-ojo dešimtmečio prasidėjo monetarizmo era, dažniausiai siejama su Miltono Friedmano darbais. Vėliau, amžių sandūroje, ekonomistai sujungė abiejų požiūrių įžvalgas. Bet dabar, koronaviruso pandemijos paliktuose griuvėsiuose, aušta nauja era. Ką ji žada?

Kertinė J. M. Keyneso ekonomikos idėja – valdyti verslo ciklus, t. y. kovoti su recesijomis ir užtikrinti, kad darbo galėtų gauti visi žmonės. Ši esminė idėja tapo ir aukščiausiu ekonomikos politikos tikslu. Skirtingai nei kitos XX a. pradžios ekonomikos teorijos formos, keinsizmas valstybei numatė reikšmingą vaidmenį siekiant minėto tikslo. Didžiosios depresijos metų patyrimai įtikino pirmuosius keinsistus, kad ekonomika nėra natūraliai pasikoreguojantis organizmas. Prasidėjus nuosmukiui vyriausybės turėjo pereiti prie didelio biudžeto deficito (t. y. išleisti daugiau, nei surenka mokesčių), kad galėtų paremti ūkį tikėdamosi, jog susikaupusi skola bus išsimokėta gerais laikais.

Keinsistinė paradigma sugriuvo XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Tuomet įsivyravusi aukšta infliacija ir didelis nedarbas („stagfliacija“) glumino tradicinius ekonomistus, nes jie manė, kad abu kintamieji beveik visada juda priešingomis kryptimis. Politikos formuotojus tai įtikino, kad nebeįmanoma „išlipti iš recesijos per išlaidas“, kaip 1976 m. pripažino tuometis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Jamesas Callaghanas. Pagrindinė M. Friedmano keinsizmo kritikos įžvalga teigė, kad bandydami skatinti, bet nespręsdami pamatinių struktūrinių problemų, politikos formuotojai padidintų infliaciją, bet nedarbo nesumažintų. Tokiu atveju aukšta infliacija gali laikytis, nes to pradėjo tikėtis žmonės.

2020 08 14 06:00
Spausdinti