PRENUMERATA KONTAKTAI
Pasaulinis laiko stumdymo sektorius
The Economist
Nauja vartotojų karta. (Scanpix nuotr.)
The Economist
2019 08 02 02:05

Kaip pasaulio nepasiturintieji atranda laisvalaikį internete ir kaip jiems padeda įmonės

Indra Sharma gyvena Radžastano širdyje, vaizdingajame Madogare, virš kurio iškilę XVII a. statyti fortifikuoti rūmai. Prieš trejetą metų pas moterį užsuko kaimo seniūnas paklausti, ar ji ateitų į seminarą. „Kažkas apie internetą“, – prisimena keturiasdešimtmetė I. Sharma, dirbanti vaikų priežiūros srityje. Internetas jos nedomino, bet patiko mintis sužinoti šį tą naujo, todėl sutiko. Su grupele moterų iš aplinkinių kaimų ji gavo išmanųjį telefoną ir kelias elementarias pamokas, kaip juo naudotis.

„Iš pradžių turėjome išmokti, kaip jį įjungti ir išjungti“, – pasakojo 24-erių mokytoja iš gretimo kaimo Santosh Sharma (ne giminaitė). Įvaldžiusios šį veiksmą moterys perėjo prie esmės: „Kaip padaryti asmenukę, „WhatsApp“, „Facebook“, „YouTube“, kaip ieškoti.“

Buvo 2016 m. rugsėjis, kai niekas iš tų kaimų neturėjo telefono. „Dabar visi turi, – sakė I. Sharma. – Matai senukus, kurie vaikštinėja žiūrėdami pagal hinduistų mitologinį epą sukurtą TV serialą „Mahabharata“. Tolėliau nuo moters namų trys vyrai, susėdę rohidos medžio pavėsyje, viename telefonų žaidžia ludą.

Pasak Indijos telekomunikacijų reguliuotojo, nuo 2016 m. pabaigos iki 2018 m. pabaigos plačiajuosčio mobiliojo ryšio abonementų skaičius išaugo daugiau kaip dvigubai – nuo 218 mln. iki 500 mln. Paprasčiausias modelis kainuoja apie 3,5 tūkst. rupijų (44 eurus), tad Indijos kaimo gyventojo kišenei išmanusis telefonas vis dar brangus malonumas. Bet, I. Sharmos žodžiais, visiems įkando tas vabalas ir niekam nerūpi, kaip tai brangu.

O jei rūpi (bent kiek), apyišmanis „Reliance Jio“ telefonas, palaikantis programėles, bet neturintis jutiklinio ekrano, kainuos tik 1,5 tūkst. rupijų. Su užnugaryje esančia „Reliance“ grupe „Jio“ subsidijuoja ne tik įrenginius, bet svarbiausia – duomenų ryšį. Įsisukus jos konkurencijai su senbuvėmis, mobiliųjų duomenų paketas atpigo 94 proc., o vartojimas, aišku, išaugo dešimteriopai – iki 8,8 GB vienam abonementui per mėnesį. Dabar indai telefonuose sunaudoja beveik triskart daugiau duomenų nei amerikiečiai ir gali tapti didžiausiais mobiliųjų duomenų naudotojais pasaulyje.

Prie augimo ir spartos Indijoje labai prisidėjo „Reliance Jio“ pradėtas kainų karas. Bet atitinkama pasaulinė tendencija – kas kita. Pasak Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos, priklausančios JTO, 2018 m. internetą naudojančių pasaulio gyventojų dalis perkopė pusę. Antra pusė prie interneto jungsis lėčiau nei pirmoji šio dešimtmečio pradžioje – baigtiniame pasaulyje eksponentinis augimas negali tęstis. Tačiau jei 710 mln., kurie internetą turėtų atrasti per ateinančius septynetą metų, tėra pusė tiek, kiek atrado per septynetą pastarųjų, skaičius vis tiek įspūdingas. Jau dabar tikimybė, kad šiandien gimęs vaikas sulaukęs paauglystės neturės telefono, menka ir toliau sparčiai mažėja.

Beveik visi būsimi naujokai ateis iš besivystančių šalių. Išsivysčiusiame pasaulyje, kur internetą naudoja 81 proc. žmonių, t. y. milijardas, skaičius neturėtų labai augti. Kinijoje, kur internetu naudojasi 58 proc. žmonių, t. y. 800 mln., erdvės augti daugiau. Bet kitur interneto naudotojai, skaičiumi jau lenkiantys išsivysčiusio pasaulio ir Kinijos kartu sudėjus, sudaro tik 39 proc. savo šalių gyventojų. Būtent iš tų valstybių ateis beveik visas naujas milijardas. Paskui dar vienas ir dar vienas (žr. 1 grafiką). Pildydami interneto naudotojų gretas jie pakeis interneto pobūdį.

Kuo užpildyti dyką laiką

Didžioji antrosios interneto pusės dalis kalbės ne angliškai ar kiniškai. Ji beveik nebus mačiusi kitų skaitmeninės medijos formų, o prie interneto daugiausia jungsis per mobiliuosius įrenginius. 2015 m. Ruperto Murdocho valdoma „Star India“ pristatė „Hotstar“, kuri tapo populiariausia srautinio perdavimo programėle Indijoje, nes įmonė numatė, kad indų namuose antru ekranu taps išmanusis telefonas. Jis vis dažniau bus ir pirmasis ekranas. Antrajai pusei mintis apie didžiulį ekraną su fiksuotuoju ryšiu bus tokia pat svetima kaip laidinis ryšys ir kineskopiniai televizoriai šių dienų jaunimui.

Iš dalies tai lemia geresnė ir pigesnė aparatinė įranga. Šiandien pats paprasčiausias išmanusis galia ir funkcijomis lenkia pirmąjį „iPhone“, pristatytą 2007 m., o kainuoja dažnai dešimt ar daugiau kartų pigiau. Bet nepasiturintieji į internetą ateina ne dėl to, kad jiems rūpėtų dar vienas procesoriaus branduolys ar kameros megapikselis. Pasak naujojo „Facebook“ vadovo Indijai Ajito Mohano, anksčiau vadovavusio „Hotstar“, paklausa auga dėl paslaugų: vartotojams reikia pranešimų, vaizdo įrašų ir pasakojimų, kuriais mobilusis internetas aprūpina daug geriau nei prieš dešimtmetį.

Kad ir kiek pinigų gautų, kad ir kur gyventų, žmonės nori palaikyti ryšį, papramogauti ir išreikšti save. Taip yra turtingajame pasaulyje ir Kinijoje, taip bus visur kitur. O kuo skurdžiau gyvenama, tuo geriau už bet kurį kitą įperkamą variantą telefonas gali patenkinti šiuos poreikius. Daugeliui žmonių telefonas siūlo nepralenkiamą galimybę kitais atžvilgiais tuščią laiką praleisti smagiai. Pasak profesorės Payal Aroros iš Erazmo universiteto Roterdame, internetas – pasaulio nepasiturinčiųjų laisvalaikio sektorius.

Dar neseniai kalbos apie ryšį skurdžiajame pasaulyje beveik visada sukosi aplink plėtrą su pragmatišku, geranorišku atspalviu. Pagalbą teikiančios agentūros, tarptautinės organizacijos ir stambios technologijų įmonės sau ir finansuotojams aiškino, jog internetas skurstantiems žmonėms reikalingas padėti išbristi iš skurdo. Buvo garbstomi grūdų kainas bandantys sužinoti ūkininkai, informacijos apie gimdyvių sveikatą ieškančios moterys, rūpestingai į internetinius kursus užsirašantys mokiniai. Svetainė internet.org, sukurta „Facebook“ siekiant atvesti į internetą tuos, kurie jo dar nenaudoja, laikytina žanro klasika: „Įsivaizduokite, kaip pasikeistų pasėlius sėjančio ūkininko gyvenimas, jei jis turėtų tikslią informaciją apie orus, o kokių galių vadovėlių neturinčiam vaikui suteiktų enciklopedija <…> Kuo daugiau ryšio, tuo geriau.“ Knygoje „The Next Billion Users“ („Kitas milijardas naudotojų“) P. Arora konstatuoja, kad vakariečiams skurdas atrodo „pakankamai įtikinama priežastis nepasiturintiesiems internete rinktis ne žaidimus, o darbą“.

Nepasiturintiesiems taip neatrodo. Po ilgų visame pasaulyje vykdytų praktinių tyrimų P. Arora daro išvadą, kad interneto atveju „žaidimai viršiau už darbą, o laisvalaikis lenkia triūsą“. Plėtros strategijų planuotojai įsivaizdavo (bent metaforiškai), kaip „Blackberry“ telefonai padės dirbti efektyviau ir našiau, o vartotojai pageidavo „iPhone“ siūlomų pokalbių, programėlių ir žaidimų. Įkandin paprastai seka ir praktiškesni naudojimo būdai. Bet jie – ne arklys, o jo tempiamas vežimas.

Tai kartojasi vienoje šalyje po kitos. Kai praėjusio dešimtmečio pabaigoje Brazilija atidarė tūkstančius subsidijuojamų interneto kavinių, internetas pasiekė 60 proc. skurdžių gyvenamųjų rajonų. Kavinės sulaukė milžiniškos sėkmės – žmonės ten žiūrėjo filmus, žaidė kompiuterinius žaidimus. Jiems taip pat buvo smagu pasibūti kartu. „Orkut“, pirmasis „Google“ bandymas sukurti socialinį tinklą, Brazilijoje šio dešimtmečio pradžioje sulaukė didžiulės sėkmės, o dabar brazilai treti tarp nacionalinių „Facebook“ naudotojų grupių po Indijos ir JAV. Apklausas organizuojančios „Latinobarometro“ duomenimis, tarp Lotynų Amerikos gyventojų, kurie valgo tik kartą per dieną, vienas iš trijų vis tiek įsigudrina naudotis išmaniuoju telefonu. Antropologas Juliano Spyeris, tyrinėjantis, kaip brazilai naudoja internetą, nustatė, kad nepasiturintys šiaurrytinės Baijos valstijos gyventojai už ryšį moka, nes jiems tai yra socialinio mobilumo forma – ne dėl to, kad naudoja siekdami daugiau užsidirbti, o dėl to, kad naudoja ryšiams palaikyti.

Milijardai pramogautojų

Angoloje „Wikipedia“ ir „Facebook“ siūlo savo paslaugas už nulinį tarifą, t. y. patvirtintas programėlių versijas naudojantys žmonės už joms panaudotus duomenis nieko nemoka. Visos interneto siūlomos gėrybės jiems neprieinamos, bet jie gauna internetą, laikomą ir geru, ir gana geru. Žinoma, naudotojai rado naujų būdų, kaip prie šių nemokamų paslaugų prikabinti piratinių filmų peržiūras. 2015 m. konsultacijų bendrovė „Caribou Digital“ atliko platų skaitmeninio gyvenimo būdo tyrimą. Jis vyko ir Zambijoje, kur rezultatai rodo, kad „pramogos – pirmas dalykas, ko reikalaujama, ir tik po to eilė viskam kitam“. Apklausų bendrovei „Pew Research Center“ Užsachario Afrikoje atliekant tyrimą, kuo užsiimama internete, 85 proc. respondentų nurodė, kad internetą naudojo ryšiui su draugais ir šeima palaikyti. Tik 17 proc. teigė jį naudoję mokslams.

Nors tendencija pasaulinė, geriausia ją stebėti Indijoje, gal net iš to gauti naudos. Indijos rinka gana atvira, ten daug nepasiturinčių ir įvairiomis kalbomis kalbančių naujokų, tad ši šalis yra tarsi tikslus pasaulinės antrosios interneto pusės modelis. Nepaprasta tenykščio augimo sparta verčia įmones strimgalviais kurti naujus produktus ir paslaugas, atitinkančias antrosios pusės norus.

Grįžkime į Madogarą. I. Sharma naudoja telefoną vaizdo pokalbiams su sūnumi, gyvenančiu Džaipure, už 3–4 valandų kelio autobusu. O S. Sharma telefone dažniausiai atsidaro „WhatsApp“, „Instagram“ ir „Facebook“, žiūri vaizdo įrašus per „YouTube“ ir kinų sukurtą medijos programėlę „TikTok“, nuo pristatymo 2017 m. atsisiųstą jau milijardą kartų (daugiausia ne didžiuosiuose pasaulio miestuose gyvenančių žmonių). Žinoma, mokytoja telefone taip pat gali susirasti medžiagos dėstomoms pamokoms, bet, pasak jos, prietaisas daugiausia yra „būdas prastumti laiką“ (indai tam turi specifinį anglišką terminą timepass – IQ past.).

Prastumti laiką – interneto esmė. Tiek „Google“, tiek „Apple“ programėlių parduotuvėse beveik visos iš 25 daugiausia pajamų duodančių programėlių – žaidimai (abi įmonės šiemet pristatė naujas mokamas žaidimų paslaugas). Būtent dėl žaidimų „Tencent“ Kinijoje tapo viena interneto milžinių. „Facebook“ pagal vertę pasaulyje pakilo į šeštą vietą dėl to, kad suteikė žmonėms platformą, kur „galima prastumti laiką“. „YouTube“ atveria tokias galimybes prastumti laiką, kad užtektų keliems gyvenimams. Pastaraisiais metais visos sparčiausiai augančios naujos programėlės orientuotos į laiko stūmimą: „Fortnite“, „WhatsApp“, „Instagram“, „Snapchat“. Penkiolikos sekundžių vaizdo įrašus siūlanti „TikTok“ įkūnija pačią laiko stūmimo esmę, nes jos turinį kuria nuobodžiaujantys vaikai iš Indijos provincijos miestų, radę milžiniškas auditorijas savo kvailiojimams.

Laiką stumti malonu ir turtingiems, ir vargšams (žr. 2 grafiką). Tačiau tinkamas verslo modelis priklauso nuo to, į kurią rinką žiūri. Jei stumianti laiką publika turi pakankamai pinigų, jos dėmesį galima parduoti reklamuotojams, pageidaujantiems, kad ta publika vartotų ir kitas prekes. Jei laiką stumiantys žmonės gyvena skurdžiai, reikia pasiekti, kad jie sumokėtų už savo veiklą.

Ryškiausia veikla – žiūrėti vaizdo įrašus. Ir kurti nesuskaičiuojamą jų kiekį. 2016 m. buvo tik 20 indams priklausančių „YouTube“ kanalų, turinčių daugiau nei milijoną prenumeratorių. Dabar – 600. Šiemet Bolivudo studija ir įrašų bendrovė „t-Series“ iš labiausiai prenumeruojamų „YouTube“ kanalų Olimpo išstūmė švedų komiką PewDiePie, keletą metų karaliavusį viršūnėse. Turbūt dar įdomiau, kad beveik visas vieno iš 50 didžiausių pasaulyje „YouTube“ kanalų turinys yra bodžpuri kalba, vartojama tik keliose mažiausiai išsivysčiusiose Indijos valstijose. „Google“ skaičiuoja, jog Indijoje vaizdo įrašams tenka trys ketvirčiai viso mobiliųjų duomenų srauto.

Vaizdo įrašai žmonėms siūlo tai, ko reikia jų gyvenimui. Be kito turinio, I. Sharma „YouTube“ ieško receptų. Jie padėjo įpiršti internetą Madogaro vyrams, kurie nenorėjo leisti žmonoms naudotis išmaniaisiais, kol nesužinojo, kad juos turėdamos moterys galės pagaminti naujų patiekalų. Vartojimas neapsiriboja virtuve. Daug indų telefonuose žiūri pornografiją užsitikrindami tokį privatumą, kokio anksčiau tikėtis negalėjo. Didžiulė tokio turinio svetainė „PornHub“ nurodo, kad 90 proc. srautų iš Indijos yra iš mobiliųjų telefonų, o JAV – 75 proc.

Nors ne visose šalyse duomenų planai tokie pigūs kaip Indijoje, į vaizdo įrašus linkstama visuotinai, sakė „Google“ padalinio „Ateinantis milijardas naudotojų“ verslo vadovas Davidas Shapiro. Kur mobilieji duomenys brangūs, žmonės atsisiunčia vaizdo įrašų per „Wi-Fi“ tinklus, o vėliau žiūri be interneto.

Laiko stūmimas iškėlė „TikTok“

Tai, kad internete nesunku rasti vaizdo įrašų, ne vienintelė priežastis. Daugeliui iš antrosios pusės vaizdo įrašai iš esmės ir yra internetas. Girdėjome, kad indai kaip pradinį puslapį dažniau pasirenka „YouTube“ nei „Google“. Platformoje ieškoma ne tik pramogų, bet ir viso kito turinio. Žurnalistė Snigdha Poonam pasakoja, kad kai kalbėdamasi su Indijos kaimų gyventojais pamini prieš keletą metų parašytą knygą, šios jie ieško būtent „YouTube“.

Vaizdo įrašams teikiamą pirmenybę iš dalies lemia tai, kad kita interneto pusė kalba labai įvairiomis kalbomis, bet gali visai nemokėti skaityti. Vaizdo įrašas kita kalba geriau nei tekstas. Vaizdo įrašą lengviau paskelbti saviškiams nei ką nors parašyto. Be to, žmonės mieliau kalba, nei rašo, nes, pavyzdžiui, naudojant „WhatsApp“ dažniau siunčiami balso, o ne teksto pranešimai.

Paprastai siejamos su tokiais nepigiais pirmojo pasaulio įrenginiais kaip „Amazon Echo“, balso įvesties sistemos rado entuziastų ir skurdžiose šalyse. Naujiems interneto naudotojams iš Indijos įprasta balso komandomis valdyti telefonus, taip pat norint paskambinti. Neseniai perdarant populiarią indų srautinio muzikos perdavimo programėlę „Gaana“ produktų vadovai nusprendė, kad pagrindinis paieškos būdas bus paieška balsu. „Negalėjau patikėti, kad paieškai balsu jie suteikė daugiau svarbos nei tekstinei paieškai“, – stebėjosi Silicio slėnyje dirbantis Satyanas Gajwani, vadovaujantis „Times Internet“, kuri priklauso medijų konglomeratui „Times of India“, valdančiam „Gaana“. Bet „paieškos balsu mastas dabar yra artimas paieškai ne balsu“.

Kas pasiteisina pramogoms, gali pasiteisinti ir darbui. Neraštingas taksi vairuotojas Mukeshas iš Mumbajaus naudoja „Uber“ pavėžėjimo programėlę derindamas balso įvestį ir navigaciją balsu. Norėdamas išsiųsti pranešimą jis naudoja balsą tekstu verčiančią programėlę, nukopijuoja pateiktą tekstą į pranešimų programėlę ir išsiunčia laukiančiam klientui, tikėdamasis, kad pranešimas bus suprantamas. Dažniausiai ir būna. Nėra taip, kad mažas pajamas gaunantys interneto naudotojai nesidomi su darbu susijusiomis jo galimybėmis, bet paprastai tokiais aspektais susidomi vėliau ir laiko naudingu priedu.

Būdas prastumti laiką. (Scanpix nuotr.)

Ieškant būdų, kaip užsidirbti pinigų iš to, kad žmonės naudojasi internetu, kol kas nesugalvota, ką daryti su tų, kurie beveik išimtinai yra neturtingi, laisvalaikiui skirtu naudojimu. 2018 m. „Google“ 46 proc. pajamų gavo iš JAV ir 6 proc. – iš likusios Amerikos. Iš Azijos – 15 proc. „Facebook“ atveju vienas naudotojas iš Šiaurės Amerikos duoda 12 kartų daugiau pajamų nei vienas iš Azijos, o juk didžioji dalis Azijos gyventojų, kurie jau naudojasi „Facebook“, gyvena geriau nei dauguma tų, kurių laukiama ateinant. Bet per artimiausius ketvertą metų beveik 90 proc. naujų „Facebook“ naudotojų turėtų ateiti būtent iš Pietryčių Azijos, Lotynų Amerikos, Artimųjų Rytų ir Afrikos. Jie ne tik turės mažiau pinigų, kuriuos galėtų išleisti reklamuotojų siūlomiems produktams, bet ir apskritai bus mažiau dalykų, kuriuos galima jiems reklamuoti. Pasak D. Shapiro iš „Google“, klausimas, kaip būti svarbiam antrajai pusei, jo įmonei yra „egzistencinis“.

„Google“, kuriai priklauso 86 proc. pasaulio išmaniųjų telefonų įdiegta operacinė sistema „Android“, bando keisti mąstymą ir kurti ne Mauntin Vju, bet Mumbajui pritaikytus produktus. Seminarai Radžastane vyko įgyvendinant moterims skirtą „Google“ iniciatyvą „interneto saathi“, arba „interneto draugas“. D. Shapiro padalinys siunčia komandas į besivystančias šalis, kad išsiaiškintų, kaip tenykščiai žmonės naudoja internetą ir ko dar gali iš jo norėti.

Sužinojusi, jog trečdalį telefonų naudotojų iš Indijos kasdien žadina įspėjimas, kad baigiasi vieta įrenginio saugykloje, „Google“ sukūrė programėlę „Files“, kuri padeda išvalyti šiukšles. Programėlė išpopuliarėjo visame pasaulyje. Pelno sumetimais „Google“ susitarė su Indijos geležinkeliais įdiegti „Wi-Fi“ tinklą stotyse; vėliau prie iniciatyvos prisijungė dar šešios šalys. „Google“ darbe apie naują produktų dizainą pabrėžiama, kad skurdžiose šalyse „gali būti ryškiau išreikšta sąveika su artimiausia aplinka per įvairius pojūčius (regą, klausą, uoslę, lytėjimą)“, o produktų dizaineriams paaiškinama, kad „vakarietiška estetika, kuriai būdingas minimalus spalvų, garsų ir teksto naudojimas, stilizuoti vaizdiniai elementai, tokioje aplinkoje dažnai nublanksta“.

Net tokius kaip „Google“ finansinius ir techninius išteklius turinti įmonė ne visada pamatys visus naujojo interneto siūlomus aspektus. Skirtingai nei „iPhone“, dauguma „Android“ įrenginių turi prievadus išorinėms laikmenoms, pavyzdžiui, atminties kortelėms. Sužinojusi, kad daug naudotojų tokiose kortelėse laiko aibes duomenų, „Google“ nusprendė sukurti „Files“, kuri leidžia atlaisvinti vietos. Dėl to žmonės labiau patenkinti telefonais.

Tačiau indams atminties kortelės reikalingos ne dėl to, kad telefone pritrūko vietos. Už nedidelį mokestį vietos parduotuvėlėje į kortelę jiems įrašo piratinių filmų ir muzikos, dažnai kartu su programėle „MX Player“. Programėlė kasdien įdiegiama 1,2 mln. „Android“ telefonų. Dviem trečdaliais atvejų jos šaltinis – atminties kortelė, o ne „Google Play“ parduotuvė, kur paprastai programėlių ieško dauguma „Android“ naudotojų Vakaruose.

„Times Internet“ tai pasirodė puiki proga pasiekti naują rinką. Pernai už 140 mln. JAV dolerių įsigytą „MX Player“ bendrovė papildė srautinio filmų ir muzikos perdavimo paslauga. Dabar siūlydama šią paslaugą ji gali pasiekti daugybę žmonių, žinodama, kad jiems patinka pigūs vaizdo įrašai. Kiti tokios galimybės galėjo nepastebėti. Pasak S. Gajwani, Indijos provincijose augti reikės visai kitokių strategijų nei didmiesčiuose, o įmonėms iš Pekino, San Fransisko ir net geresnių Mumbajaus rajonų tokias nebus lengva įgyvendinti. Jautrumas kainai – tik vienas elementas. Dar reikia suprasti kultūrą.

Pakalbėkime apie „Jio“. Chrisas Lane’as iš tyrimų bendrovės „Sanford C. Bernstein“ skaičiuoja, kad „Reliance“ konglomeratas, kurio interesai aprėpia viską nuo energetikos iki mažmeninės prekybos, į kuriamą tinklą investavo 37 mlrd. JAV dolerių. Taip „Reliance“ sukūrė naudotojų bazę, iš kurios galiausiai tikisi gauti daugiau nei dabartiniai centai už duomenis. Mobiliojo ryšio tinklas apima srautinio filmų, muzikos, TV ir sporto turinio perdavimo paslaugas, naujienų ir turinio agregavimo sistemas, pokalbių, debesijos saugyklų ir mokėjimų paslaugas, savą programėlių parduotuvę ir metinę prenumeratos paslaugą „Jio Prime“, siekiant, kad būtent per jį plauktų pinigai už visas laisvalaikio pramogas.

Tokia strategija nėra unikali. Kaip teigiama neseniai paskelbtoje mobiliojo ryšio operatorių organizacijos GSMA ataskaitoje, turinys – „natūralus naujas telekomunikacijų operatorių žingsnis“, o mokama televizija – „aiški galimybė“. „Jio“ išsiskiria tuo, kad galėjo skirti dešimtis milijardų tam reikalingam tinklui plėtoti nuo nulio. Retam įkandama tokia prabanga. Bet, pasak Ch. Lane’o, kai kuriuos „Jio“ strategijos aspektus, kaip antai tinklo spartos svarba, gundantis pradinis pasiūlymas su nemokamais duomenimis, nuosavos infrastruktūros apimtis, gali panaudoti ir turintys mažiau pinigų.

Ir pasilies srautai

Norint suprasti antrąją pusę, taip pat labai svarbu suvokti, kad vertę gali turėti, atrodytų, neįtikėtini dalykai. Paskambinęs į mobilųjį Indijoje dažnai išgirsi ne įprastą šaukimo signalą, o muziką. Skambinančiojo šaukimo signalu vadinamą dainą pasirenka ir už šią privilegiją sumoka skambutį priimantis žmogus. Kol neišpopuliarėjo išmanieji telefonai ir socialiniai tinklai, tokios melodijos Indijos mobiliojo ryšio operatoriams nešė nemažus pinigus – 82 mlrd. rupijų (1,04 mlrd. eurų) pajamų per trejetą metų iki 2012 m. kovo. Ir viskas už muziką, kurią girdi tik kiti.

Žmones kas mėnesį mokėti už tai, ko patys nevartoja, skatina saviraiškos poreikis. Tai gali būti svarbu ieškant naujų tvarių verslo modelių, pritaikytų mažas pajamas gaunančių interneto naudotojų segmentui. „Times Internet“ eksperimentuoja su „temomis“, kai už nedidelį mokestį galima suasmeninti programėlės išvaizdą telefone. Taip pat sugalvota, kad galima už kokią rupiją siūlyti asmeninį pranešimą, pridedamą dalijantis daina su draugu ar artimuoju. Tokiuose verslo modeliuose reikės, kad kaina būtų mažytė, o mastas – didelis.

Pramogos, bendravimas ir saviraiška susipina. Paprastai Indijoje ir panašiose šalyse namuose yra vienintelis televizorius, kuriuo dalijasi didelė šeima. Kai tekdavo žiūrėti tai, ką nusprendė močiutė, galimybė rinktis ir žiūrėti ar klausytis ką nori – rimta permaina. Didžiojoje „Caribou“ apklausoje dalyvavęs Danielis iš Ugandos pasidalijo mintimis: „Gyvenu su daug brolių ir seserų, turime televizorių ir radiją, priklausantį tetulei. Išeidama ji visada sako „šitas radijas – Bujingo“ [pastoriui] <…>, taigi negaudavau pasiklausyti muzikos dėl peštynių namuose, bet dabar, kai tik noriu pasiklausyti muzikos, viskas nuo manęs priklauso.“

Išmanieji telefonai ir socialinės medijos daugeliui iš antrosios pusės yra savotišką privatumą užtikrinanti erdvė. Vakaruose internautai nerimauja, kaip jų privatumui atsilieps didžiųjų technologijų įmonių pomėgis kaupti apie juos duomenis, o interneto naujokai iš besivystančio pasaulio miestų ir kaimų džiaugiasi, kad pirmą kartą turi kaip susisiekti ir išreikšti save nestebimi šeimos narių, kaimynų ir kitų smalsuolių žvilgsnių. Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išmanieji telefonai atveria romantikos pasaulį, nes žmonės gali flirtuoti ir užmegzti romantinį ryšį nepaisydami socialinių suvaržymų. Visuose kraštuose žmonės, kurie galbūt niekada neapsilankys svetur, gali susirasti naujų draugų iš viso pasaulio, o keliaujantys (dažnai kaip migruojantys darbininkai) gali palaikyti ryšį.

Šimtams milijonų žmonių suteikta galimybė pramogauti, turėti įvairesnį visuomeninį gyvenimą, kalbėti ir būti išgirstiems gerokai padidins bendrą žmonijos gyvenimo kokybę. Bus pavojų, kaip matome iš socialinių medijų politizavimo ir politikos persikėlimo į socialinius tinklus turtingose šalyse. Bet susidurdami su panašiais pavojais pasaulio turtingieji ir nepasiturintys dalysis patirtimi. Jie leis laiką užsiimdami tuo pačiu – plepės per „WhatsApp“, žymės, kad patinka „Instagram“ nuotraukos, žiūrės „YouTube“ vaizdo įrašus, stums laiką atsidarę „TikTok“. Pasaulio galimybės trumpam atsipalaiduoti bus lygesnės.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...