PRENUMERATA KONTAKTAI
Nėra šiurpesnio teiginio už „ateitis priklauso patriotams“
Komentarai
Ovidijus Lukošius
2019 10 02 10:43

Jungtinių Tautų tribūnoje Niujorke JAV prezidentas Donaldas Trumpas paleido nieko, bent jau girdint iš jo lūpų, nestebinančią frazę, esą ateitis priklauso ne globalistams, bet patriotams.

Ji tebūtų į užmarštį nuslinkusi žinių siužeto titrų eilutė, nesulaukusi jokio dėmesio Lietuvoje, jei ne mūsų prezidento Gitano Nausėdos išreikštas pritarimas, tiesa, gerokai patrintas diplomatijos muilu.

Pasak G. Nausėdos, nėra jokių abejonių, kad tauta, kuri puoselėja savo tautinę tapatybę, gali netgi geriau tai daryti būdama pasaulio sudedamąja dalimi, reikia tik savęs neišbarstyti. „Manau, šie du dalykai dera vienas su kitu“, – pridūrė Lietuvos vadovas.

Tiesą sakant, abiejų prezidentų žodžiuose daug prieštaravimų vienam kito ir net savo mintims, taip pat negudrių diplomatijos vingrybių, tačiau jų pasiųsta žinutė, bent jau kaip ją suprato daugelis, trumpa ir aiški: „Ateitis priklauso patriotams.“ Būtent tokia ji buvo pasičiupta Lietuvoje ir jau spėjo tapti šūkiu dešiniųjų radikalų burbule.

„Ateitis priklauso patriotams“ suprastas kaip kategoriškas teiginys, be jokių šalutinių sakinių ir sąlygų, nors būtent juose ir jose reikėtų ieškoti prasmių ir padarinių.

Patriotizmas buvo vienas esminių komunistinės ideologijos Sovietų Sąjungoje ramsčių ir priešprieša nacionalizmui ar nekaltam tautiškumui.

Patriotizmas vis dar yra Kinijos komunistų partijos ir Vladimiro Putinio režimo Rusijoje skydas, apgultos tvirtovės iliuzija, esą apsauganti daugiataučių valstybių didžiausią etninę grupę ir tariamas jos vertybes nuo vidaus ir išorės priešų. Kaukaziečių, uigūrų, tibetiečių, ukrainiečių, visų vakariečių ir bet ko kito, parinkto tinkamam metui ar progai. Tai turbūt šlykščiausios šių dienų patriotizmo formos, kuriomis mėginama pridengti žmogaus teisių pažeidimus, Rusijos karines avantiūras, represijas bei musulmonų koncentracijos stovyklas Kinijoje ir abiejų šalių (taip pat kitų į jas panašių) valdančiojo elito lobimą nepaisant savų piliečių gerovės.

D. Trumpo patriotizmas atrodo mažiau brutalus, bet neapsigaukime – jo taikiklyje yra ir mūsų interesai. Nes tie, jo žodžiais, pralaimėsiantys globalistai yra ir ES, ir iš dalies NATO. Kuo tai mums gresia, jei taip nutiktų, dar kartą skaitykite ankstesnėje pastraipoje.

Neabejotinai toks fatališkas scenarijus nėra D. Trumpo ir panašių „patriotų“ – nuo „Brexito“ buksyru tapusio Boriso Johnsono iki Viktoro Orbáno ar Jarosławo Kaczyńskio – galutinis tikslas, greičiau priemonė išlaikyti rėmėjų dėmesį. Bet jie visi suka į vienos krypties kelią, kuris baigiasi tamsiu aklagatviu.

Jie visi suka į vienos krypties kelią, kuris baigiasi tamsiu aklagatviu.

Lietuvoje irgi kyla patriotizmo bangos, stumiančios visuomenės grupes į skirtingus krantus. Bet ar yra dėl ko susipriešinti? Ar iš tiesų Lietuvoje trūksta patriotizmo?

Pastarųjų rinkimų rezultatai parodė, kad lygybės ženklą tarp ES ir SSRS dedančių kraštutinių pseudopatriotų kuopelė neturi palaikymo, o didžiajai visuomenės daliai tikrosios grėsmės suprantamos.

Lietuva išgyvena savo sėkmės laikus, tad lietuviško patriotizmo esmė galėtų būti tai tęsti ir įtvirtinti.

Skatinti lietuvišką verslą, kad šis peržengtų šalies ribas, ir džiaugtis, kad ne vienai bendrovei tai jau pavyko. Tapti kuo patrauklesniems užsienio investuotojams – čia jau esantiems ir dar dvejojantiems. Kurti švietimo ir mokslo sistemą, ugdančią globaliai mąstančias asmenybes, kurioms pavyks tapti tarptautinio ryškumo žvaigždėmis. Tokių jau turime mene, sporte ir moksle. Pritraukti kuo daugiau talentų, nepaisant jų gimtosios kalbos ar odos spalvos. Nerūšiuojant priimti kenčiančius ar tiesiog ieškančius laimės. Gyventi švariau, net jei artimiausios kaimynės ir didžiosios galybės vis dar teršia labiau.

Nepasiduoti fanatizmui, kurio apraiškas pastaruoju metu apnuogino ginčai dėl Lukiškių aikštės paminklo ar atminimo lentų ir gatvių pavadinimų karo ir pokario veikėjams. Nepasiduoti sąmokslui, bet kelti aštriausius klausimus ir priimti skaudžiausius atsakymus. Nesisavinti meilės Lietuvai, nes jei kuris tyli, dar nereiškia, kad nemyli. Dažniausiai atvirkščiai.

Nekrūpčioti dėl užsienietiškų žodžių, kad ir kokie jie būtų, angliški ar rusiški. Neverkti dėl lietuvių kalbos, nes dar niekada ji nebuvo tokia saugi nuo svetimų įtakų. Ją pirmiausia reikia ginti nuo savęs pačių – kerojančio moksleivių ir suaugusiųjų neraštingumo, primityvizmo net ir aukščiausioje politikoje, skurdo didžiausiuose žiniasklaidos kanaluose.

Ištrinti sovietinio DNR likučius – daugiau dirbti, labiau stengtis ir bent sąžiningai mokėti mokesčius.

Štai ant tokio patriotizmo bangos Lietuva iš tiesų pakiltų. Ir būtų visų, ne tik apsišaukusių patriotų. Nes nėra šiurpesnio teiginio už „ateitis priklauso patriotams“. Nes po jo kyla dar šiurpesnis klausimas: kas bus su tais, kam ateitis nepriklauso?

Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ ir portalo Alfa.lt vyriausiasis redaktorius

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...