PRENUMERATA KONTAKTAI
Paskutinė kliūtis: kodėl reikėtų į Lietuvos kariuomenę šaukti ir moteris?
IQ Tema
Laukiamos tik savanorės (Fotobankas)
Antanas MANSTAVIČIUS
2019 04 18 07:16

Lietuvoje grąžinant privalomąją karinę tarnybą sustota pusiaukelėje – nenumatytas vaikinų ir merginų šaukimas lygiomis teisėmis. Metas ištaisyti klaidą.

Istoriniai pasakojimai apie karą dažniausiai pabrėžia jo vyriškąją pusę. Archetipinis kario veidas priklauso veikiau rūsčiam Romos legionieriui ar raitam mongolų lankininkui, o ne senovės graikų mitų amazonei. Didžiausios ir įspūdingiausios pergalės siejamos su Aleksandru Makedoniečiu, Julijumi Cezariu ar Napoleonu Bonapartu, o ne su Boudika, Ana Nzinga, Žana d’Ark ar kitomis karvedėmis.

Tačiau griežta lyčių atskirtis karyboje yra iliuzija. Nors karo istorija rečiau mini moteris, tai nereiškia, kad jos su vyrais nesidalydavo žygių vargais. Visais laikais kas nors turėjo lydėti karius, slaugyti sužeistuosius ir rūpintis buitimi. Be to, tiek žiloje senovėje, tiek ir moderniaisiais laikais būdavo tokių situacijų, kai moterims tekdavo griebtis ginklo – kai kurios jį valdė net labai sėkmingai. Vien sovietų Raudonojoje armijoje, įskaitant ir kovinius vienetus, per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo iki 1 mln. moterų. Izraelis vos susikūręs 1948 m. įvedė privalomąją tarnybą moterims, nors jas, tiesa, iki šiol vengia siųsti į pirmąsias mūšių linijas. Pastaraisiais metais bene labiausiai pagarsėjo Sirijos kurdės, kurios masiškai stojo į Moterų apsaugos pajėgas ir aktyviai kovėsi su „Islamo valstybės“ ekstremistais.

„Svarbu pabrėžti, kad gynyba nėra vien vyrų reikalas“, – IQ sakė karybos ekspertas, Vilniaus universiteto ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas Deividas Šlekys. Jis pabrėžia, kad karyboje jau kurį laiką mažėja fizinės jėgos reikšmė, todėl šiuolaikiniame kare moterys yra pajėgios vykdyti užduotis. Ypač tai pasakytina apie informacinę ir kibernetinę karybą, kurioms ir Lietuvoje skiriama daug dėmesio.

„Kitas klausimas, kiek moterų dalyvavimą lemia socialinės ir kultūrinės normos, tradicijos, – pridūrė D. Šlekys, laikantis moteris svarbiu neišnaudotu kariuomenės žmogiškuoju ištekliumi. – Jos gali ir turi dalyvauti krašto gynyboje.“

Vyrų reikalas

2017 m. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorės Ainės Ramonaitės suburtos mokslininkų grupės tyrimas, nugulęs į knygą „Kas eitų ginti Lietuvos? Pilietinio pasipriešinimo prielaidos ir galimybės“, parodė, kad moterys Lietuvos visuomenėje vis dar „nesijaučia lygiai su vyrais galinčios dalyvauti politikoje ir šalies gynyboje, šios sritys atrodo labiau vyrų nei moterų reikalas“. Pasipriešinimą galimos karinės agresijos atveju, net jeigu jis būtų nesmurtinio pobūdžio, vis dar linkstama priskirti pirmiausia vyrų atsakomybei, nors moterys ne mažiau negu vyrai remia savo valstybę.

Kita vertus, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Vakarų šalių, kur veikiami demokratinių normų greičiau griūva dirbtiniai apribojimai, moterys vis aktyviau siekia karinės karjeros. Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Personalo departamento 2019 m. sausio duomenimis, moterys sudaro 12,1 proc. šalies profesinės karo tarnybos karių, 237 iš jų yra karininkės, o aukščiausias joms suteiktas laipsnis – pulkininko leitenanto. Pastaruoju metu viešumoje vis dažniau minimos ir moterys, kurios vadovauja daugiausia iš vyrų sudarytiems koviniams vienetams – būriams ir kuopoms.

Kiek daugiau neaiškumo įnešė Lietuvoje 2015 m. atkurta privalomoji karinė tarnyba. Nusprendus dalinį šaukimą organizuoti loterijos būdu, į karo prievolininkų sąrašus moterys nebuvo įtrauktos. Joms palikta teisė privalomąją karo tarnybą atlikti savanorišku pagrindu. Šių metų pradžioje moterys sudarė apie 3,4 proc. šauktinių – taigi, atkurtas šaukimas sumažino bendrą moterų dalį šalies ginkluotosiose pajėgose. Turint galvoje, kad privalomoji tarnyba yra vienas būdų verbuoti karius profesinei tarnybai, kyla klausimas, ar taip nėra mažinamas bendras moterų įtraukimas į šalies krašto apsaugos sistemą.

Svarbiausia – lygybė

Kad buvo galima žengti kitu keliu, rodo skandinavų šalių pavyzdys. Daugeliui Vakaruose dar tik diskutuojant apie šauktinių kariuomenės pranašumus ir trūkumus, 2015 m. Norvegija, o nuo 2018-aisiais ir Švedija į kariuomenę ėmė šaukti ne vien pilnametystės sulaukusius vyrus, bet ir moteris. Abiejose valstybėse merginos tarnauja vienodomis teisėmis ir net gyvena bendrose patalpose su vaikinais. Viešumoje tai dažniausiai pateikiama kaip svarbi moterų teisių judėjimo ir net demokratijos pergalė, nors girdimi ir kritikos balsai, abejojantys, ar moterys šaukiamos nuoširdžiai rūpinantis lygiateisiškumu.

Vyriausioji kariuomenės vadė (Fotobanko nuotr.)

Lygybė čia iš tiesų yra esminis klausimas. Į jį galima pažvelgti iš kelių perspektyvų. Dar 2017 m. rugsėjį krašto apsaugos ministras Raimondas Karoblis įžvelgė net ir galimą vaikinų diskriminaciją, jei galiausiai Lietuvoje būtų pereita prie visuotinio šaukimo, neįtraukiant merginų. VU TSPMI profesorė Dovilė Jakniūnaitė taip pat pripažįsta, kad, apsisprendus grįžti prie privalomosios karinės tarnybos, moterų šaukimas yra natūralus padarinys. „Būtina svarstyti tikrai visuotinę šauktinių kariuomenę, nepaisant lyties. Ir jei toliau manysime, kad šauktinių kariuomenė būtina, toks sprendimas ir turėtų būti priimtas“, – IQ sakė tiek tarptautinių santykių, tiek ir feminizmo teorijas dėstanti politologė. Išsiskiriančias feministų pozicijas šauktinių kariuomenės atžvilgiu ji aiškina didele vidine įvairove: vienos grupės pirmiausia siekia lygių galimybių, kitos kritikuoja gynybos sistemos agresyvumą, militarizmą, lyčių stereotipus, o trečios iš pagrindų atmeta pačią karo idėją.

D. Šlekys įžvelgia, kad visuotinis karių šaukimas leistų Lietuvos kariuomenei tapti visuomenės mokytoja ir padėtų užtikrinti lygias galimybes kitose srityse. „Jeigu jau į kariuomenę masiškai imtume moteris, tikrai greitai sulaužytume visus stereotipus, kad jos negali būti lyderės, kad jos yra silpnoji lytis“, – sakė jis. Panašią šviečiamąją funkciją galėtų atlikti ir pokalbiai apie homoseksualių ar net translyčių karių vaidmenį, kurie iki šiol aplenkė Lietuvos kariuomenę, tačiau daug triukšmo tebekelia kitapus Atlanto, kur JAV prezidentas Donaldas Trumpas neseniai uždraudė translyčiams tarnauti šaliai.

„Diskusija dėl moterų įtraukimo kariuomenėje taip pat skatintų mūsų krašto apsaugos sistemą bendrai reflektuoti sistemos veikimą, lygias galimybes ar negalimybes joje, stereotipus įvairių grupių, taip pat LGBT, atžvilgiu, – tvirtino D. Jakniūnaitė. – Diskusijos gali būti skausmingos, bet jos geriau nei tyla ir klausimo ignoravimas.“

Bent jau kol kas didelio palaikymo merginų šaukimo į kariuomenę idėja neturi. Kaip rodo A. Ramonaitės tyrimas, apie 24,6 proc. Lietuvos gyventojų daugiau ar mažiau užtikrintai pasisako už jaunų moterų privalomąją karinę tarnybą, o 60,8 proc. tam nepritaria. Už privalomąją jaunų vyrų tarnybą, priešingai, daugiau ar mažiau užtikrintai pasisakė net 87,2 proc. respondentų. Tai rodo, kad diskusija šiuo klausimu dar nėra toli pažengusi. „Lygiai kaip ir su kitais pokyčiais bei sprendimais, jiems reikia ruoštis ir juos aiškinti. Nes bendrai, manau, yra dirva kalbėti apie lyčių lygybę krašto apsaugos sistemoje“, – kalbėjo D. Jakniūnaitė.

Praktinės kliūtys

Labiau įtraukti moteris į krašto apsaugos sistemą kyla ir praktinių kliūčių. Pasak D. Šlekio, svarbu nepamiršti, kad net ir šiuo metu, kai tarnauti per metus ateina maždaug po 4 tūkst. šauktinių, kariuomenės infrastruktūra atsilieka nuo realių poreikių. Sprendimas moteris šaukti į privalomąją tarnybą reikštų dar daugiau iššūkių ir papildomų išlaidų.

Tai pripažįsta ir Lietuvos kariuomenės vadas gen. lt. Vytautas Jonas Žukas. Interviu IQ jis pabrėžė, kad iki šiol nėra išspręstas ir visuotinio vaikinų šaukimo klausimas, prie kurio politiniame lygmenyje bus grįžta ne anksčiau nei 2022 m. Merginų šaukimas – dar vienas galimas žingsnis, tačiau jam reikia pasiruošti. „Jeigu tokie sprendimai būtų priimti, daug ką reikėtų keisti kariuomenėje, taip pat sanitarines, buitines sąlygas. Tai reikalautų didelių investicijų“, – tvirtino V. J. Žukas.

Pasak kariuomenės vado, Lietuvoje ir šiuo metu nėra tarnaujančių vyrų ir moterų atskirties. Tačiau jis abejoja, ar reikėtų visiškai ignoruoti prigimtinius fiziologinius skirtumus, kaip bandoma daryti Skandinavijoje. „Nemanau, kad mūsų visuomenė yra tam visiškai pasiruošusi. Skandinavijos šalyse yra sukurtos geresnės buitinės sąlygos, labiau ištobulinta infrastruktūra“, – sakė V. J. Žukas.

Vienas nuogąstavimų, keliamų kalbant apie moteris kariuomenėje, yra prielaidos seksualiniam priekabiavimui. Tokio pobūdžio problemų nesugeba išvengti nei JAV, nei daug dėmesio joms skiriančios skandinavų valstybės. 2017 m. Švedijoje, prieš pat įvedant dalinę privalomą moterų karinę tarnybą, apie nemalonius potyrius bendraujant su vadais vyrais prabilo kelios karininkės. Vėliau paaiškėjo, kad tokių atvejų yra gerokai daugiau. Šalies kariuomenės vadas netrukus atsakė vaizdo įrašu, kuriame griežtai pasmerkė pažeidėjus ir pažadėjo kovoti su bet kokiomis seksualinio priekabiavimo apraiškomis.

Priklausomai nuo valstybės, gali skirtis su priekabiavimu susiduriančių moterų, o ir vyrų, polinkis apie tai pranešti, kaip ir nustatytos skundų priėmimo bei svarstymo procedūros. Lietuvoje didesnių skandalų iki šiol pavyko išvengti. „Bent aš negirdėjau per savo 29 metus tarnybos, kad būtų moterų ar jaunų kareivių išnaudojimo sistema“, – tikino V. J. Žukas. Taip pat jis pripažino, jog civiliniame gyvenime kariai ne visada išvengia seksualinio pobūdžio nusižengimų.

Laiko klausimas

Lietuvoje iki šiol nėra generolių, kaip ir moterų, kurios vadovautų batalionams ar brigadoms. Aukščiausi karinės vadovybės sluoksniai išlieka savotišku vyrų rezervatu, kurį supa sparčiai besikeičiantis pasaulis. Tik Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybai – tradiciškai atviresnei moterims sričiai – vadovauja pulkininkė leitenantė Jolita Sesartienė. Abejonių kelia ir šiuo metu profesinėje tarnyboje esančių moterų galimybės pramušti vadinamąsias stiklo lubas.

Paklaustas apie tai, kas labiausiai stabdo moterų kilimą krašto apsaugos sistemos karjeros laiptais, Lietuvos kariuomenės vadas pabrėžė tam nematantis kliūčių: „Nėra jokių apribojimų joms tapti nei bataliono vade, nei štabo viršininke, nei brigados vade, nei lėktuvo pilote, nei laivo vade.“ Tačiau V. J. Žukas pridūrė, kad nemažai gali lemti pačių moterų pasirinkimai – pavyzdžiui, apsisprendimas, ar siekti tam tikros specialybės, ar vadovauti koviniams vienetams, arba kurti šeimą ir susilaukti vaikų, o tai bent laikinai pristabdo karjerą.

Apribojimai moterims stoti į Karo akademiją ir tapti kariūnėmis panaikinti tik 2000-aisiais. Pasak V. J. Žuko, norint pasiekti aukščiausius karinius laipsnius, bet kuriam asmeniui gali prireikti nuo 25 iki 30 metų profesinės tarnybos. „Anksčiau ar vėliau Lietuvos kariuomenėje moterys turės aukščiausio rango laipsnius, aš tuo neabejoju, – sakė kariuomenės vadas. – Tai yra tik laiko klausimas.“

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...