PRENUMERATA KONTAKTAI
Rytdiena šiandien: kokius energetikos iššūkius Europai teks spręsti artimiausiu metu?
NT ir energetika
(K. Tamkutės nuotr.)
IQ
2019 04 30 13:19

Įvairiose šalyse įrengiant vis daugiau naujų energetikos objektų tampa aišku – aušta nauja energetikos era, kurioje į gamybą bus įtraukti ir patys vartotojai, o didžiųjų objektų statybas žiniasklaida nušvies vis dažniau, mat jie gali tapti ginklu geopolitiniuose žaidimuose.

Šiuos ir kitus naujus besikeičiančio energetikos sektoriaus iššūkius ekspertai analizavo balandžio 25 d. Vilniuje viešbučio „Radisson Blu“ konferencijų salėje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Energetikos transformacija“. Ją organizavo Energetikos tyrimų institutas bei žurnalas IQ.

Pirmasis iš pranešėjų, Lietuvos energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, pristatė ant keturių polių – žalioji energija, inovacijos, energetinis saugumas ir gebėjimas konkuruoti – besilaikančią Lietuvos energetikos strategiją. Tiek jos, tiek visos ES strategijos vienas pagrindinių tikslų yra taupyti vis daugiau energijos. Lietuva, kaip ir kai kurios kitos šalys, yra užsibrėžusi gana ambicingus tikslus. Pavyzdžiui, iki 2030-ųjų reikia keturis kartus sumažinti CO2 emisijas palyginti su 1990-aisiais. Šio tikslo įgyvendinimas reikš ne tik daug pokyčių iš valstybės pusės, tačiau pareikalaus ir aktyvaus vartotojų prisidėjimo. Šiais metais tikimasi didesnio elektrą gaminančių vartotojų (vadinamųjų prosumerių) augimo. Prosumerių dalis iki 2030 m. turėtų siekti 30 proc. , tačiau kol kas jų yra labai mažai.

(K. Tamkutės nuotr.)

Renginio viešnia, Europos Komisijos (EK) Energetikos generalinio direktoriato Energetikos politikos koordinavimo skyriaus vadovė Paula Pinho taip pat pabrėžė efektyvių išteklių naudojimo svarbą. „Turime išlaikyti lyderystę atsinaujinančioje energetikoje. Vartotojas nebeturi būti pasyvus elektros rinkos dalyvis, jis turi aktyviai prisidėti prie gamybos“, – kalbėjo ekspertė.

Ji priminė, kad Europa turi būti kuo savarankiškesnė, nes jau turėjo pamokų, kuo gali baigtis aplaidumas. Viena jų buvo 2014 m. Rusijos ir Ukrainos konfliktas, grasinęs tiesiogiai paliesti ES šalis. „Šis įspėjimas siekia 2014 m., kai buvo atsiradęs pavojus, kad kai kurios Europos šalys gali pritrūkti dujų. Tai mums buvo tarsi žadintuvas ir supratome, kad reikia imtis veiksmų dėl savo energetinio saugumo. Vykdėme apklausas šalyse narėse, ką jos tokiu atveju darytų. Atsakymai buvo labai įdomūs, tarkime, buvo sakoma, kad, jei neturėsime dujų, importuosime iš gretimos šalies“, – sakė ji.

Lenkus gluminančios Astravo mįslės

Iš Varšuvos atvykęs Rytų studijų centro ekspertas Kamilis Kłysińskis pristatė vieną didžiausių dabartinių energetikos saugumo iššūkių mūsų regionui – Astravo atominę elektrinę (AAE). Ne paslaptis, kad iš pradžių tarsi atrodęs racionalus, dabar šis projektas virto tikra mįsle – kur nukeliaus dviejų reaktorių gaminama elektra ir kaip tai baltarusiams atsipirks finansiškai?

 

K. Kłysińskis priminė, kad idėja statyti elektrinę buvo iškelta dar prieš A. Lukašenkos atėjimą į valdžią. Ši mintis kurį laiką buvo atidėta ir prie jos grįžta tik 2008 m. „Elektrinė pradėta statyti šalia Vilniaus, nors buvo svarstomos ir kitos 28 vietos. Oficialiai buvo paskelbta, kad bus rengiamas atviras konkursas, tačiau, kaip žinome, tai neįvyko dėl įvykio politinių sprendimų. Nutarta, kad bus vienas statytojas iš Rusijos, todėl pagrindinė idėja tapti mažiau priklausomiems nuo Rusijos žlugo. Šiandien šalyje apie 90 proc. elektros pagaminama iš dujų, kurių vienintelis tiekėjas yra Rusija. Branduolinis kuras Astravo jėgainei irgi bus tiekiamas iš Rusijos“, – sakė jis.

Nors Baltarusija planavo paleisti pirmąjį bloką 2018 m., 2016 m. reaktoriaus montavimo metu įvykęs incidentas atidėjo paleidimą. Pagal naujausius planus AAE bus paleista šių metų pabaigoje.

„Pirmasis blokas bus paleistas šiais metais, todėl mes galime tik diskutuoti, kaip pagerinti elektrinės darbo saugumą. Paversti šią elektrinę dujų elektrine, kaip siūlė Lietuvos atstovai, švelniai tariant, nėra įmanoma“, – neseną premjero Sauliaus Skvernelio siūlymą prisiminė energetikos ekspertas.

Tačiau ekonominis elektrinės eksploatacijos planas kelia naujų klausimų.

Iš pradžių norėta eksportuoti energiją į Baltijos šalis ir Lenkiją, tačiau Lietuva atsisakė ją importuoti, o Lenkija bei Latvija irgi išlieka skeptiškos. „Planas B, eksportuoti į Eurazijos šalis, Rusiją ir Vidurio Azijos šalis, irgi yra keistas, nes viskas rodo, kad jie rinkoje turi elektros perteklių. Taigi jie turi 14–15 TWh, kurią reikės panaudoti. Šis klausimas yra viena iš baltarusių problemų“, – sakė K. Kłysińskis.

Sustabdyti investicijų negalima, nes projektas jau gerokai pasistūmėjęs. Pagrindine išeitimi galėtų būti vidinis naudojimas – plėtoti infrastruktūrą elektriniams automobiliams ir autobusams, įvykdyti visą gyvenamųjų namų elektrifikaciją įvedant elektrines šildymo sistemas, taikyti nuolaidas pirkėjams naktį, kai susidaro energijos perteklius.

Visgi ekspertas teigia, kad kol kas nėra įtikinamos koncepcijos Astravo elektrinės integracijai Baltarusijos ekonomikoje.

Jo kolega Szymonas Kardaśas kėlė klausimą, ar Astravo elektrinė galės dirbti visu pajėgumu. „Ši investicija sukuria daugiau problemų nei galimybių. Ne tik toms šalims, kurios prieštarauja projektui, tačiau ir toms šalims, kurios yra susijusios su juo – Rusijai ir Baltarusijai. Atrodo, kad lūkesčiai dėl eksporto neišsipildys. Rusija tikėjosi, kad energijos trūkumas padidins elektrinės populiarumą. Kitas pasirinkimas yra eksportas į Rusijos rinką, tačiau patys „Rosatom“ atidėjo planus dėl kai kurių reaktorių Rusijoje“, – sakė jis.

Jo teigimu, šis projektas daugiau rusiškas nei baltarusiškas – jam vykdyti Rusija suteikė 10 mlrd. JAV dolerių paskolą, statytojai ir kuro tiekėjai taip pat bus iš Rusijos. „Tuo siekiama sustiprinti Rusijos ekonominę įtaką kai kuriose šalyse. Jie nori išlaikyti savo ekonominę, politinę ir energetinę priklausomybę Baltarusijoje, be to, jiems norisi panaudoti baltarusišką elektrinę norint įeiti į Europos energetikos rinką.“

Testai ir tolesnė integracija į Europą

Per beveik 30 nepriklausomybės metų Baltijos šalys vis glaudžiau integruojasi į Europą, tačiau kai kuriose srityse dar reikėtų pasistengti. Lietuva, Latvija ir Estija – vienintelės ES šalys, kurios iki šiol yra energetiškai izoliuotos nuo kontinentinės Europos elektros energetikos sistemos ir vis dar priklauso sovietiniais laikais sukurtai IPS/UPS sistemai, valdomai iš Maskvos. Tai turėtų pasikeisti ne vėliau kaip iki 2025 m. – būtent tokius įsipareigojimus davė Baltijos šalys.

Energetinių tyrimų instituto direktorius Tomas Janeliūnas konferencijoje pristatė ilgą kelią link šio susitarimo, link kurio žingsniai prasidėjo dar gerokai prieš įstojimą į ES. Pastaraisiais metais sinchronizacijos sąlygoms prieštaravo Lenkija, mat nematė būdų tai daryti be antros „LitPol Link“ jungties. Visgi galiausiai kaimynės sutarė dėl povandeninės jungties, vadinamojo „Harmony link“. Šiam projektui įgyvendinti Lietuvai net 75 proc. reikalingų lėšų bus finansuota iš Europos infrastruktūros tinklų finansavimo priemonės.

 

Tačiau ne viskas taip paprasta, įspėja T. Janeliūnas. Šis projektas neapsieis be rizikos. Sinchronizacija atkirs Kaliningrado sistemą, todėl tam ruošiasi ne tik Baltijos šalys, bet ir Rusija. Šios srities izoliuoto režimo bandymai vyks šių metų gegužę. Jų data, sako T. Janeliūnas, pasirinkta neatsitiktinai – gegužės 24–26 d. taip pat vyks Europos Parlamento ir Lietuvos prezidento rinkimai.

„Nesėkmingų bandymų atveju Rusija gali prašyti papildomų priemonių užtikrinti saugumą dėl sinchronizacijos, o tai gali pabranginti projektą. Sėkmingų bandymų atveju Rusija ir Baltarusija gali grasinti greičiau atjungti Baltijos šalis ar reikalauti didesnio mokesčio už neva nuostolingų Baltijos šalių išlaikymą“, – sako jis.

Padidinti riziką prieš artėjantį sinchronizavimą gali ir tokie veiksniai kaip mažėjantys elektros generavimo pajėgumai. Estija greitu metu iki 2020 m. nori uždaryti savo skalūnų deginimo elektrines. Tokiu atveju būtų netekta apie 600 MW pajėgumų.

Gamtinės dujos niekur nesitrauks

Ypatingo dėmesio konferencijoje sulaukė gamtinių dujų klausimas. Vienas žymiausių jos svečių, buvęs Lenkijos finansų ministras, lenkų valstybinės naftos ir dujų bendrovės „PGNiG“ valdybos pirmininkas Piotras Woźniakas teigė, kad gamtinių dujų poreikis Lenkijoje tik didės, augs ir jų dalis energijos gamyboje.

Pagrindinis iššūkis kaimyninei valstybei – naujas tiekėjas. Nutiesus „Nord Stream 2“, vamzdynas per Lenkiją iki Vokietijos sienos gali tapti nebereikalingu, o su Rusija susitarimo dar nerasta. „Tai nėra gerai Lenkijai. Mūsų diversifikacijos planai – iki 2022 m. pakeisti Rytų tiekėjus Vakarų tiekėjais. Tais pačiais metais baigiasi ir mūsų sutartis su „Gazprom“, – sakė jis.

Svarbiausiu veiksniu galėtų tapti siūlomas Baltijos dujotiekis („Baltic pipe“), kurį planuojama nutiesti iš Lenkijos per Daniją iki jau egzistuojančio jūrinio dujotiekio. Tai leis naudoti išteklius iš Norvegijos. Papildomu įrankiu taps SGD terminalas, jau veikiantis Švinouščėje, šalia Vokietijos sienos. Neseniai Lenkija paskelbė dar didinsianti jo pajėgumus.

Klaipėdos SGD terminalo tarnybos direktorius Arūnas Molis pristatė suskystintų gamtinių dujų rinką Baltijos šalyse. Ekspertas mano, kad SGD rinka augs, nors dėl to prognozių šiandien yra labai įvairių – ir optimistiškų, ir kiek realistiškesnių.

A. Molis pabrėžė, kad mato Lietuvos rinką ne kaip izoliuotą, o kaip vientisą kartu su Lenkija arba su Baltijos šalimis bei Suomija. Daug vilčių siejama su kaimynais lenkais. „600 km spinduliu nuo Klaipėdos, kur stovi SGD terminalas, dujų transportavimas dar apsimoka. Čia mes matome daugybę didelių Lenkijos miestų. Žinoma, susidarys tiekimo konkurencija, tačiau jei žiūrime į rinką – ji čia tikrai yra“, – sakė vadovas.

Po jo pranešimą skaitęs Bratislavos Komenskio universiteto Politikos mokslų fakulteto profesorius Matúšas Mišíkas pabrėžė, kad besikeičianti dujų tiekimo rinka yra labai svarbus įvykis ir Višegrado valstybėms. Daugumai jų – tai energetinio saugumo iššūkis. Atverti akis privertė 2009 m. pamoka, kai, vykstant ginčui dėl skolų, 13 dienų buvo nutrauktas dujų tiekimas per Ukrainą, taip paliekant be dujų nemažą dalį Centrinės Europos. Dėl šios priežasties atsirado poreikis diversifikuoti šaltinius ir tranzito kelius.

„Čekija ir Slovakija yra svarbios tranzito valstybės, gaunančios iš to papildomų pajamų. Lenkijai ir Vengrijai svarbesnės ne tiek vidaus, kiek geopolitinės priežastys. Čekai jau pasiruošė „Nord Stream 2“ projektui, nutiesdami Gazela dujotiekį, kuris sujungė rytų Vokietijos dujotiekį su pietų Čekijos regionu. Tai reiškia, kad čekai galės nesibaiminti tiekimo iš Rytų nutrūkimo“, – sakė svečias iš Slovėnijos.

Čekijos kaimynė Slovakija vaidina gana aktyvų vaidmenį Vidurio Europos energetikos politiniame lygmenyje. Ji padeda užtikrinti Ukrainos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, nuo 2014 m. reikšmingiausiai prisidėdama prie į Ukrainą reeksportuojamų dujų kiekio.

Sparčiausiai auganti sritis

Apie žaliąją energetiką, kaip apie ateities kurą, kalbama bene daugiau nei apie visas kitas sritis kartu sudėjus. Anglis, nafta, dujos, atomas – dominuojančios XX a. kuro rūšys, tačiau dabar sparčiai auganti atsinaujinanti energetika ėmė reformuoti pasaulinės rinkos paveikslą.

Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius Aistis Radavičius pažymėjo, kad šie pokyčiai yra gerai matomi – didėja AEI energetinis efektyvumas, šios energetikos pajėgumas auga greičiau nei iškastinio kuro, atsinaujinantys ištekliai šiuo metu sudaro ketvirtadalį elektros gamybos.

Elektra – sparčiausiai augantis energijos paklausos elementas, todėl nuo 2016 m. elektros sektoriai pritraukė daugiau investicijų nei anglies ir naftos kartu sudėjus. Kol kas atsinaujinančios energijos gamybai sąlygos itin palankios: gavybos kainos krenta, šios priemonės mažiau taršios, o tai svarbu kovojant su klimato kaita. Sektorius pritraukia ir daug technologinių inovacijų, į šį procesą įsisuko ir didžiosios korporacijos. Viešoji nuomonė dėl AEI taip pat yra labai teigiama.

„Iš AEI daugiausia laimi nuo iškastinio kuro importo labiausiai priklausomos valstybės. Tokio kuro importą pakeitus vietine energijos gamyba iš AEI, galima stipriai pagerinti prekybos balansą. Sumažinusios importą, šalys įgyja didesnį energetinį saugumą – jų užsienio politikos sprendimai mažiau įtakoja iš išorės. Didėjanti gamyba iš AEI reiškia mažėjančias sąskaitas už energijos importą ir mažiau finansinių šalies netekimų. Naftos ir dujų paklausos mažėjimas mažins energetinių konfliktų tikimybę. Atsinaujinanti energetika pakeis santykius tarp valstybių ir įneš esminių struktūrinių pokyčių, pasaulį padarys švaresnį“, – vardijo jis.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...