Meniu
Prenumerata

sekmadienis, rugpjūčio 9 d.
INTERVIU
A. Stundytė: „Atskleistos mįslės man nebeįdomios“
Viktorija Vitkauskaitė
Christine Schneider

Ryškiai pasaulio operos scenoje spindintis sopranas Aušrinė Stundytė netrukus pasirodys dar vienu ypatingu amplua: rugpjūčio 1-ąją Zalcburgo festivalyje ji atliks pagrindinį vaidmenį operoje „Elektra“. Viktorija Vitkauskaitė su soliste kalbėjosi apie šį įvykį ir ilgą kelią, atvedusį iki jo.

Dėl pandemijos Zalcburgo festivalis šiemet programą sumažino perpus – iš planuotų 16 renginių liko 8, tarp jų – ir Richardo Strausso „Elektra“. Kada sulaukėte galutinio patvirtinimo, kad ši festivalį atidarysianti opera vis dėlto bus rodoma? Kaip sekėsi jai ruoštis tvyrant nežiniai, kai garantijų, kad viskas įvyks, dar nebuvo, o repetuoti jau reikėjo?

– Iš tiesų jausmas buvo keistas. „Elektrą“ pradėjau ruošti jau prieš metus, bet galutinį, „pilno pasinėrimo“ etapą paprastai palieku paskutiniam mėnesiui. Iš esmės tas ritualas tarsi ir nebuvo nutrauktas – galutinį patvirtinimą gavome gegužės pabaigoje. Bet mėnesiai iki tol priminė keistą nesvarumo būklę. Atvirai pasakius, man pandemija labiau trukdė susikaupti ruoštis partijai po „Elektros“. Tai bus kita R. Strausso opera – „Moteris be šešėlio“, kuriai reikia daug mokytis, ir šiuo atveju niekuo nepasikeičiau nuo studentavimo laikų: jei nėra būtinybės, negi veltui mokinsies (juokiasi).

Su „Elektros“ režisieriumi jums jau teko dirbti anksčiau, kuriant didžiulės sėkmės sulaukusią „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Ar sėkminga bendro darbo patirtis nulėmė ir tai, kad būtent jums režisierius pasiūlė pagrindinį Elektros vaidmenį Zalcburgo festivalyje?

– Dėl mūsų bendradarbiavimo mano vardas buvo paminėtas kaip viena iš galimų kandidatūrų. Bet galutinį sprendimą, kam patikėti partiją, priima festivalis. Šiuo atveju dirigento ir Zalcburgo festivalio intendanto (meno vadovo – IQ past.) balsai buvo lemiami.

Foto galerija.: new_000210290_0

Antikinę Elektros istoriją skaitėme daugelis, bet pati R. Strausso opera Lietuvoje turbūt mažiau žinoma ir atpažįstama. Koks tai bus pastatymas, kokias asmenybės spalvas ir kūno bei balso galimybes K. Warlikowskiui pavyko iš jūsų „ištraukti“?

– „Elektra“ yra nelengva opera ne tik atlikėjams, bet ir klausytojui. Kai dar studijų metais pirmą kartą ją išgirdau, likęs įspūdis buvo toks: trys isteriškai šaukiančios moterys ir disonansiškas agresyvus orkestras. Savo noru šios operos nuo to laiko niekada nebeklausiau. Pirmą kartą nuomonę pakeičiau, kai pačiai teko paruošti Chrisotemidės partiją, ir buvau „priversta“ klausytis šios muzikos kasdien po 6 valandas. Staiga išgirdau dievišką harmoniją, gilius, vietomis sarkastiškus tekstus ir tai, kad „Elektrą“ galima dainuoti gražiai. Mano „vyresnioji sesuo“ scenoje buvo Iréne Theorin, nuostabi dainininkė, ir jos besiklausydama pirmą kartą pagalvojau, kad ši partija yra rimta kandidatė į mano svajonių vaidmenų sąrašą.

Degu iš smalsumo pirmą kartą dirbti su A. Grigorian ir T. Baumgartner: kai scenoje susitiks tokie scenos žvėrys, gali gimti įdom dalykų.

Dabar mano asmeninės ambicijos yra surasti „Elektra made in Aušrinė“, pritaikyti ją savo balsui ir charakteriui. Dar nežinau, koks tiksliai pastatymas išeis, manau, kad to tiksliai nežino ir pats režisierius, daug kas gims ir išsivystys repeticijose. Degu iš smalsumo pirmą kartą dirbti su Asmik Grigorian ir Tanja Baumgartner: kai scenoje susitiks tokie trys scenos žvėrys kaip šįkart, gali gimti įdomių dalykų.

Zalcburgo festivalis kasmet yra Europos melomanų akiratyje. Čia kviečiami solistai, režisieriai, aktoriai, dirigentai įprastai linksniuojami su priesaga -iausi. Ar jaučiate didžiulių lūkesčių spaudimą dėl būsimo savo darbo šiame festivalyje?

– Atvirai pasakius, nedaug apie tai galvoju. Žinau, kad visiems geras niekada vis tiek nebūsi, ir sukti galvą dėl kitų lūkesčių ir jų patenkinimo yra tiesiog tuščias energijos švaistymas. Nepriklausomai nuo festivalio ar teatro vardo, aš kaip visada duosiu šimtu procentų tai, ką galiu duoti, o jau publika tegul pati sprendžia.

K. Warlikowskio režisuota „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ pernai balandį tapo jūsų debiutu Paryžiaus nacionalinėje operoje. Tai – pastatymas, kuriame daug prievartos, sekso scenų, tamsių, niūrių spalvų, diktuojamų ne tik režisieriaus, bet visų pirma pačios Dmitrijaus Šostakovičiaus muzikos. Kiek jums dėl šio vaidmens teko perlipti per save, galbūt įveikti drovumą, susikaustymą, kompleksus?

– D. Šostakovičiaus „Ledi Makbet“ iš tiesų buvo persilaužimo vaidmuo, tiesa, ne ši, suvaidinta Paryžiuje, bet mano pirmoji, iš režisieriaus Calixto Bieito pastatymo Antverpene. Ten turėjau perlaužti bene visus savo kompleksus – ne tik drovumą, bet ir psichologines blokadas, sau pačiai iki tol nežinomas. Man atrodo, tuo metu pirmą kartą pažinau save kaip atlikėją. Net nežinau, kaip tiksliau tai apsakyti. Calixto buvo pirmasis režisierius, kuris bandė iš manęs padaryti ne simpatišką saldžią mergaitę, bet išprovokuoti žvėrį, nors pati nežinojau, kad jis manyje glūdi, paslėptas labai giliai ir saugiai. Ir taip pamažu tas gyvuliukas tapo mano geriausiu draugu scenoje. Tik scenoje!

2018 m. apie operą „Salomėja“ Lietuvoje turbūt išgirdo net ir labai toli nuo muzikos pasaulio esantys žmonės: Zalcburgo festivalyje šis darbas tapo A. Grigorian triumfu. Tačiau ir jums tais pačiais metais būtent „Salomėja“ tapo išskirtiniu įvykiu – ją sudainavote Berlyno valstybinėje operoje. „Opera Wire“ primena, kad tapote šio vaidmens sensacija, o kritikai rašė: „Stundytė yra įgudęs scenos žvėris, vaidmeniui atiduodantis visą širdį.“ Ar tai yra sutapimas, kad būtent Salomėja tampa solistės triumfo valanda, ar vis dėlto tame vaidmenyje yra kažkas, ką užčiuopęs jau gali jaustis esantis ant laiptelio, nuo kurio žemyn nebesileidžiama?

– Geriausias aktorius nedaug ką galės parodyti, jei jam neduos tinkamo vaidmens. Geriausias muzikantas neparodys pusės savo galimybių su pigiu išklerusiu instrumentu. Tas pats yra su „Salomėja“ – ji leidžia atlikėjai sukurti ir užpildyti unikalų charakterį. Nežinau kito panašaus vaidmens operos literatūroje. Bet, aišku, privalai turėti pakankamai parako, vien gražaus dainavimo „Salomėjai“ neužteks, tai ir yra jos žavesys bei iššūkis. Man asmeniškai darbas „Ledi Makbet“ buvo ir išliko įdomiausiu ir stipriausiu vaidmeniu. Bet Salomėja kartu su Renata iš S. Prokofjevo „Ugninio angelo“ garbingai stovi ant mano mylimiausių vaidmenų pjedestalo.

Po triumfo Berlyne vėliau Salomėją dainavote ir Vienos valstybinėje operoje. Į jos sceną vėl grįšite jau kitąmet – šįkart su vokiečių režisieriaus Harry Kupferio statoma „Elektra“. 20202021 m. sezoną būsite viena kviestinių žvaigždžių Kelno operoje, kur dainuosite Marietą J. Kornholdo „Mirusiame mieste“. Atrodo, kad pandemija ir karantinas didžiųjų jūsų planų nepalietė? Ar vis dėlto buvo darbų, kuriems teko įdėti daug jėgų ir širdies, tačiau scenos jie neišvydo?

– Pandemija mane užtiko berepetuojant naujame S. Prokofjevo „Ugninio angelo“ pastatyme Vienoje. Buvo nuostabi solistų komanda, visiems atrodė, kad pastatymas bus stiprus ir įdomus. Tikrai tikėjomės kad po poros savaičių pertraukos visi aktualūs koronos atvejai bus „išgaudyti“, ir mes pagreitintu tempu vis dėlto paruošime pastatymą premjerai. Prisipirkome kalnus maisto, pasiruošėme visuotiniam 14 dienų karantinui. Po dviejų dienų teatras paragino palikti Austriją kaip įmanoma greičiau, nes kitaip galime likti įkalinti neapibrėžtam laikui. Prasidėjo paniška bilietų keitimo akcija, chaosas, nežinomybė. Ir maisto atsargų naikinimas. Įdomi patirtis, įdomu stebėti, kaip tokiose situacijose žmonės pasikeičia, parodo savo tikrąjį (ar savo kitąjį) veidą. Beje, šį pastatymą pratęsime kitą pavasarį su kiek pasikeitusia komanda. O ir mes, senieji jos nariai, būsime irgi šiek tiek kitokie.

Kaip dažnai šioje profesijoje tenka susidurti ir susitaikyti su nusivylimais? Kaip elgiatės, kai jūsų ir režisieriaus, dirigento ar scenos partnerio vizijos iš esmės išsiskiria? Ar esate kada pasitraukusi jau iš pradėto operos statymo proceso?

– Nusivylimai – tai nepatenkintų lūkesčių rezultatas. Kuo toliau, tuo mažiau dėmesio skiriu lūkesčių gamybai ir kuo toliau, tuo labiau koncentruojuosi į tai, kas yra mano jėgoms, ką galiu sukurti ar kuo prisidėti prie bendro kūrybinio vaisiaus, kad jis išeitų įdomesnis, turtingesnis.

Teatras paragino palikti Austriją kaip įmanoma greičiau. Prasidėjo paniška bilietų keitimo akcija, chaosas, nežinomybė.

Bet, prisipažinsiu, net ir dabar tai ne visada pavyksta. Sunkiausia būna, kai grupėje yra egocentriškas narcizas. Tada man sudėtinga dirbti, grupinė kūryba labai sunki ir kartais emociškai tikrai varginanti. Laimė, tai atsitinka labai retai. Pasitraukusi iš produkcijos niekada nebuvau. Keletą kartų labai rimtai apie tai galvojau, bet tai buvo seniai, dar pačioje karjeros pradžioje.

Kalbėdama apie mėgstamą režisierių C. Bieito sakėte, jog darbas su juo išsunkia viską, po to net kelis mėnesius nesinori imtis nieko naujo. Visuomet į sceną einate kaip paskutinį kartą, nepasilikdama jokių dvasinių nei fizinių rezervų? O tuo atveju, jei naujas darbas klostytųsi lengvai, tarsi savaime, be didesnių prakaito lašų, jums tai atrodytų ne taip įdomu?

– Tai tikrai tiesa. Žinau, kad tai gal nesveika ir neprotinga, bet negaliu kitaip. Per daug gerbiu sceną ir žiūrovą, kad siūlyčiau mažiau, negu galiu duoti. Ir dar yra kažkas viduje nekontroliuojamo, stipresnio už logišką mąstymą, kas visada nugali.

Apie atsidavimą darbui liudija ir nutikimas Paryžiaus operos scenoje: kai kolega netyčia nukirto jums kojos piršto galiuką, vis tiek iki pertraukos likote scenoje. Gal po šio įvykio kituose spektakliuose atsirado baimės, instinktyvaus noro labiau save pasaugoti?

– Ne. Tiesa, kūnas pats save saugojo, fiziškai intensyviose scenose ta pėda vis pati saugiai išvinguriuodavo neužgauta. O gal ir buvo užgauta – kas žino. Scena – tai magiška vieta, kur užgrojus pirmai natai kūnas persijungia į kitą programą, nėra nei skausmo, nei šlubuoji. O uždangai nusileidus vėl vos paeini.

Garsėjate vaidmenimis šiuolaikinėse operose. Kūrėte Renatos vaidmenį net keliuose „Ugninio angelo“ pastatymuose, o kur dar jau minėtos „Salomėja“ ar „Ledi Makbet iš Mcensko apksrities“. Ar tokį pasirinkimą tarp klasikos ir šiuolaikinės operos pastarosios naudai nulemia vien tam tikra balso specifika, ar ir jums asmeniškai tos, kaip esate sakiusi, „šiek tiek nenormalios operos“ artimesnės ir įdomesnės?

– Manau, kad tiek mano balso tembras, tiek kūno kalba tokioms operoms daug labiau tinka. Bet ir mane jos daug labiau domina. Patinkantį vaidmenį savaime atlieki geriau nei tą, kuriuo pati netiki šimtu procentų. Tuo nesakau, kad klasikiniai vaidmenys iš principo neverti dėmesio. Tiesiog šiame mano gyvenimo etape jie su manimi nerezonuoja, nekelia susidomėjimo arba jau yra išsemti. Man, deja, gana greitai pabosta atskleista mįslė. Gal ir tai prisideda prie modernių operų žavesio: jų siužetai ir charakteriai visada palieka neatsakytų klausimų, kabliukų, tam tikro nepasitenkinimo, neaiškumo jausmą. Todėl norisi vėl sugrįžti, pabandyti dar kartą išspręsti tą mįslę.

Daug metų gyvenote Vokietijoje, čia studijavote ir pradėjote savo karjerą – šešerius metus dirbote Kelno operos teatre. Ar galėtumėte sakyti, kad jus kaip operos dainininkę labiausiai suformavo būtent vokiškoji mokykla?

– Tikrai taip. Pirmaisiais studijų Leipcige metais nesupratau vokiečių muzikinio skonio. Kai jie susižavėję liaupsindavo kurią nors dainininkę, kuriai iki Irenos Milkevičiūtės – toli kaip iki Mėnulio, tik galvodavau sau: „Vaikeliai, jūs nežinote, kas yra tikras menas, apgailėtina čia viskas.“ Vokiškoji „Lied“ (daina, dainavimas – IQ past.) reiškia visai kitą estetiką ir principus. Man pasisekė, kad pakliuvau pas neeilinį muzikantą, kuris atvėrė šio žanro paslaptis ir grožį. Mozartui pradžioje prikišinėjau paviršutiniškas lėkštas emocijas – dabar net juokinga prisiminti. Visus kompozitorius lyginau su italais, nes man studijuojant tai buvo pagrindinis repertuaras operos teatre, tai buvo muzika, kurią geriausiai jaučiau ir supratau. Bet pamažu išmokau vertinti bei suprasti ir vokišką muziką. Muzikinis skonis lavinamas panašiai kaip ir gomurinis – ragaujant skirtingus patiekalus, pageidautina reguliariai. O paskui nepastebi, kaip persijungi į kitą virtuvę.

Kas nulėmė, kad iš Vokietijos persikėlėte gyventi į Belgijos provinciją, kur su vyru įsigijote seno vienuolyno pastatą? Ar jame tebekuriate meno instaliacijas, gal galvojate ir apie savo kūrybos parodą?

– Mano pačios nuostabai, belgiška provincija, pasirodo, yra ideali vieta poilsiui tarp įtemptų pastatymų. Kartais savaitę neišeinu iš namų (ypač dabar, koronos laikotarpiu), apsitepliojusi dažais iki plaukų galiukų. Nieko nežinau apie tapybą, viską darau intuityviai ir be jokio plano, bet man tai suteikia be galo daug džiaugsmo. Pastato viduje didžioji dalis neįrengta ir nereikia saugoti nei grindų, nei sienų – čia mano smėlio dėžė pasižaidimams.

Per daug gerbiu sceną ir žiūrovą, kad siūlyčiau mažiau, negu galiu duoti.

Bet apie meno parodą niekada net nepagalvojau, čia jau rimtas dalykas. Tačiau mano dažiniuose nieko rimto nėra (šypsosi).

Lietuvoje vienintelį kartą galėjome jus girdėti „Vilnius City Operos“ spektaklyje „Katia Kabanova“. Daugiau kvietimų čia dirbti nebuvo ar tiesiog jūsų keliai jau driekėsi kitomis kryptimis?

– Atrodė, kad po Katios mano pasirodymai Lietuvoje taps dažnesni. Keletą kartų susitikome su Dalia Ibelhauptaite aptarti galimų variantų, bet visada iškildavo ta pati problema: Lietuvoje pastatymai planuojami gana vėlai, ir iki tol mano grafikas užsipildo kitais pastatymais. Ta pati problema vėliau iškilo ir su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru. Be to, ir mano repertuaras yra nestandartinis; tiesiog nėra tokių operų, į kurių gatavą pastatymą galėčiau įšokti su trumpu repeticijų laikotarpiu.

Iš Lietuvos išvažiavau dar būdama studentė, tad ir pirmi žingsniai buvo žengti Vokietijoje. Paskui, atvirai pasakius, pati nemokėjau ir nemoku reklamuotis, o Lietuvoje tikrai netrūksta žvaigždžių. Iš tiesų fenomenalu, kiek pasaulinio lygio talentų gimė tokioje mažoje šalyje.

Kol kas į Lietuvą sugrįžtu tik aplankyti šeimos ir draugų. Tie ryšiai, užmegzti jaunystėje, taip ir liko patys stipriausi. Nesiruošiu dainuoti iki paskutinio atodūsio, nežinau, ką po to darysiu, bet planuoju tą kažką daryti Lietuvoje.

2020 07 31 08:59
Spausdinti