PRENUMERATA KONTAKTAI
P. Frankopanas: „Nei „Brexitas“, nei kiti Europos reikalai neturi jokios reikšmės“
Kava su IQ
Kotryna Tamkutė
2019 09 11 07:00

Mūsų svarstymai apie pasaulį neretais atvejais nepagrįsti ir paremti itin ribota patirtimi, įsitikinęs britų istorikas Peteris Frankopanas. IQ apžvalgininkę Kotryną Tamkutę jis tikino, kad europiečių abejingumas kitiems regionams yra naivus ir itin pavojingas.

– Rytai – regionas, prasidedantis Rytų Europos pakraščiuose ir besitęsiantis per Artimuosius Rytus gilyn į Kiniją ir Indiją – ilgą laiką buvo laikomi civilizacijų lopšiu. Prisiminkime Mesopotamiją, Indo slėnį, Kinijos civilizaciją ir kitas. Vėliau pasaulio centras persikėlė į Europą ir Amerikos žemyną. Šiandien Rytų šalys vėl vis dažniau atsiduria tarptautinės politikos, prekybos ir kultūros centre. Kas lemia šiuos procesus?

– Yra daug priežasčių, kodėl keičiasi galių centrai. Viena jų – išteklių kontrolė, kita – demografija. Savo vaidmenį atlieka ir klimato kaita. Tačiau viskas dažniausiai prasideda nuo to, kokios prekės ir medžiagos tuo metu pasaulyje yra paklausiausios? Energija? Du trečdaliai naftos ir dujų pasaulinių atsargų yra Azijoje. Maistas? 65 proc. pasaulio grūdų ir daugiau kaip 85 proc. ryžių išauginama į rytus nuo Stambulo. Dar vienas atsakymas gali būti populiacija arba, kitaip tariant, gyventojų pasiskirstymas – sudėkite tuos, kurie gyvena Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje, Pakistane bei Bangladeše, ir turėsite beveik keturis milijardus žmonių.

Tai, kaip auga ir keičiasi jų gyvenimo lygis, itin dažnai susiję su imperijų gyvavimo amžiaus pabaiga, kai ištekliai buvo perkelti į kitas Žemės dalis, daugiausia į Europos žemyną. Prireikė laiko, kad minėtos šalys pasivytų pasaulio ekonomikos lygį. Iš šio proceso pelnėmės ir mes Vakaruose – nuolat stiprinama ir plečiama prekyba vargu ar gali būti laikoma blogu dalyku. Tačiau poveikis Azijai buvo neabejotinai reikšmingas – užteko vos trijų dešimtmečių, kad mus pasivytų ir imtų mums skaudžiai kaišioti kojas.

– Ar galime kalbėti apie konkrečią šių procesų pradžią? Kas dažniausiai apibrėžia jų atskaitos taškus?

– Tai tas pats, kaip klausti, kokio ilgio yra virvės gabaliukas. Nemanau, kad galime numatyti ar tiksliai pasakyti, kur yra tas pradžios taškas, nes jį apibrėžia labai daug elementų. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos griūtis, reformos Kinijoje dešimtojo dešimtmečio pradžioje, interneto atsiradimas, klimato kaita. Net Pirmojo pasaulinio karo padariniai galėjo turėti įtakos ir gali būti vertinami kaip atskaitos taškai, galbūt net Kristupo Kolumbo kelionės. Tad tokie svarstymai labai sunkiai konceptualizuojami.

– Kad ir kokie pokyčiai vyksta Rytuose, žmonės angliškai kalbančiuose regionuose itin mažai žino apie juos. Kas tai nulemia ir kaip tai veikia tarptautinę politiką?

– Didžioji dalis Europos gyventojų nežino, kas vyksta kituose žemynuose, nes apie tai nesimoko mokykloje, apie tai labai mažai kalbama universitetuose. Mano nuomone, tokio lygio abejingumas yra ir naivus, ir pavojingas.

Dauguma mūsų lyderių nesuvokia, apie ką kalba, kai diskusija pasisuka apie kitas valstybes. Tiesa, kad jos kituose pasaulio kampuose nėra panašios į mūsų. Kita vertus, aš teigčiau, kad mūsiškės irgi turi savų problemų. Tačiau dėl to, kad žmonės yra kitokie nei mes, neturėtume jų ignoruoti.

– Vienoje viešų paskaitų esate minėjęs, kad Rytai kaip regionas yra itin svarbus tarptautinėje politikoje jau vien dėl to, kokio masto konfliktai vyksta Izraelyje, Afganistane, Gruzijoje, Rusijoje, Sirijoje ir kitose geografiškai artimose valstybėse.

– Man patinka eiti į kino teatrą. Man atrodo normalu rinktis filmą, kuriame vyksta veiksmas, drama, konfliktai, yra galimybių ir pavojų. Šiandienos pasaulyje, mano nuomone, nei „Brexitas“, nei kiti su Europa susiję dalykai nedaro net menkiausios įtakos pasauliui nei trumpuoju, nei ilguoju laikotarpiu.

Priešingai negu karas Irane, konfliktas Pietų Kinijos jūroje ar dėl Taivano. Nepamirškime ir karinės konfrontacijos tarp Indijos ir Pakistano ar „Islamo valstybės“ atsigavimo. Šios vietovės yra svarbios, nes jos – itin trapios. Tai ir svarbios teritorijos, nes ten gyvena milijonai žmonių, sukaupta nemažai išteklių, pavyzdžiui, Persijos įlankos valstybėse. Tad nuo to, kaip jos vystysis ir stiprės, keisis ir mūsų pasaulis.

Jautienos suvartojimas Kinijoje per pastaruosius dešimt metų paaugo 19 tūkst. proc. Tai daug pasako apie mūsų perspektyvas Europoje.

– Dalis politikos apžvalgininkų neretai teigia, kad pastaruoju metu Kinija žengia plačiamylius žingsnius siekdama įtvirtinti savo galią visame pasaulyje. Kaip jūs apibūdintumėte šios šalies strategiją?

– Jei teigiame, kad Kinija žengia tvirtus žingsnius, ką galėtume pasakyti apie JAV, Rusiją, Jungtinę Karalystę ir kitas šalis? Kad jos iki šiol nieko nedarė? Kad to netęsia? Ir ką vis dėlto reiškia tas kalbėjimas apie žingsnius? Ar jie tikri? Kas nusprendė, kad jie tvirti ir dideli? Aš manau, kad mūsų reakcijos ir minties plėtojimo procesai yra itin paviršutiniški ir beveik vaikiški. Juk didelę dalį tokio pobūdžio svarstymų paremiame savo patirtimi.

– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad pasaulis, kuriame šiandien gyvename, yra itin sudėtingas ir ne visuomet mums lengvai suprantamas? Politikos pasaulio taisyklės, prie kurių visuomenė buvo pripratusi, keičiasi, realijos neatspindi jos lūkesčių, žmonės nuolat jaudinasi tiek dėl galimo ekonomikos nuosmukio, tiek dėl naujų technologijų įtakos.

– Ne, mano darbas nėra pasiduoti ir sakyti, jog dalykai yra per sudėtingi, kad juos būtų galima suprasti. Visi, kas mokėsi mokykloje, žino, jog dalykai tampa paprastesni, jei investuoji laiko į tai, kad juos suprastumei. Nesijaudinu dėl ekonomikos krizės ar naujų technologijų atsiradimo, nes esu istorikas: jei studijuoji tokius pat procesus, jau įvykusius praeityje, gali išmokti, kaip prie jų prisitaikyti, suprasti, kas gali likti už borto ir kas geba laimėti.

– Jūsų naujausios knygos „Naujasis Šilko kelias“ pristatyme teigiama, kad pasaulis keičiasi dramatiškai. Esą „Brexito“ ir Donaldo Trumpo laikais tokios temos kaip izoliacija ir fragmentacija, krečiančios Vakarų pasaulį, itin kontrastuoja su tuo, kas stebima Šilko kelio pasaulyje – erdvėje, kurioje stiprėja ryšiai ir auga tarpusavio bendradarbiavimas. Ar galėtumėte tai iliustruoti konkrečiu pavyzdžiu?

– Pasižiūrėkite į JAV ir Jungtinę Karalystę. Abi jas jungia pavadinimas – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Jungtinė Karalystė. Abiejose jų viena pusė gyventojų yra įsitikinusi, kad kita dalis žmonių yra visiški kvailiai.

Mes Vakarų pasaulyje esame susiskaidę, tad mūsų galimybės kartu dirbti yra ribotos. Būtent dėl šios priežasties ES taip pat patiria spaudimą. Būtent dėl to daugiau kaip pusė gyventojų daugumoje ES valstybių narių netiki, kad ši sąjunga po 30 metų vis dar egzistuos. Tai turėtų mus versti sunerimti. Ar tokia baimė yra pagrįsta? Jei taip, kodėl?

 

P. Frankopanas

1993 m. įgijo istorijos daktaro laipsnį Oksfordo universitete Didžiojoje Britanijoje.

1997–2000 m. jaunesnysis tyrimų asistentas Vusterio koledže, nuo 2000 m. – vyresnysis mokslo darbuotojas.

Nuo 2010 m. vadovauja Oksfordo universiteto Bizantijos studijų centrui, 2017 m. tapo pasaulio istorijos profesoriumi.

Nuo 2017 m. yra Pasaulio banko vyriausiasis patarėjas ir švietimo ekspertas.

Jo interesų sritys apima Viduržemio jūros valstybių, Rusijos, Vidurio Azijos, Persijos įlankos valstybių, Irano tyrimus, krikščionybės ir islamo ryšius. Jo specializacija – graikų literatūra.

Jo tekstus publikuoja „The New York Times“, „Financial Times“, „The Guardian“ ir kiti.

Nuo 1999 m. vadovauja bendrovei, valdančiai viešbučius Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir Nyderlanduose.

2012 m. išleido knygą „The First Crusade: The Call from the East“, 2015 m. – „The Silk Roads: A New History of the World“, praeitais metais pristatyta „The New Silk Roads: The Present and Future of the World“.

Rugsėjo 19 ir 20 d. dalyvaus konferencijoje „Lūžio taškas“ Palangoje.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...