PRENUMERATA KONTAKTAI
M. Granotas: „Svajonė apie verslus be žmonių – kaip košmaras“
Kava su IQ
Gytis Kapsevičius
2019 08 08 02:15

 

Per daug nesižavėkite robotizacija – tokį patarimą IQ apžvalgininkui Gyčiui Kapsevičiui davė tarptautinio verslo valdymo ekspertas Mickey Granotas, kurio klientų sąraše yra bendrovės „Adidas“, „Vodafone“, „Boeing“ ir kitos. Tai – ne vienintelis dalykas, kurį ekspertas laiko pervertintu.

– Kai kuriose srityse robotai ir mašinos jau dabar yra patys efektyviausi darbuotojai. Ar tikite aktyvesne gamybos skaitmenizacija ir manote, kad ji smarkiai pakeis verslo valdymo pobūdį?

– Žinoma, tai keičia valdymą. Bet jei esate pradinukas ir turite prieigą prie magistro kurso studentų išteklių, tai nesuteiks jums daug vertės.

Manau, kad daugybė verslų yra kaip tie mokinukai. Jie žavisi aukštųjų technologijų sprendimais, kalba apie  „Pramonę 4.0“. Kai buvau studentas, tokia sąvoka neegzistavo, tačiau ir tada kalbėta apie „ateities fabriką“, kuriame būtų tie patys sprendimai – jokių žmonių, viskas kompiuterizuota ir automatizuota.

Neefektyvaus proceso automatizacija tik paryškina jo neefektyvumą ir nieko nesprendžia. Bendrovės aukštųjų technologijų įrangą perka, kad sumažintų išlaidas. Tačiau vadovai gali remtis dviem požiūriais – mažinti sąnaudas arba didinti pajamas, ir man atrodo, kad sumažinti gali tik iki tam tikros ribos, o padidinti – iki begalybės.

Mes labai žavimės prietaisais. Tai patrauklu, o ar jie išsprendžia problemą, ar prideda vertės – antraeiliai klausimai. Šiandien daugybė procesų įmonėse dar labai toli nuo tokio efektyvumo, kuris jau leistų galvoti apie automatizaciją.

Mes esame visuomenė, kurią sudaro žmonės, ir svajonė apie verslą be jų man yra kaip košmaras. Manoma, kad tai bus sėkmės istorija, tačiau nežinome, kaip mums teks toliau gyventi.

– Tokiu atveju įmonėms geriau susitelkti į žmogiškuosius išteklius?

– Tai blogas klausimas. Mes nesiekiame padidinti žmogiškųjų išteklių efektyvumo, mes norime pagerinti visos organizacijos efektyvumą. Tai ne tas pats.

Bendrovės uždarbis nėra tiesioginis kiekvieno komponento efektyvumo rezultatas, greičiau tai visų komponentų sinchronizacijos padarinys. Gera sinchronizacija net reikalauja, kad kai kurių ištekliai nebūtų tokie efektyvūs, nes kitaip sinchronizacija nebebus sklandi.

Tarkime, jei mudu dirbame kartu, ir jūs esate nuo manęs priklausomas. Dėl darbo specifikos, o ne dėl tinginystės ar įgūdžių, aš padarau darbą per dešimt minučių, jūs – per penkias.

Jei jūs tampate efektyvesnis, jūsų produkcija kaupiasi, nes aš to negaliu apdoroti. Tai  padidina bendrovės sąnaudas ir tiekimo iš bendrovės į rinką laiką, taip pat sumažina grandinės produktyvumą. Kai kas gal sakys: paimkime du Mickey’ius, jie dirbs po penkias minutes ir viskas bus išspręsta. Tačiau tai nesuveiks, nes tos penkios minutės yra vidurkis: gali būti keturios, gali būti šešios. Juk vis kas nors nutinka: dingsta elektra, atsiranda kokybės problemų, kas nors neatėjo į darbą, lėtas pristatymas, prastos medžiagos.

Kai kurių dalykų numatyti negalime. Bet įsivaizduokime, jei tai būtų įmanoma. Jeigu mes abu dirbame po 5 minutes, kai kuris nors iš mūsų nusičiaudi, bendrovė praranda pinigų. Nes jei jūs tiekiate man, aš tiekiu rinkai, viskas automatizuota, nulis svyravimų, nusičiaudite ir sugaištate penkias sekundes – aš nebeparduodu. Pasikasėte galvą – bendrovė praranda pinigų. Tad, vaizdžiai tariant, jei nenorite, kad bendrovė prarastų pinigų, suteikite laiko nusičiaudėti, nes to numatyti neįmanoma.

– Pastaraisiais metais paskelbta nemažai itin stambių bendrovių susijungimų. Kaip tai turėtų vertinti vartotojai? Ar startuoliai ir mažos įmonės gali pertraukti tokią tendenciją?

– Jei pažiūrėtume į istoriją, pastebėtume, kad ši tendencija yra cikliška. Vyksta susijungimai ir pirkimai, juos keičia atsiskyrimai ir dalybos, įmonių mažinimas ir jų plėtra.

Startuoliai gali nutraukti šį ciklą, bet dabar dauguma jų ateina su gera idėja ir vis tiek žlunga. Geros idėjos negana. Nekalbu apie gerą vadybą ar gerą rinkodarą, gerus pardavimus – visa tai puiku, bet problemos prasideda kitur.

Pagalvokime, kas būtų atsitikę liftui ir kranui, jei žmonija ir toliau būtų laikiusis nuostatos nestatyti aukštų namų?

Nesustojama pamąstyti, kaip žmonija gyveno iki tol ir kaip mes apsiėjome be šios idėjos. Pavyzdys: praeityje visi pastatai buvo gana žemi – dažniausiai dviejų trijų aukštų. Kodėl nestatė dangoraižių XI a.? Nes nebuvo aukštų kranų ir liftų. Žmonės nieko nežinojo apie kranus ir liftus, bet suprato, kad jiems netiktų aukšti pastatai. Pagalvokime, kas būtų atsitikę liftui ir kranui, jei žmonija toliau būtų laikiusis tos pačios nuostatos. Naujos technologijos numirtų kaip niekam nereikalingos.

Tai šiandien nutinka su startuoliais – jie turi gerą idėją ir bando atnešti naujų galimybių, per daug nemąstydami, kas turi pasikeisti ir kaip elgiasi jų tikslinė rinka. Jie sukuria puikią technologiją, bet negali jos parduoti.

– Jei kalbame ne apie technologinius startuolius, o naujas mažas įmones, tarkime, maisto sektoriuje – šokolado butikus, kurie aptarnauja išskirtinumo ieškančius ir dėl kainos nesirūpinančius klientus. Ar jie gali suardyti monopolijas?

– Ne, nes rinkos galiūnai visuomet išliks. Jei gaminu rankų darbo šokoladą ir mano pajamos yra 100 tūkst. ar net milijonas eurų per metus, „Mars“ ar „Lindt“ nekilstels nė antakio, nes tai nepaveikia jų rinkos.

– Bet jeigu tokių mažų įmonių yra daugiau, tarkime, 50?

– Jei jų yra 50, žinoma, tai jau turi įtakos rinkai. Tada aš, kaip didelė bendrovė, turiu du pasirinkimus. Galiu ateiti į rinką ir siūlyti perpus pigesnius produktus kokius du–tris mėnesius, kol konkurentas žlugs. Tam užtenka trumpo laiko tarpo ir tai neturės didelės įtakos mano verslui.

Arba galiu tave nupirkti. Varžantis su galingaisiais svarbu prisiminti, kad jų kišenės gilios. Jei nepaimsi siūlomų pinigų, jie ras pakankamai lėšų, kad sukurtų panašų produktą, ir tuomet pradės varžytis. Kai tik bendrovės pajus, kad smulkusis gamintojas didina riziką jų verslui, jos žengs vieną iš šių žingsnių.

– Įsivaizduokime, kad „Mars“ nutaria pirkti „Nestlé“, kad galėtų augti dar labiau. Kas galėtų nulemti šio naujo milžino suskilimą anksčiau ar vėliau?

– Jei jie nuspręstų jungtis šiandien, po kokių penkerių metų bendrovė vėl pasidalytų. Galbūt taip atsirastų nauji vardai – istoriškai matėme nemažai tokių atvejų.

Labai daug lemia, kaip išlaikai augimo tempą, pelną, kaip kuri įmonės konkurencingumą. Jis yra dvilypis. Galite matyti, kad stambios bendrovės turi daugiau pinigų, daugiau galimybių, tačiau mažosios yra lankstesnės ir geba greičiau reaguoti į pokyčius.

– Ar turėtume saugotis didesnės rinkos koncentracijos?

– Jei neliktų didžiųjų, iškiltų naujų rizikų. Kaip pavyzdį paimkime lėktuvų ir farmacijos pramonę. Vienam vaistui sukurti reikia milijardinių investicijų. Tenka sukurti daugybę variantų, daugelis jų būna nesėkmingi, o mažos įmonės tam neturi išteklių. 1, 5 ar net 100 mln. dolerių investavusios bendrovės to padaryti negali. Tas pats aviacijoje – jei nebūtų „Boeing“, „Airbus“ ir kitų didesnių bendrovių, kas tobulintų lėktuvus? Kai kurios pramonės šakos be didžiųjų būtų smarkiai pažeistos.

Žmonės mano, kad „Apple“ yra lyderė dėl produkto, tačiau, jei atvirai, tai nėra tik dėl to.

Ir kai kuriose kitose srityse labai daug lemia konkurencija. Gali turėti gerą produktą, tačiau tai tik startinis taškas, turi būti ir dar šis tas.

Štai pavyzdys. Viena pasaulinio verslo lyderių yra „Apple“. Žmonės mano, kad ji yra lyderė dėl produkto, tačiau, jei atvirai, tai nėra tik dėl to. Kiti gali teigti turintys geresnes ir pažangesnes technologijas nei varžovai, tarkime, „Samsung“. Galbūt jie teisūs – nesiimsiu to vertinti. Tačiau vienas aspektas atskiria „Apple“ ir „Samsung“ – tai tiekimo grandinė.

Tyrimų bendrovė „Gartner“ kasmet paskelbia pasaulinių įmonių tiekimo grandinės reitingą. Jame jau ilgą laiką pirmauja „Apple“. „Samsung“ rinkai gali atnešti pačias geriausias technologijas, bet jeigu negali radikaliai pakeisti tiekimo grandinės, ji nenugalės. „Apple“ yra lyderė dėl savo logistikos.

Johnas D. Rockefelleris sakė, kad raktas į sėkmę yra daryti įprastus dalykus neįprastai gerai. Raskite rinkos lyderį, kuris būtų lyderis dėl produkto. Tokių nėra.

– Net ir kažkada pigiomis vietomis gaminti laikytos valstybės kelia savo gyvenimo lygį, ir verslui, norint sutaupyti, reikia judėti dar sparčiau. Ar gamybos perkėlimas į kitas šalis, kaip sąnaudų mažinimo priemonė, jau artėja piko link?

– Galiausiai verslai pradės masiškai grįžti į gimtąsias šalis, tačiau nemanau, kad tai greitas procesas. Tiesiog sąnaudų apskaita vis dar yra vienas esminių kriterijų priimant sprendimus.

Mados pramonė ilgus metus migravo į Rytus. Prieš 20 metų ji migravo į Kiniją, o kai ši šalis tapo per brangi, persikėlė į Šri Lanką. Kai ir čia pasidarė per brangu, verslai buvo perkelti į Kambodžą, vėliau – į Pakistaną.

Kalbėdamas su tokių bendrovių vadovais klausiu, kodėl jie tai daro? Jie atsako, kad darbo vieta Jungtinėje Karalystėje kainuoja 1200 svarų per mėnesį, o Tolimuosiuose Rytuose tas pats darbas – 80 dolerių.

Tuomet klausiu, ar apskaičiavote atsako laiką, kai gaminate Kambodžoje, o parduodate Anglijos parduotuvėse? Konsultavau vieną didelę bendrovę, turinčią keliolika gamyklų – ji nusprendė savo fabrikus perkelti į Kiniją. Sakiau, kad dėl šio sprendimo ji bankrutuos, o man tvirtino, kad ten darbininkui sumoka 12 kartų mažiau, todėl ten kraustysis. Jie buvo teisūs dėl pigesnio darbo, tačiau tokiu atveju tenka įsigyti didžiulį kiekį produkcijos, kad atsipirktų transportavimas. Atsako laikas yra ilgas, ir mados pasaulyje niekada nežinai, kaip susiklostys pardavimai. Bendrovė buvo įsikūrusi Jungtinėje Karalystėje, pardavimai buvo vykdomi Anglijoje, Škotijoje ir Airijoje. Ji taupė fikcinius pinigus ir bankrutavo.

Alternatyva yra „Zara“, kuri gamina 75 proc. produkcijos Europoje ir auga. Ji yra viena pelningiausių tekstilės bendrovių ir elgiasi kitaip nei konkurentai.

Ši tendencija, nors ir lėtai, bet grįžta. Jei nori iš tiesų būti konkurencingas, turi būti arti savo rinkų. Kitaip bendrovės pradės nykti.

– Apie protekcionizmą vis dažniau kalba ir politikai, o prezidentas Donaldas Trumpas įvairiais būdais stengiasi sugrąžinti gamintojus į JAV. Ar manote, kad politikai turėtų kištis į šiuos sprendimus?

– Tikiuosi, kad taip. Aš jais nepasitikiu, bet tikiuosi. Niekada negali būti tikras, kokie jų motyvai.

Tačiau tai nėra kvailas sprendimas. Manau, kad šalių ekonomikos labai priklauso nuo stiprios pramonės. Jungtinė Karalystė turėjo labai stiprų paslaugų, bet ne tokį stiprų pramonės sektorių, ir dabar galime matyti, kad jų augimas išsikvepia. Pramonės neturėjimas kelia pavojų ekonominei šalies galiai, o pramonę į užsienį išstumiančio valstybės silpnina savo ekonomines pozicijas.

Kaip šalis jūs turite skatinti bendrovę, kad ji čia dirbtų ir klestėtų. Kiekvienoje valstybėje turėtų būti stipri vietos pramonė, užsienio investuotojai taip pat turėtų orientuotis į vietos rinką. Jei pritraukiate norvegų kapitalo į Lietuvą, jie čia pastato gamyklą, moka atlyginimus, bet galutinį produktą eksportuoja į Norvegiją, jie laiko jus pigios darbo jėgos šalimi. Kai jūsų gyvenimo lygis pakils, norvegai uždarys gamyklas ir pajudės kitur. Kur šiuo atveju yra vertė?

– Galime matyti finansinę vertę...

– Tik laikinai. Reikia pritraukti tokį užsienio kapitalą, kuris pasiliktų. Gera investicija tokia, kai užsienio investuotojas pastato gamyklą Lietuvoje ir parduoda produkciją čia ar kitose Baltijos šalyse. Bet jei investuotojai iš Norvegijos galiausiai parduoda Norvegijoje, po kurio laiko jie pasitrauks.

M. Granotas

1990 m. Tel Avivo universitete (Izraelis) baigė pramonės inžinerijos bakalauro studijas.

15 metų dirbo su dr. Eliahu Goldrattu, sukūrusiu apribojimų teoriją (Theory of Constraints). Yra vadovavęs „Goldratt“ grupei.

Šiuo metu konsultuoja tarptautinio verslo atstovus.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...