Meniu
Prenumerata

šeštadienis, balandžio 20 d.


SITUACIJA BALTARUSIJOJE
Interviu su M. Kalesnikava: Baltarusija nėra antrasis Maidanas
IQ
Scanpix
Marija Kalesnikava.

Baltarusijoje vyksta evoliucija, o ne revoliucija. Žmonės patyrė: netgi balsuodami prieš Lukašenką, jie gali būti dauguma, sako viena Baltarusijos opozicijos lyderių.

Profesionali fleitininkė ir kultūros vadybininkė Marija Kalesnikava aiškina, kad protestuojantys turi du pagrindinius reikalavimus, tačiau net opozicijai atėjus į valdžią Baltarusija nenukryptų nuo Rusijos Vakarų link.

38 metų Baltarusijos masinių protestų lyderė argumentuoja, dėl ko dabartinis šalies prezidentas A. Lukašenka negali valdyti šalies iki 2025 metų, nepriklausomai nuo protestų baigties sėkmės.

– Baltarusija susiduria su protestais, kokių anksčiau nebuvo: šimtai tūkstančių žmonių jau dvi savaites išeina į gatves ne tik Minske, bet ir regioniniuose miestuose. Ar pavadintumėte tai revoliucija?

– Ne, tai nėra klasikinė revoliucija, greičiau evoliucija. Visos baltarusių tautos pasaulėžiūros evoliucija.

– Kelios valandos iki mūsų pokalbio, pagrindinė prezidento Aliaksandro Lukašenkos pretendentė Sviatlana Cichanouskaja, kalbėdama su Europos Parlamento Užsienio reikalų komitetu, pavadino tai „taikia revoliucija“.

– Bet jūs klausiate manęs ir aš atsakau. Tai nėra revoliucija klasikine prasme. Viskas, kas vyksta, yra Baltarusijos pilietinės visuomenės ir žmonių mąstysenos evoliucija, nes pirmą kartą šiuolaikinės Baltarusijos istorijoje mes esame atsakingi už savo ateitį. Tai, žinoma, taikus procesas ir nėra jokios agresijos – smurtauja tik valdžia.

– Ar laikote save šios „evoliucijos“ lydere?

– Esu viena iš evoliucijos ir protestų lyderių. Esu puikus pavyzdys to, kad kiekvienas Baltarusijos pilietis gali prisiimti dalį atsakomybės už vykstančius procesus.

Tokia būtent yra pagrindinė protestų idėja: sukurti kitokią – taikią ir demokratišką – pilietinę visuomenę, kurios anksčiau neturėjome.

– Tačiau tam reikalingas lyderis, ar ne taip?

– Nesu tuo tikra, nes mes stebime protestų decentralizaciją: jie plinta po Baltarusiją, net kaimuose. Į gatves išėjo ir teatrų, ir gamyklų darbuotojai, o tai yra gana unikalus reiškinys. Tuo tarpu mokytojai ir medikai organizuojasi ir eina protestuoti apsirengę baltai ir rankose laikydami gėles.

– Ar derinate savo strategiją su kitomis dviem moterimis – S. Cichanouskaja ir Veranika Tsepkala, su kuriomis suvienijote jėgas rinkimų kampanijos metu?

– Palaikome ryšį su S. Cichanouskajos bendražyge Olga Kavalkova, tačiau ji yra kalėjime nuo pirmadienio ir nežinau, kiek laiko ji bus ten laikoma. Laukiame valdžios sprendimo.

– Kuo dabar Baltarusija skiriasi nuo tos, kokia buvo prieš rugpjūčio 9 d. rinkimus?

– Tai nauja era mūsų istorijoje, nes pirmą kartą liudijame, kad esame dauguma – dauguma, kuri nebalsavo už Lukašenką. Per pastaruosius 26 metus buvome tikri, kad esame mažuma. Įdomu pamatyti, kaip šis daugumos jausmas pakeitė Baltarusijos žmonių mąstyseną; jie suprato, kad taip pat turi teises ir darys viską, kad būtų išklausyti vyriausybės. Visų antra, vyriausybės smurtas yra beprecedentis – baltarusiams buvo pakenkta ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai: mes niekada nematėme žmonių, mirštančių Baltarusijos gatvėse. Tai buvo svarbus, bet tragiškas momentas.

– Kaip manote, kaip ilgai žmonės pasirengę protestuoti?

– Iki pergalės

– Kas yra pergalė?

– Sulaikytieji privalo būti paleisti iš KGB kalėjimų ir, be abejo, turi būti surengti nauji rinkimai. Tai du labai svarbūs dalykai, kurių mes, kaip nacija, norėtume pasiekti. Mes suvokiame, kad tai – sudėtingas procesas, tačiau esame tvirtai nusiteikę laikytis savo reikalavimų.

– Neatrodo, kad prezidentas A. Lukašenka sutiktų su šiais reikalavimais, ar ne?

– Žinoma, ne, nes jis negirdi Baltarusijos žmonių balso. Jis nesuvokia, kaip stipriai protestuotojai įsitikinę tuo, kad jis pralaimėjo rinkimus. Niekas nebijo protestų, išskyrus jį: kai žmonės Minsko centre pamatė nuotraukas, kuriose jis laikė savo Kalašnikovą, visi pratrūko ironišku juoku.

– Opozicija visada pabrėžia tai, kas parašyta jūsų Koordinavimo tarybos manifeste – taikų perėjimo pobūdį. Jei į tai žiūrite rimtai, bet prezidentas lieka kurčias jūsų reikalavimams, jums nelieka nieko kito, kaip laukti iki kitų rinkimų 2025 m.

– Ar esate pasirengę laukti dar penkerius metus?

– Nemanau, kad reikės tiek laukti. Baltarusija išgyvena ne tik teisinę ir vyriausybės, bet ir ekonominę krizę, mūsų ekonominiai rodikliai kasdien vis labiau atsilieka. Dėl to, taip pat dėl dabartinės politinės krizės būtų fiziškai neįmanoma valdyti šalies ateinančius penkerius metus. 

Tai ne tik A. Lukašenkos režimo krizė, bet ir visos Baltarusijos visuomenės. Vieni sako, kad prezidentas gali išlaikyti savo pareigas dar kelias savaites, kitų nuomone, tai galėtų užtrukti kelis mėnesius. Nežinau, kas teisus, bet manau, kad tai bus pora mėnesių – ar šiek tiek daugiau.

– Tarkime, kad jūsų reikalavimai duos vaisių ir po kelių mėnesių bus organizuojami nauji rinkimai, prižiūrimi kito rinkimų komiteto. Kas turėtų vesti opoziciją?

– Baltarusių yra apie 9 milijonai ir aš tikiu, kad tarp jų atsiras pakankamai gerų žmonių, kurie galėtų vadovauti opozicijai. Bet mes jau nesame opozicija, nes esame dauguma. Žinau, kad tai skamba šiek tiek keistai, bet žmonės žino, kad jie priklauso daugumai. Nėra tokios valdžios, kuri galėtų išvesti į gatves daugiau nei 200 000 žmonių – tik patys baltarusiai ir jų dauguma. Yra daug talentingų specialistų, kurie gali tapti šios naujos Baltarusijos lyderiais.

– Ar jūs esate viena jų?

– Šiuo metu – žinoma.

Man asmeniškai tai buvo labai sudėtingas pokytis, nes nebuvau pasirengusi tokiai greitai įvykių sekai. Prieš 3 mėnesius buvau vieno Baltarusijos kultūros centro direktore, o dabar esu baltarusių lyderė. Žinoma, tai didžiulė atsakomybė ne tik man, bet ir visiems baltarusiams.

– Jei Koordinacijos taryba nuspręstų, kad per kitus rinkimus turėtumėte vadovauti opozicijai, ar priimtumėte kvietimą? Ar Baltarusija turės prezidentę profesionalią fleitininkę?

– Darysiu viską, kad padėčiau savo šaliai, nors turiu teisinių kliūčių: man suteiktas leidimas nuolat gyventi Vokietijoje, daugiau nei 5 metus gyvenau Štutgarte. Esu pasirengusi padėti visais savo įgūdžiais, bet ne taip, kaip siūlote.

– Kaip laikosi jūsų viršininkas Viktoras Babaryka?

– Aš jį pavadinčiau savo kolega, o ne viršininku. Gavome laišką, kuriame jis išreiškia optimizmą. Fiziškai jis laikosi gerai – tiek, kiek tai įmanoma būnant KGB kalėjime.

– Neseniai duodama interviu leidiniui „Welt am Sonntag“ nesutikote su ES ketinimu taikyti sankcijas pareigūnams, atsakingiems už masinių protestų malšinimą. Kodėl?

– Mano įsitikinimu šios sankcijos nėra nuoseklios. Įvedus jas sumažėtų mūsų galimybės užmegzti dialogą su vyriausybe, kurio svarbą mes nuolat pabrėžiame. Vis dėlto ES gali padėti kitaip: jei mes negalėsime įgyvendinti Baltarusijos visuomenės ir vyriausybės dialogo, galbūt jį galėtų inicijuoti Briuselis ir Maskva.

– Tai reikštų, kad Baltarusija neatsisakytų Rusijos įtakos dėl Vakarų

– Net jei Rusija mano, kad mes pasuksime į Vakarus – mes to nedarysime. Kad ir kaip būtų, tai pirmas kartas, kai turime galimybę apsispręsti dėl savo ateities be Vakarų ar Rytų.

Baltarusija neturi problemų su Rusija, nes ji yra didžiausia mūsų ekonominė ir politinė partnerė, tačiau, be Maskvos, norėtume palaikyti draugišką ir pragmatišką partnerystę ir su ES.

Vienintelis asmuo, kuriam kyla problemų dėl šio požiūrio, yra prezidentas. Jis manipuliuoja abiem pusėmis – pastarąjį kartą apkaltino NATO telkiant pajėgas prie Baltarusijos sienų. Tačiau niekas juo nebetiki.

– Be politinio kurso pokyčio, ši Baltarusijos „evoliucija“ nebūtų antruoju Maidanu, ar ne taip?

– Žinoma, kad ne. Štai kodėl aš sakiau, kad tai nėra revoliucija.

– Nebijote, kad tai gali virsti smurtu?

– Tik iš vienos pusės tai gali virsti smurtu. Bet iš ten jau smurtaujama. 


Šis interviu buvo publikuotas nepriklausomame Vengrijos naujienų portale www.valaszonline.hu

2020 09 01 05:53
Spausdinti