Meniu
Prenumerata

penktadienis, kovo 29 d.


IN MEMORIAM
M. Bliumenzonienė: „Nesu linkusi teisti ir kaltinti, esu linkusi suprasti, padėti, palydėti“
IQ
Fotobankas
Milda Bliumenzonienė atsiima Šv. Kristoforo statulėlę (2015 m.).

Šiandien visuomenė išgirdo liūdną žinią – mirė ilgametė Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininkė, viena jos įkūrėjų Milda Bliumenzonienė (62 m.). Šioje nevyriausybinėje organizacijoje moteris dirbo daugiau nei 30 metų.

Tai buvo vienas tų žmonių, kurie siekė padėti suklydusiems, pakelti nukritusius ir skleisti daugiau žmogiškojo supratimo visuomenėje. Nors M. Bliumenzonienės tarp mūsų nebėra, jos darbai ir mintys šiandien išlieka itin aktualūs.

Dalinamės jos mintimis apie įkalintuosius, teisėsaugą ir žmogiškumą, kurias surinkome kovo mėnesį, rengdami tekstų ciklą apie Lietuvos įkalinimo sistemą.

– Draugija savo veikla užsiima jau tris dešimtmečius. Tikriausiai ne visi supranta, koks jūsų tikslas. Greičiausiai dažnai girdite tokį klausimą – kaip dėl tų, kurie patyrė skriaudą dėl nuteistųjų veiksmų? Ar nekyla asmeninių etinių klausimų bendraujant su už sunkesnes bausmes įkalintais asmenimis?

Iš tiesų, nepastebimai visai pralėkė trisdešimt metų.  Dažnas klausimas – o kaip su aukomis, kodėl nuteistieji, juk jie yra blogio nešėjai. Į tai atsakau, kad toks buvo mūsų organizacijos pasirinkimas. Pasirinkimas, mano manymu, kilnus ir labai pilietiškas, pagrįstas atsakomybe. Mums labai svarbu, kad mažėtų nusikalstamumas, kad integracija į visuomenę būtų sklandi, kad asmenys atlikę bausmę išeitų supratę savo klaidas, kad atlygintų moralinę ir materialinę žalą ir pan.

Dauguma neteisingai supranta mūsų organizacijos misiją, neteisingai supranta žodį globa. Globoti – tai padėti žmogui visapusiškai atsistoti ant kojų, tapti visaverčiu visuomenės piliečiu, oriu ir gerbiančiu įstatymą ir gyventojus.

Pas mus ateina žmogus, arba mes pas jį tuomet, kada eilė institucijų jau būna su juo „padirbėję“. Taigi, ne mūsų reikalas teisti, tai padarė teismas, paskirdamas bausmę ir nukreipdamas tenai, kur jis turi pasitaisyti.

Mums labai svarbu, kad mažėtų nusikalstamumas, kad integracija į visuomenę būtų sklandi, kad asmenys atlikę bausmę išeitų supratę savo klaidas, kad atlygintų moralinę ir materialinę žalą ir pan.

Man nesunku bendrauti, nes visada pirmiausiai matau žmogų, o paskui jo padarytus nusikaltimus.  Nesu linkusi teisti ir kaltinti, esu linkusi suprasti, padėti, palydėti...

– Tarp įkalintų asmenų labai daug ir įvairių žmonių - kaip ir visuomenėje. Ar tikite, kad dauguma jų pagalbą priima nuoširdžiai ir nori pasikeisti?

– Jei klausiate apie pagalbą, kol asmuo yra įkalinimo įstaigoje – tai pagalba to nevadinčiau. Tai yra bausmės atlikimo vieta. O kaip ji turi būti atlikta yra apibrėžta taisyklėmis.

O išėję į laisvę, atlikę bausmę asmenys jei jau kreipiasi – tai ir tikisi. Būna kartais, kad asmenys tiesiog užsuka pasižiūrėti, ar yra kokia nauda megzti ryšį su tokia organizacija, kaip mūsų, ar kuria kita visuomenine organizacija. Bet tokie daugiau negrįžta.

Su kuriais bendravau, dirbau, padėjau, visi nuoširdžiai norėjo pasikeisti, daug dėjo pastangų, daug patyrė sėkmių ir nesėkmių, patyčių, stigmos. Ne visi ir atlaiko, palūžta.

Mūsų organizacija neturi tikslo teikti materialinę pagalbą. Savo veiklą grindžia ieškodama paties besikreipiančio vidinių resursų, jo gebėjimų, valios pastangų... Ir šioje vietoje yra jam pagelbstima, kai pradeda strigti. „Atkritusio“ nepaliekame. Jei jis patenka atgal į pataisos namus, palaikome ryšius, stengiamės atrasti tas vietas, kuriose labiausiai klupome. Laukiame grįžtant, jis nuolat jaučia palaikymą.

– Gal galite papasakoti, kaip pasirenkate su kuriais nuteistaisiais bendrauti ir kuriems padėti?

Keliai, kaip ir tikslai, būna įvairūs. Dažniausi atvejai, kai patys nuteistieji kreipiasi į mus vienokios ar kitokios pagalbos. Ji tikrai būna įvairi – tai ir teisinė pagalba, pagalba surasti ir atnaujinti ryšius su artimaisiais, pagalba susirasti darbą, susirasti būstą, net ir rūbų kartais prašo.

Iškristi iš gyvenimo rato labai paprasta, bet „įšokti“ atgal yra labai sunku. Ilgas laikas praeina, kol įrodai visuomenei, kad jau esi tas kuris gali būti tarp mūsų. 

Jei yra vykdomi projektai, tai tuomet tokią tikslinę grupę pasirenkame patys, kuriai norėtume pabandyti padėti. Tai yra buvę besargybinio statusą turintys asmenys, paleisti lygtinai, arba vienu ar kitu laiku atlikę bausmę. Taip pat pagal bausmės pobūdį, laisvės atėmimo laiką ir pan. Dažnai į mus kreipiasi artimieji, kurie žino, kad jų vaikas, brolis, vyras yra skriaudžiamas, jam sudaromos netinkamos sąlygos, arba susiję su narkotinių medžiagų vartojimu, kuomet jau reketuojami tėvai. Dažnai kreipiamasi tuomet, kai nuteistieji jaučia, kad pažeidžiamos jų teisės.

– Ar sekate „auklėtinius“, kai jie išeina iš įkalinimo įstaigos – kiek sėkmės ir nesėkmės istorijų esate turėję?

– Na, auklėtiniais jų nevadiname, tai yra suaugę asmenys, turintys savo nuomonę, pasirinkę savo kelią, gyvenimo būdą, pažiūras ir požiūrius. Vargu, ar jau kurį paauklėsi.

Bet santykis yra visada.  Kadangi esame visuomeninė organizacija, kuri remiasi tik  savanorių, studentų, šiaip žmonių, pritariančių veiklai, bet nepasirašiusių savanorystės įsipareigojimų, mokytojų, amatininkų  gera valia, tai statistikai rinkti ir skaičiuoti kurių daugiau tikrai nebūna laiko.

Visas dėmesys skiriamas asmeniui su kuriuo tuo metu bendrauji ir padedi spręsti jam svarbius klausimus.  Nesvarbių klausimų šiame kelyje tiesiog nebūna. Bet gerų, sėkmės istorijų tikrai yra ne mažai. Per tiek metų ne vieną dešimtį suskaičiuočiau. Visai atsakingai galiu pasakyti, kuomet yra atlikusio bausmę asmens  didžiulis noras ir valia savo gyvenimą pakreipti gerąja kryptimi ir yra kantrus ir pasiryžęs savanoris – beveik visada sėkmė garantuota. Tik ateina ji labai nelengvai ir labai negreitai.

Iškristi iš gyvenimo rato labai paprasta, bet „įšokti“ atgal yra labai sunku. Ilgas laikas praeina, kol įrodai visuomenei, kad jau esi tas kuris gali būti tarp mūsų. Bet tokių yra ir tai teikia didžiulės vilties, kad ir dar gali pavykti ir dar, ir dar...

 – Kokie yra svarbiausi kokybiškos nuteistųjų integracijos į visuomenę elementai ir, jūsų nuomone, ar Lietuvoje jie yra tinkamai atliepti? 

– Atsakysiu jums labai paprastai, remdamasi savo patirtimi. Asmuo, jei gerai parengiamas integracijai į visuomenę, jis yra atsisakęs kriminalinės subklutūros, pasirengęs sąžiningam darbui ir gyvenimui, turi  specialybę, arba tikrai žino kokį darbą dirbs laisvėje.  Būtinai jis turi turėti pastogę, kuomet ateis laisvės diena.

Supraskime ir tai, kad asmuo ilgai buvęs nelaisvėje negali taip staiga, tarsi kokia burtų lazdele pamojavus, imti ir sėkmingai integruotis.

Supraskime ir tai, kad asmuo ilgai buvęs nelaisvėje negali taip staiga, tarsi kokia burtų lazdele pamojavus, imti ir sėkmingai integruotis. Taigi, esu tikra, kad be savanorių ir visuomeninių organizacijų pagalbos irgi nebus apsieita. Žmogus negali būti paliktas vienas. Ir dar: pataisos įstaigos iki šiol nėra atsakingos už tai, koks asmuo palieka pataisos namus. Tai nėra reglamentuota jokiu dokumentu. Taigi, atsakomybės toms įstaigoms kaip ir nelieka.

– Kaip nuo nepriklausomybės atkūrimo keitėsi sistemos ir visuomenės požiūris į bausmę atlikusius asmenis? 

– Požiūris nelabai ir skiriasi iki šiol. Pastaraisiais metais, paskirtasis Teisingumo ministras imasi tam tikrų reformų, bet įvertinant bendrą tiek visuomenės, tiek sistemos požiūrį į permainas, tai daryti jam sunkiai sekasi, politinio palaikymo nelabai turi. Kita vertus, politikams visą nepriklausomybės laikotarpį penitencinės sistemos reforma akivaizdu nelabai terūpėjo.

Kadangi, mano manymu, penitencinės sistemos reforma dar tik prasideda, tai ir problemos, kurios buvo iki šiol, tebėra tos pačios. Įvertinant statistiką, kuri yra visiems prieinama, 62 proc. atlikusių laisvės atėmimo bausmę grįžta į pataisos namus vėl ir vėl. Tai liudija apie tai, kad socialinės resocializacijos procesai įkalinimo  įstaigose nevyksta.

– Ar galima būtų teigti, kad nuteistųjų socialinė integracija į visuomenę prasideda tik jam įžengus į pataisos namus, vietą, kurioje jis atliks bausmę?

– Man atrodo, kad kuomet asmuo nuteisiamas ir patenka į pataisos namus atlikti jam paskirtą bausmę, iš karto, kaip sakoma, nuo slenksčio, turi prasidėti resocializacijos procesas. Kaip jis įkalinimo įstaigoje  bus paruoštas gyvenimui laisvėje, priklausys jo integracija į visuomenę, darbo rinką, pasimatys jo gebėjimai orientuotis laisvėje, megzti socialinius ryšius ir panašiai.

– Kiek ir kaip svarbu yra įtraukti bausmę atlikusių asmenų šeimą, artimuosius į integracijos procesus?

– Atkreipsiu dėmesį į tai, kad asmenys, kurie  bausmę atlieka pirmą kartą, jų socialiniai ryšiai daugeliu atvejų yra tvirtesni, asmuo nepaliekamas likimo valiai. Tokios šeimos neretai pačios globoja savo artimą. Ir tai yra labai svarbu.

Asmuo atlikęs bausmę grįš gyventi laisvėje, jo jau negali vadinti kaliniu.

Tų, kurie bausmę atlieka ne vieną ir ne du kartus, jų ryšiai jau būna nutrūkę, o dažnas jų ir neturėjęs visai. Taigi, praktika rodo, kad net, jei ir atsiranda galimybė kažkaip atrasti artimuosius, atnaujinti jų santykius sunkiai bepavyksta.  

– Kokių svarbiausių įgūdžių, gebėjimų reikia bausmę atlikusiems asmenims, siekiant juos kokybiškai integruoti į visuomenę? Kokios pagalbos, paramos jiems reikia?

– Aš suprantu, kad ne pagalbos ir paramos atliekantiems bausmę asmenims reikia, o reikia galvoti apie tai, kaip asmuo gyvens laisvėje, ko jam labiausiai ten reikės. Tuo klausimu turėtų dirbti pataisos įstaigose esantys specialistai, kurie atpažintų, ko nuteistajam, kuris ruošiasi į laisvę labiausiai reikia: ar specialybės neturi, ar pagrindiniai mokslai nebaigti, kokie jo socialiniai įgūdžiai, gebėjimai bendrauti, gebėjimai kritiškai vertinti savo gyvenimo klaidas, kaip rasti darbą, kaip susirasti būstą, kaip orientuotis socialinės paramos galimybių vandenyne. 

Sakyčiau reikia visko, ko reikia ir paprastam žmogui.  Asmuo atlikęs bausmę grįš gyventi laisvėje, jo jau negali vadinti kaliniu.

2020 06 05 13:23
Spausdinti