PRENUMERATA KONTAKTAI
Susipažinkime, kaimyne: penkios į Lietuvą imigravusių užsieniečių istorijos
IQ Tema
(Pixabay nuotr.)
Marija Lariščeva
2019 09 23 11:19

Imigrantų istorijos margos kaip pasaulis. Šio pasakojimo herojai džiaugiasi atvykę į Lietuvą.

Iš amžinai kariaujančios šalies

Libano gyventojams yra būdinga palikti savo šalį ir laimės ieškoti svetur. Tam ryžosi ir 37-erių verslininkas Fadi Elkhouri – jis kiek daugiau nei prieš dvejus metus atvyko į Lietuvą ir Vilniaus senamiestyje įkūrė Libano virtuvės restoraną.

„Libanas šimtmečius krečiamas karų. Todėl libaniečiai džiaugiasi viskuo, ką turi, nes yra patyrę ir žino, kad viską gali prarasti“, – kalbėjo F. Elkhouri. Nuolatinis kraustymasis iš vienos vietos į kitą skatina libaniečių verslumą, ugdo atvirumą pasauliui, duoda daug pažinčių.

Jaukų mažą restoraną jo šeimininkas vadina savo „atžalėle“, o lankytojai jį dažnai gali pamatyti vaikščiojantį salėje, bendraujantį su svečiais ir demonstruojantį rytietišką svetingumą. Restorano klientai – besijuokiantys ir laimingi, o darbuotojai – tiek lietuviai, tiek užsieniečiai – pasitempę ir niekada nesėdintys vietoje.

„Vilnius – vieta, kur Lietuvoje gyvenau daugiausia laiko. Myliu šį miestą dėl jo ramybės ir atvirų žmonių“, – sakė pašnekovas. Su svečiais jis bendrauja angliškai, prancūziškai arba arabiškai, o jei restorano lankytojas nemoka nė vienos šių kalbų, bandoma pasitelkti kuklias lietuvių, rusų ir ukrainiečių kalbų žinias bei gestus. „Norėčiau išmokti lietuviškai, nes nemokant kalbos labai sunku“, – pripažino F. Elkhouri.

Libanietis sako tikintis augančia Lietuvos ekonomika ir matantis daug perspektyvų. Tačiau jam atrodo, kad kai kurie šalies įstatymai yra pasenę ir painūs.

Be dangaus negalintis gyventi egiptietis

Egiptietis Abdelrahmanas Mowafi – 29 metų pilotas ir aviacijos teorijos instruktorius. Jis atvyko studijuoti prieš daugiau nei ketverius metus, o atsiradus galimybei liko čia dirbti. Darbo mūsų šalyje pranašumu jis vadina „daug mažiau streso keliančią aplinką“. Ramus lietuvių būdas jam labai patinka, o skirtumai netrukdo: „Žmonės yra nuolat užsiėmę, darbštūs, tačiau niekas neskubina ir nespaudžia daryti visko greičiau – tai tikrai sumažina streso lygį.“ A. Mowafi džiaugiasi ir ramia atmosfera viešosiose erdvėse, žmonės esą draugiški ir malonūs.

Kadangi aviacijos pasaulyje visi kalbasi angliškai, A. Mowafi turi mažai progų bendrauti lietuviškai ir šios kalbos žinias vadina „pakankamomis, kad jis išliktų“. „Lietuva yra ambicinga šalis. Tikiu, kad ateityje joje bus daug perspektyvų, tereikia toliau kryptingai dirbti“, – mano egiptietis. Pirmas jo įspūdis apie Lietuvą – maža, taiki ir graži šalis – neišblėso iki šiol.

„Kalbėdamas apie darbą Lietuvoje visuomet stengiuosi paminėti teigiamus dalykus, tačiau minusai taip pat turi būti iškelti į paviršių: tai atlygio ar dėkingumo už gerą darbą trūkumas – jis riboja organizacijas daugeliu aspektų, nesudaro sąlygų patyrusiems ar talentingiems darbuotojams prisidėti visu pajėgumu“, – samprotavo A. Mowafi. „Jaučiu, kad Lietuva – tai mano namai, ypač kai grįžtu po ilgų skrydžių svetimoje šalyje“, – pridūrė egiptietis.

Poliglotas iš Bulgarijos

Daug skirtingų kultūrų gyventojų turinčiuose Paryžiuje ir Budapešte gyvenęs Vasilis Mičnevas yra bulgaras „pagal kraują“, tačiau įgijęs ir Vengrijos pilietybę. Lietuviškų šaknų 34-erių Vasilis neturi, bet jį labai sunku atskirti nuo vietinio – puikiai pažįsta sostinę, domisi šalies įvykiais, turi platų pažinčių ratą, kurį daugiausia sudaro vietiniai, išmoko lietuviškai ir nori likti čia gyventi.

Mokytis lietuvių kalbos jam nebuvo labai sunku. V. Mičnevas svajoja Lietuvoje įkurti kalbų mokyklą, nes pats moka net dešimt kalbų – bendrauja ispanų, portugalų, bulgarų, vengrų, lenkų, estų, rusų, anglų, prancūzų ir italų kalbomis.

Lietuvoje V. Mičnevas jaučiasi kaip namie – jam čia ramu net tada, kai „oras blogas ar tenka pasispausti su finansais“.

„Geriausias dalykas Vilniuje, kad net ir tarptautinėse įmonėse yra daugiau lietuvių negu kitų tautybių darbuotojų. Dėl to lengva susipažinti su vietiniais“, – sakė V. Mičnevas ir pridūrė, kad būtent draugai jam padėjo išmokti lietuviškai.

Vilniečius jis apibūdina kaip draugiškus, mandagius ir kantrius žmones. Apie perspektyvas likti Lietuvoje jis kalbėjo be užuolankų: „Tam čia ir atvykau.“ Bulgaras svajoja gyventi nuosavame name atokiau miesto, lietuviškos gamtos apsuptyje.

Tarptautinės komandos vadovė

Maisto išvežiojimo bendrovė „Wolt“ yra įdarbinusi ne vieną užsienietį, miesto gatvėse su mėlynais krepšiais ant nugarų galima pamatyti ir afrikietiškos ar azijietiškos išvaizdos žmonių. Apie 3 proc. šios įmonės darbuotojų sudaro ne Lietuvos piliečiai. „Wolt“ politika yra įdarbinti žmones iš skirtingų šalių, įvairaus amžiaus ir išsilavinimo. Palyginti su dar keturiolikoje valstybių veikiančiais „Wolt“ padaliniais, Lietuvoje yra daug mažiau kontrastų. „Wolt“ vadovė Baltijos šalims 36-erių estė Liis Ristal dabar dirba ir gyvena Vilniuje.

„Man patinka lietuvių požiūris į maistą ir su juo susijęs svetingumas. Estijoje maistas tėra priemonė suteikti energijos. Lietuvoje jis – daug daugiau. Tai yra proga, aistra, šventė. Man patinka socialinis maisto aspektas, kurį jaučia lietuviai“, – kalbėjo L. Ristal.

Lietuviai jai pasirodė labai sunkiai dirbantys žmonės: „Dirbu tarptautinėje bendrovėje, kurioje įsišaknijusi Šiaurės šalių kultūra, ir džiaugiuosi matydama, kad Lietuvoje vis dar jaučiamas sėkmės badas ir noras dirbti.“

„Mano lietuvių kalbos žinios, švelniai tariant, nėra įspūdingos. Tiesą pasakius, nebesimokau jos, nesu tokia talentinga“, – prisipažino pašnekovė ir pasidžiaugė, kad gali laisvai susišnekėti angliškai ar rusiškai.

Į Lietuvą L. Ristal atvyko 2017 m., kad įkurtų „Wolt“. Tą dieną ji prisimena, lyg tai būtų buvę vakar. Leidosi į ilgus pasivaikščiojimus Užupyje galvodama, kad tai, ko gero, hipsteriškiausia vieta Baltijos šalyse, pripildyta įspūdingos jaunatviškumo energijos. Tą dieną L. Ristal pajuto permainų vėją.

Ji iš Lietuvos išvykti neplanuoja, bet jos gyvenimas yra priklausomas nuo darbo – jei teks keltis kitur, tikriausiai važiuos.

Lietingą Vilnių pamilęs ispanas

29-erių Javiere’as Gutierrezas Lopezas Lietuvoje atsidūrė per „Erasmus“ savanorystės programą. Jaunam vyrui iš saulėtosios Andalūzijos regiono teko išgyventi lietingą ir melancholišką lietuvišką rudenį. Jis nesiskundė oru, kaip dažnai darome mes, atvirkščiai – pirmas jo įspūdis apie Lietuvą – daug žalumos turinti nepaprasta šalis.

Nuo 2014 m. jo nuomonė nepasikeitė. Jau kurį laiką Javiere’as gyvena Vilniuje, dieną fotografuoja pagal užsakymus, o vakarais dirba didžėjumi – vakarėliuose groja ispanišką muziką. Prie pulto stoti motyvavo noras užsidirbti, tačiau tikroji J Gutierrezo Lopezo aistra – klasikinis regetonas, kurio mylėtojų, kaip jis sakė, Lietuvoje maža, tad tenka apsiriboti tik savanoriška veikla. Su organizacija „Ideas Block“ jaunas vyras rengia ispaniškos muzikos vakarus – svečius supažindina su ispaniškais ritmais, pasakoja apie kultūrą ir maistą. J. Gutierrezas Lopezas turi fotografo specialybę, tačiau save iš naujo atrado tik atvažiavęs į Lietuvą – Ispanijoje dirbo kitus darbus, o fotoaparatas ir diplomas dulkėjo lentynoje.

Lietuvoje ispanas susidūrė su sutrikusio intelekto žmonių kasdienybe, kai atliko praktiką Jaunuolių dienos centre Panevėžyje. Jis jauniems žmonėms vedė informacinių technologijų, sporto ir sensomotorikos užsiėmimus, taip pat su centro mokiniais rengė muzikinę radijo laidą.

Neseniai J. Gutierrezas Lopezas pradėjo mokytis lietuvių kalbos savarankiškai – skaito straipsnius apie kultūrą ir politiką, klausosi lietuviškų dainų ir verčia jų tekstus. Labiausiai ispanui patinka Jazzu, „Saulės kliošo“, „Garbanoto“, „Anties“ dainos.

Bendraudamas jis vis dar ieško lietuviškų žodžių, bet vienas kitą suprantame. Nors lietuvių kalboje yra labai daug gramatinių subtilybių, vaikinas pasiryžęs išmokti šnekėti laisvai. Su Vilniumi J. Gutierrezo Lopezo nesieja nei darbovietė (jis yra laisvai samdomas), nei šeima, tačiau jis tvirtai nusprendė likti čia.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...