Meniu
Prenumerata

trečiadienis, spalio 28 d.
LIBANO KRIZĖ
Libano vyriausybė atsistatydino. Kas toliau?
IQ
Scanpix
Protesto dalyviai prie sugriauto uosto Beirute

Po beveik metus trunkančių protestų Libano premjeras Hassanas Diabas pasitraukė kartu su visu ministrų kabinetu. Ar tai atneš permainų koronaviruso ir ekonomikos krizės išvargintai valstybei?

Praėjusią savaitę įvykęs sprogimas dėl centrinėje Beiruto dalyje netinkamai laikyto itin sprogaus amonio nitrato libaniečiams tapo paskutiniu lašu. Daugiau nei 160 žmonių gyvybės pareikalavęs incidentas, per kurį buvo sugriauti ištisi gyvenamieji rajonai, sukėlė naujus tūkstantinius protestus. „Jie negali mūsų parvaryti namo, nes mes jų nebeturime. Mūsų namai sugriauti“, – „Foreign Policy“ aiškino vienas protestuotojų. Rankoje jis laikė medinę L raidę su prie vieno galo pririšta kilpa, imituojančia kartuves – antivyriausybinio protesto ženklą, kurio šūkis – „Visi, vadinasi, visi!“.

Prieš atsistatydinant vyriausybei, protestuotojai buvo spėję užimti kelias kitas valstybės institucijas, bet juos sustabdė riaušių policija. Žmonės į protestų vietas plūdo nepaisydami televizijoje ir socialiniuose tinkluose pasirodžiusių nuotraukų bei įrašų, kuriuose užfiksuota prieš protestų dalyvius policijos naudojama prievarta.

Protestai krečia Libaną dar nuo praėjusių metų spalio. Žmonės, pavargę nuo dešimtmečius piliečiais, ekonomika ir nusikalstamumu nesirūpinančios korumpuotos valdžios, išėjo į gatves reikalaudami visų valdančiųjų atsistatydinimo. „Pradžioje nuotaikos buvo pakylėtos, didžioji dalis apimti euforijos – esą susivieniję viską galime pakeisti, – IQ pasakojo rudenį Libane keturis mėnesius praleidusi Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto tuometė magistrantė Marija Rakickaja. – Vis dėlto jau gruodžio pabaigoje protestų mastas buvo labai sumažėjęs, žmonės ėmė grįžti prie įprastinio gyvenimo.“

Ar veikiau to, kas iš jo liko – po mėnesius užsitęsusių protestų Libano ekonomika smuko iki kritinio lygio. Ją visiškai sustabdė prasidėjusi koronaviruso pandemija. Pasaulio banko duomenimis, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) 2020 m. turėtų kristi 11 proc. Turint omenyje visą pasaulį ištikusią krizę, tai neskamba labai baisiai – jei tik Libanas turėtų efektyviai su nuosmukiu tvarkytis gebančią vyriausybę.

Viena vertus, Libanas jau gali būti prie to įpratęs – nuo pat pilietinio karo pradžios (1975–1990 m.) šalį purto didesni ar mažesni neramumai. 2005 m. Beirute per teroro išpuolį nužudytas Sirijos įtakai besipriešinančios opozicijos narys, buvęs Libano premjeras ir verslininkas Raficas Hariri. Jo žūtis išprovokavo taikiąją Kedrų revoliuciją, po kurios Sirija atitraukė kariuomenę iš Libano. Tada įsikišo JAV ir reikalavo sudaryti naują vyriausybę. Po šešerių metų – 2011 m. – prasidėjo Arabų pavasaris ir dar viena serija protestų. Tragedija pasikartojo 2012 m., kai per išpuolį žuvo Libano žvalgybos vadas Wissamas al Hassanas, ir JAV vėl rėmė opozicijos reikalavimą sudaryti naują ministrų kabinetą.

Kita vertus, gyventojams nusibodo tiek korumpuota, neefektyvi valdžia, tiek užsienio valstybių kišimasis į šalies politinį ir ekonominį gyvenimą. „Hezbollah“ – grupuotė, įkurta 1985 m., vėliau tapusi politine partija ir stipriai remiama Sirijos ir Irano, – kaip teigiama, kontroliuoja visus procesus šalyje ir jos santykius regione. Manoma, kad jos narių infiltruota visur: nuo valdžios institucijų, kariuomenės ir žvalgybos iki oro ir jūrų uostų. Kaip teigiama „Foreign Policy“, „joks žingsnis dėl Libano užsienio politikos ar ekonomikos negali būti žengtas be „Hezbollah“ , kuriai buvo leista šalyje susikurti privatų komunikacijos tinklą ir vietos ekonomiką, sutikimo“.

Jie negali mūsų parvaryti namo, nes mes jų nebeturime. Mūsų namai sugriauti.

„Patys libaniečiai įsitikinę, kad užsienyje mėgstama perdėti grupuotės įtaką – taip, ji neabejotinai didelė, tačiau ne visi mano, kad ji neigiama, – aiškino M. Rakickaja. – Jaučiamas visuomenės skilimas – dalis yra visapusiškų jos sekėjų, dalis žmonių žiūri kritiškai, bet vis tiek palaiko ir pripažįsta jos svarbą Libanui.“ Už „Hezbollah“ stovi visa sistema – jei patrauksi vieną, nebūtinai viskas iširs.

Būtent dėl „Hezbollah“ įtakos ir už jos stovinčių Irano su Sirija, taip pat valdžios korupcijos dabar užsienyje baiminamasi dėl Libano pajėgumo sudaryti naują vyriausybę ir šaliai skiriamos tarptautinės paramos panaudojimo. Libano prezidento Michelio Aouno atsisakymas perduoti amonio nitrato saugyklos sprogimo tyrimą tarptautinėms organizacijoms sukėlė daug įtarimų – manoma, kad toks tyrimas atskleistų tikrąjį  „Hezbollah“ tinklo ir korupcijos mastą. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ragina aukojančias valstybes pinigus skirti nevyriausybinėms organizacijoms. Lietuva taip ir padarys – 50 tūkst. eurų perves Libane veikiančiam Raudonajam Kryžiui. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, po sprogimo lankydamasis Beirute, jį sveikinančioms minioms pažadėjo neatidėliotiną finansinę paramą tuo atveju, jei Libano valdžioje matys efektyvias ir skaidrias permainas, ir buvo apkaltintas neokolonializmo skleidimu.

Iš tiesų Libanas visada buvo užsienio jėgų žaidimų aikštelė. Išsivadavęs iš prancūzų kolonialistų valdžios, vėliau matė daugybę svetimšalių kariuomenių (JAV, Prancūzijos, kitų Europos ir Persijos įlankos valstybių), atėjusių „atkurti tvarkos“. Libanas ypač svarbus ir aplinkinėms regiono valstybėms, kovojančioms su augančia Izraelio įtaka: Iranui, Sirijai, Saudo Arabijai, Egiptui.

„Rudenį buvo kilęs sentimentas dėl noro būti nepriklausomiems nuo visų – Libanas pavargo būti kitų interesų žaidimo auka, norėjo viską tvarkyti pats, – prisiminė M. Rakickaja. – Dabar visuomenės skilimas ryškesnis dėl ekonomikos krizės – kam nors juk reikia viską sutvarkyti. Vieni sako, kad užsienio įsikišimas yra gerai, kiti baiminasi manipuliacijos.“

Analitikai mano, kad tai – dar viena proga JAV susigrąžinti įtaką Levanto regione, kaip buvo 2005 m. Su užsienio – pirmiausia Vašingtono ir Paryžiaus – pagalba suformavus naują nepriklausomą vyriausybę ir skaidriai paskirsčius dabar taip reikalingą paramą, Vakarai vėl atgautų netvirtą, bet ištikimą sąjungininką tarp kitų arabų valstybių. Deja, neaišku, ar pats Libanas to nori ir ar yra tam pasiruošęs.

2020 08 12 07:02
Spausdinti