PRENUMERATA KONTAKTAI
Politiko portretas: lemiama didmeistrės Viktorijos Čmilytės-Nielsen partija
Politika
Kotryna Tamkutė
2019 09 16 08:22

Viktorija Čmilytė-Nielsen tikriausiai taps Liberalų sąjūdžio lydere. Ar jai pavyks partiją išgelbėti nuo mato?

V. Čmilytė-Nielsen nėra tipiška savo srities profesionalė, kurią kartu su kitais sportininkais, populiariosios kultūros atstovais ar visiems žinomais visuomenės veikėjais savo gretose siekia matyti politinės partijos. Kelią politikoje moteris pradėjo tyliai – pirmą kartą 2012 m. dalyvavusi rinkimuose į Seimą, ji liko pirma už brūkšnio ir parlamentare tapo tik Remigijui Šimašiui pasinėrus į miesto savivaldos reikalus, tad prie tuomečio Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS) populiarumo, tikėtina, prisidėjo menkai.

Vis dėlto partijai pasisekė: dabartinė Liberalų sąjūdžio frakcijos Seime seniūnė ir opozicijos lyderė po antrojo partijos pirmininko rinkimų turo gali užbaigti formalų politinės jėgos atsinaujinimo procesą. Tapusi pirmininke, ji turės tvirtą mandatą ne tik siekti susigrąžinti pasitikėjimą liberalais, bet ir smarkiai jį padidinti. Atsakomybės nestokojanti moteris politikoje žaidžia atvirumo ir konstruktyvumo figūromis.

Klausimų nekilo

Į politiką V. Čmilytė-Nielsen pasuko sportinės karjeros viršūnėje: 2010 m. jai buvo suteiktas didmeistrės titulas, po metų ji Europos moterų šachmatų čempionate iškovojo pirmąjį aukso medalį. Tačiau pripažįsta, kad tai nebuvo spontaniškas sprendimas, o ir kelias pramintas – ne vienas šachmatininkas yra tapęs Lietuvoje ir pasaulyje žinomu politiku.

„Daugiau teko svarstyti dėl pačios esmės: ar dabar yra laikas pasukti į politiką, ką tai reikš mano asmeniniam gyvenimui, šeimai“, – sakė keturis vaikus auginanti politikė.

Klausimų nekilo ir dėl to, kurią partiją pasirinkti – niekur kitur nei Liberalų sąjūdyje ji savęs neįsivaizdavo. Ši politinė jėga patraukė idėjomis ir vertybėmis, kuriomis užsikrėtė dar vaikystėje: „Nuo ankstyvo amžiaus teko bendrauti su Vaidu Baciu, žinomu Šiaulių mokyklų direktoriumi. Kai mokiausi Didždvario gimnazijos penktoje klasėje, jis buvo mano istorijos mokytojas. Jau tada buvo labai progresyvus, daug jaunų žmonių jis užkrėtė laisvės, liberalizmo idėjomis.“

Liberalizmą, kurio tada ir įkvėpė V. Bacys, ji apibrėžia kaip asmens laisvę veikti, gyventi jaučiant pagarbą kitiems ir atsakomybę, neatsiejamą nuo tarpusavio pasitikėjimo, ir pripažįsta: būtent to šiandien itin trūksta Lietuvoje. Kaip pavyzdį ji mini Skandinavijos valstybes – jose egzistuojantis aukštas žmonių ir valstybės abipusis pasitikėjimas neatsiejamas nuo kuriamo gerovės valstybės modelio. „Tokio pasitikėjimo lygio man norėtųsi ir Lietuvoje“, – pripažino pašnekovė.

Visgi pastarieji metai Liberalų sąjūdžiui buvo itin sudėtingi. 2016 m. gegužę Specialiųjų tyrimų tarnyba paskelbė apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl įtariamo tuomečio partijos lyderio Eligijaus Masiulio kyšininkavimo, papirkimo ir prekybos poveikiu stambiu mastu, vėliau dėl įtarimų piktnaudžiaujant tarnyba iš partijos pasitraukė ir buvęs švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

Kalbas apie pradėtus žingsnius apsivalymo keliu vis nustelbdavo nesibaigiantys teismų procesai, o 2018 m. partija gavo smūgį iš vidaus. Artėjančiuose savivaldos rinkimuose dalyvauti su visuomeniniu komitetu nusprendę Seimo narė Aušrinė Armonaitė ir Vilniaus meras R. Šimašius, palaikomi dalies buvusių bendražygių, taip pat pasitraukė iš LRLS ir šiais metais įkūrė naują liberalią jėgą. Tai atėmė dar dalį rėmėjų iš pasitikėjimą iššvaisčiusios partijos.

Perkrovimo padaryti partijai tikrai dar nepavyko. Nors buvo bandoma nubrėžti aiškias ir ryškias raudonas linijas tarp E. Masiulio ir pačios partijos, tam tikras šešėlis išlieka, – įsitikinusi Mykolo Romerio universiteto docentė Rima Urbonaitė. – Dabar partijos naudai veikia laikas, kuris nusivylimą ir kartėlį švelnina, tačiau užtektų vėl kokio ryškesnio įvykio, susijusio su bylos svarstymu, ir partijai vėl reikėtų spręsti sudėtingą rebusą.“

Liepos pradžioje paskelbta visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta apklausa rodo, kad, jei rinkimai būtų vykę kitą sekmadienį, už LRLS būtų balsavę vos 2,6 proc. gyventojų. To neužtektų patekti į Seimą, be to, naujoji Laisvės partija jau populiaresnė. Turint galvoje visuomenės polinkį politiką suasmeninti, pasitikėti tvirtais ir ryškiais lyderiais, esamų pagrindinių partijos veidų veikla artėjant 2020 m. Seimo rinkimams įgis neabejotiną svarbą.

Lyderystė – tikra ar dirbtinai kuriama?

V. Čmilytė-Nielsen nepatenka į įtakingiausių politikų sąrašus, tačiau yra puikiai visuomenėje pažįstamas veidas ir pastaruoju metu ji vis dažniau matoma. Politikos apžvalgininkai pastebi išaugusį jos aktyvumą socialiniuose tinkluose, Seimo posėdžiuose, nuolat pasirodančius komentarus apie politinius procesus.

IQ kalbinti pašnekovai V. Čmilytės-Nielsen darbą vertina itin pozityviai. „Tai darbšti, nuosekli, telkianti politikė, kuri geba būti ir principinga gindama demokratines vertybes, ir konstruktyvi teikdama pasiūlymus, – sakė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderis Gabrielius Landsbergis. – Manau, kad ji tikrai sėkmingai eina rotacines opozicijos lyderio pareigas ir gerai atstovauja visai opozicijai.“

Sutinkama ir dėl to, kad politikė nesirenka lengviausio kelio. „Po to, kai partiją ištiko krizė, ji galėjo sau ramiai sėdėti parlamente, tačiau pasirinko kelią su daugiau atsakomybės“, – partijos kolege džiaugėsi Trakų rajono merė Edita Rudelienė. „Tada lengviausias kelias buvo pasitraukti arba pereiti į kitą politinę partiją, kuri išskėstomis rankomis laukia Seimo nario, Lietuvoje žinomo šachmatų didmeistrio“, – pridūrė Neringos miesto savivaldybės tarybos narys Andrius Bagdonas.

Tačiau vertinti jos lyderystės savybes dar sunku. „Akivaizdu, kad tarp kolegų ji vis labiau projektuojama kaip galima partijos pirmininkė“, – IQ sakė R. Urbonaitė ir pabrėžė, kad visi puikiai supranta: jos turima reputacija ir susikurtas įvaizdis gali pasitarnauti partijai.

„Bet vis dar išlieka klausimas, ar ji pasirinkta atsižvelgiant į jos reputaciją ir vertinimą visuomenėje, kurį pirmiausia kuria V. Čmilytės-Nielsen kaip šachmatininkės pasiekimai, o ne politinė veikla ir pergalės šioje arenoje, ar dėl to, kad tikrai partijoje visi mato jos lyderystę ir gebėjimus imtis atsakomybės bei vadovavimo. Juk tai kartais reikalauja priimti ir nepopuliarių sprendimų“, – nuogąstavo R. Urbonaitė.

Vis dėlto ji mato galimybių partijai, jei V. Čmilytė-Nielsen imtųsi vadovauti Liberalų sąjūdžiui, įvaizdį pakeisti bent iš dalies. „Ji pati turi tam tikro nuosaikumo, kontrastuojančio su politikos lauke dažnai jau įprasta karinga, aršia retorika ir rietenomis, visuomenėje vertinamomis vis skeptiškiau, – sakė politologė. – Jei ji būtų tas girdintis ir diskutuojantis žmogus, gebantis ieškoti bendro vardiklio, partijai tai galėtų turėti pozityvų rezultatą.“

Pati V. Čmilytė-Nielsen sako norinti, kad LRLS būtų partija, kuri drąsiau kalba tai, ko seniau nedrįsdavo: „Liberalų sąjūdis nebeignoruotų tokių dramblių kambaryje, apie kuriuos metai iš metų kalba Europos Komisija. Tokios problemos kaip socialinė atskirtis, regionų atotrūkis, jų gaivinimas yra būtinos mūsų valstybės ateities teigiamų scenarijų sąlygos. Lygiai kaip ir švietimas.“ Tam, anot jos, LRLS turi siūlyti liberalius receptus.

„Mes nenorime būti dviejų ar trijų klausimų partija. Mūsų tikslas būti visos Lietuvos politine jėga, ne vieno miesto, – paklausta, kuo LRLS, jos išrinkimo pirmininke atveju, galėtų skirtis nuo Laisvės partijos, teigė politikė. – Mes puikiai suprantame, kas yra svarbu žmonėms, ir to tikrai neignoruosime.“

Veikimo principai skiriasi

Su šachmatais – vienu mėgstamiausių žaidimų šeimoje – V. Čmilytė-Nielsen susipažino būdama vos ketverių, septynerių jau dalyvavo Lietuvos mergaičių čempionate, kuriame pelnė teisę atstovauti šaliai pasaulio vaikų pirmenybėse, po metų ji tapo Europos mergaičių iki 10 metų čempione. „Šiam žaidimui esu labai dėkinga, nes ši patirtis man leido realizuoti savo asmenines ambicijas“, – IQ sakė V. Čmilytė-Nielsen. Tad politikoje to daryti jai nebereikia. Susitelkti ji teigia galinti į komandinį darbą, konsensuso paieškas, bendravimą ir bendradarbiavimą, galimybes „ištaisyti tai, kas yra, kas veikia ne taip, kaip atrodytų ir kaip galėtų“.

Žaisdama šachmatais V. Čmilytė-Nielsen mėgusi rizikuoti: „Tai buvo mano ryškiausias bruožas, dėl kurio sulaukdavau ne tik pagyrimo, bet ir kritikos. Man patikdavo žaisti principingai ir tose situacijose, kuriose matydavau, kad turiu rizikuoti, kad visa žaidimo logika diktuoja tam tikrą drąsų sprendimą, aš jį ir priimdavau.“ Kai kuriais atvejais tai jai kainuodavo ir taškus, ir medalius: „Bet man buvo įdomu taip žaisti. Tam atiduodavau visas jėgas.“

Politinio korektiškumo ir žiūrėjimo į priekį V.Čmilytei-Nielsen nestinga (Fotobanko nuotr.)

Daugiau kaip du dešimtmečius V. Čmilytę-Nielsen pažįstanti Latvijos parlamento narė, buvusi šalies ekonomikos ir finansų ministrė, šachmatų didmeistrė Dana Reizniecė-Ozola tvirtino, kad politikės neišlepino nei skinamos pergalės šachmatų turnyruose, nei kilimas karjeros laiptais politikoje.

„Ji visuomet buvo labai rimta ir pasižymėjo griežta disciplina, niekada nepasiduodavo. Mano ilgiausia žaista šachmatų partija buvo būtent su V. Čmilyte-Nielsen. 1998 m. prie šachmatų lentos praleidome daugiau kaip septynias valandas, – prisiminė IQ kalbinta pašnekovė. – Ji neimprovizuoja, žaidžia solidų, į priekį orientuotą žaidimą, ji laukia, kol oponentas padarys nors menkiausią klaidą, ir ištaikiusi progą smarkiai duria jam atgal.“

Politikoje veikimo modeliai – šiek tiek kitokie. Tiksliau, jų visai nėra. „Šachmatininkai politikoje skiriasi nuo kitų politikų tuo, kad mes esame pripratę prie žaidimo su taisyklėmis, kurių reikia laikytis, – sakė V. Čmilytė-Nielsen. – Mes veikiame vertindami logiką ir gerbdami tam tikrus principus.“ Politikoje ji sako to pasigendanti, bet labiausiai trikdo kolegų veidmainiškumas – kai su ašaromis akyse kalbama viena, o nusisukus nuo mikrofono – visai kita.

Skydas nuo politinio cinizmo

Prireikė vos pustrečių metų, kad opozicija nuspręstų turėti lyderį, rotacine tvarka skiriamą vienos iš opozicinių jėgų. Pirmoji prie vairo stojusi V. Čmilytė-Nielsen sakė, kad sprendimo klijai buvo valdančioji dauguma, suvienijusi neretai taip pat balsuojančias liberalų, konservatorių ir socialdemokratų frakcijas.

„Šios kadencijos Seime ypač ryškiai matyti tai, kad valdančiųjų pozicija yra net neteikti svarstyti opozicijos iniciatyvų. Uždėta geležinė uždanga, kurios negali pakelti, jei neturi balsų“, – kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen. Ji atmetė nuolat viešojoje erdvėje pasigirstančius valdančiųjų kaltinimus opozicijai nekonstruktyvumu: opozicija įgyvendina savo pagrindinį uždavinį ir darbą, jei sugeba garsiai kritikuoti valdančiąją daugumą ir pirštu parodyti problemas.

Palankaus politinio klimato nepakaks

Politinės korupcijos skandalo supurtyto, skilusio ir nutilusio Liberalų sąjūdžio formalaus atsinaujinimo procesui užbaigti liko nei daug, nei mažai – pakeisti įvaizdį. Tai, V. Čmilytė-Nielsen, atrodo, puikiai supranta: „Pastarieji rinkimai parodė, kad atsigauna tradicinės partijos – demokratijos daugelyje šalių pamatas, kad atskaitomybės atžvilgiu nieko geriau už jas nėra. Jos, manau, irgi keičiasi, ir mes puikiai suprantame, kad privalome būti skaidresni, geresni ir taip pelnyti rinkėjų pasitikėjimą.“

Tam pasiekti reikės ne tik palankiai kritusių kortų arba, kitaip tariant, palankaus politinio klimato. Itin didelį vaidmenį, ypač partijos viduje, atliks V. Čmilytės-Nielsen asmeninės savybės ir pastangos siekti užsibrėžto tikslo, o to, D. Raizniecės-Ozolos teigimu, politikė nestokoja.

„Tapytojas Salvadoras Dalí savo kūriniuose mėgo naudoti omaro motyvą, akcentuodamas jo apsauginio šarvo ir švelnaus vidaus kontrastą. V. Čmilytė-Nielsen yra to priešingybė: švelni iš išorės, bet tvirta savyje. Tai neįtikėtina“, – sakė Latvijos šachmatų didmeistrė. Tam, kad visa tai tinkamai atsiskleistų ir į savo pusę patrauktų ne tik kolegas partijoje, bet ir potencialius rinkėjus, vertėtų pamiršti užsikertantį kalbėjimą „apie vieno žmogaus problemą“ ir pasitikėjimą teisėsauga, jokiu būdu nesislapstyti naujo liberaliu save vadinančio judėjimo šešėlyje.

Pačios V. Čmilytės-Nielsen žodžiais tariant, atvirumas ir uždarumas tampa didesne, svarbesne skirtimi, kuri apibrėžia politiką. „Man atrodo, kad labai svarbu mums išlikti būtent atvirumo pusėje“, – įsitikinusi politikė.

Politiniai veikėjai šachmatininkai

(Scanpix nuotr.)

Garis Kasparovas

56-erių Rusijos šachmatų didmeistris laikomas vienu stipriausių visų laikų žaidėjų. Paskelbęs apie baigtą profesionalaus šachmatininko karjerą, G. Kasparovas pasinėrė į politinę veiklą, Vakaruose jis pripažįstamas kaip opozicijos šalies prezidentui Vladimirui Putinui simbolis. 2014 m. įgijęs Kroatijos pilietybę, šiuo metu jis gyvena Niujorke, vadovauja nevyriausybinei organizacijai „Human Rights Foundation“.

Dana Reizniecė-Ozola

Pirmą kartą Latvijos moterų šachmatų čempionatą D. Reizniecė-Ozola laimėjo 1998 m., 2016-aisiais šachmatų olimpiados ketvirtame raunde nugalėjo pasaulio moterų šachmatų čempionę kinę Hou Yifan. 2006–2014 m. ji dirbo Ventspilio aukštųjų technologijų parko valdyboje. Nuo 2014 m. ėjo šalies ekonomikos, vėliau – finansų ministro pareigas, 2010 m. pirmą kartą buvo išrinkta į Latvijos parlamentą, ten dirba iki šiol.

Fidelis Castro

Kubos sostinėje Havanoje šachmatais žaidžiama mokyklose, klubuose ir gatvėse. Didelį postūmį tam davė buvusio šalies lyderio F. Castro ir jo dešiniąja ranka vadinto Che Guevaros aistra žaisti.

Po to, kai Kubos lyderio vadovaujama komunistų partija įsitvirtino valdžioje, šachmatai tapo privalomu dalyku mokyklose, buvo aktyviai remiami jų turnyrai, įkurtas Aukštasis Lotynų Amerikos šachmatų institutas, nemokamai ugdęs šachmatų didmeistrių kartas. 11 mln. gyventojų šalis šiuo metu yra išugdžiusi 43 didmeistrius, iš kurių devynios – moterys. 2002 m. Kuboje buvo surengtas rekordinis šachmatų turnyras, kuriame 550 šachmatininkų profesionalų susirungė su 11 tūkst. mėgėjų. Turnyre dalyvavo ir pats F. Castro – kovojo su tuomečiu Kubos šachmatų federacijos vadovu Silvino García Martinezu.

(Scanpix nuotr.)

Arnoldas Schwarzeneggeris

„Nieko nėra geriau už šachmatus, siekiant išlaikyti protą guvų ir suteikti smegenims treniruotę“, – yra sakęs buvęs JAV Kalifornijos valstijos gubernatorius, kultūristas ir aktorius A. Schwarzeneggeris. Vaidmenis juostose „Konanas Barbaras“, „Terminatorius“, „Pasaulio pabaiga“ sukūręs aktorius žaisti šachmatais pradėjo su tėčiu. Vėliau, jau gyvendamas JAV, turnyrus ėmė rengti visur, netgi sporto klube.

Vytautas Landsbergis

Pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas, Atkuriamosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis yra įveikęs būsimą pasaulio šachmatų čempioną Tigraną Petrosianą. V. Landsbergis du kartus – 1951 ir 1952 m. – dalyvavo Lietuvos čempionatuose, pirmajame užėmė 7-ą vietą, o antrajame dalijosi 2–4 vietomis su Vladu Mikėnu ir Jegoru Čiukajevu. V. Landsbergis iki šiol mėgsta žaisti šachmatais, dalyvauja įvairiuose turnyruose, yra Lietuvos šachmatų federacijos garbės pirmininkas.

 

V. Čmilytė-Nielsen

1983 m. rugpjūčio 6 d. gimė Šiauliuose.

2007 m. Latvijos universiteto Filologijos fakultete įgijo anglų filologijos bakalaurą.

Nuo 2016 m. Vytauto Didžiojo universitete Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto magistrantūroje studijuoja diplomatiją.

2001–2015 m. profesionali šachmatininkė, 2011 m. tapo Europos šachmatų čempione.

2012 m. Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio sąraše dalyvavo rinkimuose į Seimą, jo nare tapo 2015 m., kai pakeitė Vilniaus meru tapusį Remigijų Šimašių.

2016 m. vėl buvo išrinkta į Seimą, dirbo Žmogaus teisių komitete, Etikos ir procedūrų komisijoje.

2018 m. tapo Liberalų frakcijos Seime seniūne, 2019 m. – Seimo opozicijos lydere.

2018 m. išleido autobiografinę knygą „Tarp juoda ir balta“.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...