Meniu
Prenumerata

antradienis, spalio 20 d.
PROTESTAI
Kolektyvinis pyktis, arba Įvadas į veiksmingą pasipriešinimą
Kotryna Tamkutė
Scanpix

Kas pavienes protesto akcijas paverčia sėkmingais socialiniais judėjimais?

Visuomenės noro eiti į gatves ir garsiai reikšti kolektyvinį pyktį nesustabdė net ir visą pasaulį apėmusi koronaviruso pandemija. Nors buvo smarkiai apribota žmonių ūkinė veikla, judėjimas ir galimybės burtis, nesilaikant socialinio atstumo, JAV smegenų centro „Carnegie Endowment for International Peace“ duomenimis, iki rugpjūčio pradžios pasaulyje vyko kelios dešimtys daugiau kaip kelis tūkstančius žmonių sutraukusių protesto akcijų. Dalį jų paskatino juodaodžių 46-erių Goerge’o Floydo ir 26-erių Breonnos Taylor žūtis – policijos brutalumu ir diskriminacija dėl rasės nepatenkinti žmonės į gatves išėjo JAV, Australijoje, Brazilijoje, Pietų Amerikoje, Europoje krito paminklai imperiniam kolonializmui atminti.

Bene visi iki šiol vykstantys „Carnegie Endowment for International Peace“ fiksuoti protestai turi politinį atspalvį: tūkstančiai Brazilijos gyventojų išėjo į gatves, reikalaudami prezidento Jairo Bolsonaro atsakomybės, valdant koronaviruso plitimą. Izraelio piliečiai protestavo prieš ministro pirmininko Benjamino Netanyahu sprendimus dviem mėnesiams stabdyti parlamento veiklą, aktyvinti masinio sekimo priemones ir planus aneksuoti Vakarų Kranto teritoriją. Kitose valstybėse protestus skatino iki viruso COVID-19 protrūkio egzistavę visuomenės skauduliai: Irake niekur nedingo nepasitenkinimas korupcija, Malyje – politinių reformų stoka.

Kalbėti apie realius tebevykstančių protestų rezultatus galbūt dar anksti. Tiesa, ir aspektų, leidžiančių įvertinti konkrečios socialinės akcijos sėkmę, yra daug ir skirtingų. „Bet pirmiausia turbūt reikėtų atsižvelgti į tai, ar protesto dalyviai pasiekė išsikeltus tikslus“, – sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytoja Jogilė Ulinskaitė.

2020 09 23 06:16
Spausdinti