PRENUMERATA KONTAKTAI
Lietuvio lošėjo portretas: jaunas, azartiškas ir linkęs nutylėti pasekmes
Verslas
Nugalėtojų nebūna (Pexels nuotr.)
Rusnė Marčėnaitė
2019 10 22 16:42

Kokie lošiančių Lietuvos gyventojų įpročiai ir kuo tai jiems gresia?

Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) registre iki rugsėjo pabaigos buvo sugulę 10 005 prašymai neleisti lošti – tiek žmonių taip tikisi išsivaduoti iš šios priklausomybės. Skaičius neatrodo mažas, įvertinus tai, kad išbandę azartinius lošimus teigia vos dešimtadalis Lietuvos gyventojų, o turintys dėl to problemų pripažįsta tik apie 20 proc. lošiančiųjų.

LPT užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Vilmorus“ rugsėjo 6–14 d. azartinių lošimų ir loterijų tema apklausė 1001 ne jaunesnį nei 18 metų Lietuvos gyventoją 23 miestuose ir 38 kaimuose. IQ redakcija tokios apklausos duomenis nagrinėjo ir 2017 m.

Paslaugusis internetas

Reikšmingiausias per mažiau nei dvejus metus įvykęs pokytis – nuo 18 iki 38,4 proc. išaugo lošimo internetu populiarumas. Šis pasirinkimas pralenkė lošimo automatų salonus (32,5 proc.), lažybų punktus (29,8 proc.) ir lošimo namus (kazino, 32,2 proc.).

Išaugęs susidomėjimas elektroniniais lošimais pastebimas ir kitose Europos valstybėse. Specialistai pabrėžia, kad auganti lošimų internetu pasiūla kelia didesnį pavojų lošėjų psichikos sveikatai nei lošimas realiose lošimo vietose. „Internetiniai lošimai yra lengviau pasiekiami, labiau įtraukiantys, o lošimo faktą lengviau paslėpti nuo artimųjų“, – komentavo LPT Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus vyriausioji specialistė, psichologė Tatjana Veromej. Tokios pat nuomonės ir psichiatras, Lietuvos priklausomybės ligų instituto valdybos pirmininkas Jonas Fugalis: internetas kilus norui lošti yra greičiausiai prieinamas būdas, jam nereikia ruoštis, kaip, tarkim, einant į kazino.

Azartinius lošimus yra lošę 9,8 proc. Lietuvos gyventojų – 15,9 proc. vyrų ir 4,8 proc. moterų. Lošiantys vyrai dažniausiai renkasi lošimo automatų salonus (24,8 proc., moterų – 12,8 proc.) bei lažybų punktus (27 proc., moterų – 3,8 proc.). Lošiančios moterys dažniau nei vyrai renkasi kazino (atitinkamai 35,1 ir 13,6 proc.). Lošimus internetu renkasi panašus skaičius lošiančių vyrų ir moterų (atitinkamai 28,4 ir 34,3 proc.). „Tendencija akivaizdi – lošimai internetu sparčiai populiarėja, ypač tarp jaunimo: amžiaus grupėje iki 29 metų 43,6 proc. žmonių dažniausiai renkasi lošimus internetu“, – komentavo J. Fugalis.

Psichiatro nuomone, Lietuvoje taip smarkiai išaugęs internetinių lošimų populiarumas sietinas ir su sporto rungtynių metu transliuojamomis reklamomis su žinomais žmonėmis, ir su internetinių lažybų kontorų pastangomis įtraukti pirmakarčius: „Viliojama tuo, kad pirmą kartą tai nieko nekainuoja, ar kad sumokėjęs eurą galbūt gausi 50. Didelis laimėjimas gali paskatinti pirmą kartą sužaisti ir nepriklausomą nuo to, niekada žaisti nemėginusį žmogų. Gal pamėgins ir antrą sykį.“

T. Veromej nuomone, vis didesniam susidomėjimui šia pramoga įtakos galėjo turėti ir auganti internetinių azartinių lošimų pasiūla. LPT duomenimis, nuo 2006 iki 2013 m. apklausų rezultatai buvo gana pastovūs, rodė, kad lošimuose dalyvauja apie 7 proc. gyventojų. Tačiau nuo 2016 m. apklausų rezultatai ėmė kisti: tais metais užsiimantys azartiniais lošimais nurodė apie 10, 2017 m. – 13, 2018 m. – 14 proc. apklaustųjų, o apie 70 proc. gyventojų teigė dalyvavę įvairiose loterijose.

Tiesa, naujausioje apklausoje šie skaičiai vėl mažesni – lošę azartinius lošimus prisipažino kas dešimtas respondentas, loterijose dalyvauja kas antras (51,2 proc.).

Pirmą kartą trečdalis lošiančių Lietuvos gyventojų (33,4 proc., 2017-aisiais tokių buvo 26 proc.) azartinius lošimus išbando lošimo automatų salonuose. Pasak J. Fugalio, šios srities literatūros apžvalga Australijoje ir Didžiojoje Britanijoje atskleidžia, kad elektroniniai lošimo automatai yra labiau susiję su probleminiu lošimu, keliančiu finansinių ar socialinių rūpesčių ir lošiančiajam, ir jo artimiesiems, nei kitų formų lošimai. Notingamo Trento universiteto azartinių lošimų studijų profesorius Markas Griffithsas tai aiškina trumpesniu prizų išmokėjimo intervalu, vietoj realių pinigų naudojamais virtualiais kreditais, galimybe lengvai didinti statymą ir riziką, greitesniais statymais, taip pat emocijas dirginančiais šviesų, garso ir spalvų efektais. Įvairiose Europos šalyse atlikti tyrimai rodo, kad dėl lošimo teisės apribojimo dažniausiai kreipiasi negalintys kontroliuoti lošimo būtent elektroniniais automatais (nuo 35 proc. besikreipusių Švedijoje iki 93 proc. Estijoje).

Jauno amžiaus rizikos

Visuomenės nerimą, psichiatro J. Fugalio įsitikinimu, turėtų kelti apklausos atskleistas faktas, kad daugiau nei penktadalis (21,3 proc.) lošiančių asmenų pirmą kartą azartinius lošimus išbando anksčiau nei 18 metų; o iš šių pusė (11,2 proc.) – jaunesni nei 16 metų. „Tokio amžiaus paaugliai dar tik ieško savo identiteto, todėl ankstyvas lošimas yra rizikos veiksnys tapti nuo jo priklausomam. Gerokai mažesnė tikimybė, kad priklausomybė susiformuos, jei žmogus pirmą kartą lošimą išbandė būdamas 35-erių nei tuo atveju, kai 14-metis lyg ir nekaltai nusipirko loterijos bilietėlį prie kasos“, – komentavo J. Fugalis. Jis pabrėžė ir aplinkos įtaką jaunam žmogui – jei šeimoje yra problemų, išauga grėsmė, kad paauglys bus linkęs į rizikingas veiklas.

Lietuvoje azartiniai lošimai įstatymu leidžiami ne jaunesniems nei 18 metų asmenims, nuo šių metų liepos 1-osios nepilnamečiams draudžiama ir būti lošimų organizavimo vietose. Loterijos dalyviams amžiaus cenzo nėra, bet idėja jį įvesti jau ne kartą svarstyta Seime. Pernai uždrausti žaisti loterijose jaunesniems nei 16 metų paaugliams siūlė valstietis Ramūnas Karbauskis ir „socialdarbietis“ Andrius Palionis, būtent toks amžiaus apribojimas numatytas ir rengiamose Loterijų įstatymo pataisose. Tik, atsižvelgus į tai, jog šios nuostatos įgyvendinimas gultų ant prekybos tinklų pečių – iš kasininkų lošimo bilietus, kaip liudija „Vilmorus“ atlikta gyventojų apklausa, perka 90 proc. loterijos dalyvių, numatyta, kad amžiaus apribojimas būtų taikomas išmokant laimėjimą. „Vilmorus“ apklausos duomenimis, 17,7 proc. gyventojų siūlytų apriboti loterijų žaidėjų amžių nuo 16 metų, net 50,3 proc. – nuo 18 metų.

Azartinius lošimus jaunesni pradeda lošti vyrai: iki 24 metų tai būna išbandę 75,8 proc. lošiančių vyrų ir 65,5 proc. lošiančių moterų. Pabrėžtina, kad aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys azartinius lošimus išbandė vėliau – nesulaukę pilnametystės lošti pradėjo 11,7 proc. lošiančiųjų. Iš pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą turinčių asmenų iki 18 metų pradėjo lošti daugiau nei trečdalis (atitinkamai 38,4 ir 34,9 proc. lošiančiųjų).

Anot psichiatro J. Fugalio, Lietuvai dar reikia susitarti, kad televizijos ar momentinės loterijos irgi yra azartinis lošimas. „Vilmorus“ apklausa, jo nuomone, tarp eilučių atskleidė, kad loterijos mūsų šalyje nelaikomos grėsme. Skirtingai nei užsienyje, kur priklausomybę nuo lošimų nagrinėjančios organizacijos loterijų neišskiria kaip atskiros kategorijos.

Ginčai dėl azarto

Kaip jau minėta, žaidusiųjų loterijose Lietuvos gyventojų yra penkis kartus daugiau nei bandžiusiųjų azartinius lošimus. Lošiančiųjų azartinius lošimus rodikliai visiškai nekoreliuoja su kitų Europos valstybių apklausomis. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje 2018 m. 46 proc. žmonių teigė lošę per pastarąsias keturias savaites, o Švedijoje 58 proc. asmenų yra lošę per pastaruosius metus. Esant tokiam skirtumui, J. Fugalio nuomone, sunku Lietuvos skaičius laikyti realiais – vargu ar jie gali taip smarkiai skirtis nuo kitų Europos valstybių. Gerokai mažesnį lošusiųjų skaičių psichiatras siūlo aiškinti priklausomų nuo azartinių lošimų asmenų stigmatizacija, baime prisipažinti turint šios rūšies pomėgį.

„Apklausa buvo atlikta savęs vertinimo būdu, namie, tad galima numanyti buvus ir atvejų, kai apklausiamieji nenorėjo, kad apie tokią jų patirtį sužinotų šeimos nariai“, – svarstė J. Fugalis.

Tokios galimybės neatmeta ir T. Veromej: „Ne visi lošėjai pripažįsta lošiantys ir ne visi apie tai laisvai kalba. Tačiau tai yra visų tyrimų problema, nes visi žmonės nori atrodyti šiek tiek geriau, negu yra iš tikrųjų, ir visos tiesos dažnai nepasako. Tiesa ir tai, kad lošimas nėra visuomenėje vertinamas kaip sveikintina veikla, dėl to ir neverta tikėtis 100 proc. patikimumo atliekant tyrimus.  Bet pakanka pamatyti bendras tendencijas.“

LPT atstovė turi kitą paaiškinimą, kodėl taip smarkiai skiriasi lošiančiųjų Lietuvoje statistika. Ji atkreipė dėmesį į tai, ką paminėjo ir J. Fugalis – daugelio valstybių apklausose, kaip ir įstatymuose, loterijos traktuojamos kaip azartiniai lošimai ir todėl jų lošimų statistika sudaro bendrą skaičių. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje apklausos rodo, kad čia į lošimus įsitraukę 75 proc. gyventojų.

Kalbėdama apie Lietuvą T. Veromej mini argumentą, kuris turėtų įrodyti, kad loterijos nekelia reikšmingos grėsmės įgyti priklausomybę – tarnyba nėra gavusi prašymų dėl neleidimo dalyvauti loterijose, o besikreipiančių dėl probleminio dalyvavimo loterijose yra vienetai – keli asmenys per metus. Tai visiškai menka, palyginti su probleminiu lošimu, dėl kurio gaunama vidutiniškai 11–13 prašymų per dieną.

Dėl jaudulio ar pinigų?

50,5 proc. lošiančiųjų azartinius lošimus akcentavo, kad juos stumia noras laimėti pinigų (2017 m. – 58 proc.). 38 proc. siekia patirti jaudulį, azarto jausmą, o 25,1 proc. – tiesiog prasiblaškyti. Loterijų dalyviai dažniausiai (86,2 proc.) minėjo norą laimėti pinigų ar daiktinį prizą, 29,2 proc. bilietus pirko ketindami padovanoti draugui.

Nors trys ketvirtadaliai (75,6 proc.) „Vilmorus“ apklaustų žmonių mano, kad azartiniai lošimai gali sukelti priklausomybę (apie loterijas taip mano 39,9 proc. apklaustųjų), vyrai tai pripažinti yra linkę mažiau nei moterys (69 ir 93,3 proc.). „Literatūroje vyriškoji lytis išskiriama kaip rizikos veiksnys būti priklausomiems nuo azartinių lošimų, tačiau būtina pabrėžti, kad tarp moterų ši problema taip pat egzistuoja, – sakė J. Fugalis. – Manoma, kad moterų slenkstis žemesnis priklausomybei susiformuoti, tačiau statistika rodo, kad jos lošti pradeda vėliau (iki 24 metų lošti pabando 75,8 proc. lošiančių vyrų ir 65,5 proc. moterų). Tai būtų galima įvertinti kaip apsauginį priklausomybės susiformavimo veiksnį.“

Azartas niekada nemiega (Fotobanko nuotr.)

JAV nacionalinės probleminių lošimų tarybos duomenimis, amžiaus grupėje nuo 45 iki 64 metų priklausomų moterų skaičius vyrus ne tik pasiveja, bet ir pralenkia. Kodėl būtent tokio amžiaus moterys tampa aktyviomis lošėjomis, vieno atsakymo, anot psichiatro, nėra. Tai gali būti ir amžiaus krizė, ir užauginus vaikus sumažėjusi atsakomybė šeimai, ir nuvylę šeiminiai santykiai.

„Dažniausiai taip yra – kažkas turi įvykti, kad norėtųsi įtampą perkelti į azartinius žaidimus. Visos rizikingos veiklos – azartiniai žaidimai, alkoholis ar rizikingos seksualinės patirtys – yra veiksmai, bet ne jausmai. Ir taip nutinka, kai nepavyksta išbūti su sudėtingais jausmais, kai kyla noras juos „išveikti“, ir nepasirenkami saugesni būdai – sportas ar panašūs“, – aiškino J. Fugalis.

Tendencijos Europoje keičiasi ir kitais aspektais. 2018 m. Švedijoje 64 proc. asmenų, besikreipiančių dėl azartinių lošimų priklausomybės, buvo moterys. Bet tai kol kas – ne apie Lietuvą. LPT atstovės T. Veromej duomenimis, tarp užpildžiusiųjų prašymus dėl lošimų apribojimo yra tik 6 proc. moterų.

Problemų dėl lošimo per „Vilmorus“ apklausą pripažino turintys apie 20 proc. lošiančiųjų azartinius lošimus (10,4 proc. minėjo santykius su šeimos nariais, daugiau nei 8 proc. – finansines problemas, tiek pat – psichologines). Loterijos dalyvių apklausa buvo pozityvesnė – net 96,1 proc. teigė, kad šis pomėgis jiems nekelia problemų, ir 64,2 proc. nė negalvoja jo atsisakyti.

Atsisakyti pomėgio nesvarsto ir 50 proc. azartinių lošimų lošėjų. Bet 3,2 proc. prisipažino bandę tai daryti nesėkmingai. 8 proc. apklaustųjų savo azartiniams lošimams yra skolinęsi pinigų, o tokių tik vienetai tarp loterijų dalyvių.

Aistra gena aistrą

J. Fugalis siūlo nenuvertinti loterijų gerbėjų išlaidų – bilietėlių po eurą ar du. 55,4 proc. apklausos dalyvių pabrėžė, kad vienu metu perka du ir daugiau loterijos bilietų. 25,2 proc. bilietų įsigyja kartą per savaitę, kelis sykius per savaitę – 5,2 proc. juos perkančių (azartinius lošimus kartą per savaitę lošia 9 proc. lošiančiųjų) ir 9,6 proc. per vieną pirkimą išleidžia nuo 5 iki 20 eurų. Panaši suma – vidutiniškai 20 eurų – išleidžiama per vieną apsilankymą lošimų organizavimo vietoje ar lošiant internetu. Tai paliudijo 45,1 proc. apklaustųjų. Dar 17,6 proc. jų teigė išleidžiantys nuo 21 iki 50 eurų.

Net 28,7 proc. pažymėjo grafą „sunku pasakyti, neprisimenu“. Pastaroji, anot psichiatro, skatina atkreipti dėmesį į tai, kad rizikos veiksnys, skatinantis priklausomybės nuo azartinių žaidimų išsivystymą ar probleminį lošimą, yra kitos priklausomybės ir kiti psichikos sutrikimai. „96 proc. nuo lošimų priklausomų žmonių kažkuriuo gyvenimo periodu kenčia bent nuo vieno psichikos sutrikimo, – sakė J. Fugalis. – O kai keletas jų yra greta, žmogui padėti dar sunkiau. Dažniausiai lošėjai būna impulsyvesni nei blaivūs alkoholikai ir su jais dirbti gerokai sunkiau, nes, psichoanalitiškai žiūrint, tai sunkesnė patologija.“ Psichiatras pabrėžė: išgijusių lošėjų nėra kaip ir išgijusių alkoholikų – ir vieni, ir kiti negali sau leisti nė vieno nuklydimo – tai sugrąžina į tą pačią duobę.

„Visi žino, kad blogai yra vartoti daug alkoholio, o lošimo grėsmės neįvertinamos. Trūksta ir supratimo, kad reklama bei lošimų prieinamumas skatina lošti. O visų priklausomybių prevencija susideda iš dviejų dalių: paklausos ir pasiūlos mažinimo. Paklausą galima sumažinti švietimu, pasiūlos mažinimas yra patrauklumo mažinimas ir draudimai“, – sakė J. Fugalis. Jis pripažino – priklausomybės „užkabina“ ne visus. Bet problema tai, kad tas „užkabinimas“ ne visada prognozuojamas.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...