Leidyklos „Lapas“ vadovė sako, kad dabar kaip niekada norisi rasti laiko fundamentaliems kūriniams ir atsirinkti tai, kas asmeniškai suteikia daugiausia vertės
Po Knygų mugės pradėjau skaityti Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“, kurį išleidome iš naujo po dešimties metų. Kai knyga buvo išleista 2010 m., ją perskaičiau kaip romaną apie jaunystę, dvidešimtmetės mūzos savęs paieškas globaliame pasaulyje. Labai nustebau pradėjusi skaityti dabar, kai man pačiai nebe dvidešimt, kad tas romanas yra daugiau nei tik meilės istorija. Jo skaitymas atveria tos kartos ir to meto pažinimą. Skaitant šiandien įdomu ir todėl, kad G. Grušaitės rašymas yra antropologinis, ją dažnai kritikuoja dėl to, kad ji rašo paviršiumi, o skaitant po dešimties metų tie paviršiai pasirodo labai reikšmingi. Smulkmenos, kurios fiksuoja besikeičiančią aplinką, padeda aiškiau matyti, kad pats žmogus nesikeičia. Pavyzdžiui, tada buvo aktualu iPodai, apie kuriuos dabar jau niekas nebežino. Stebėdama kasdienybės paviršius ji užčiuopė ir influencerių gimimo ištakas, Rugilės ir Ugnės gyvenimai šiandien mums atrodo daug realesni nei tuomet. Ji tarsi aprašė dalykus į priekį.
G. Grušaitės romanas „Neišsipildymas“ mane atvedė prie klasikos – Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Šis rašytojas yra G. Grušaitės kūrybos inspiracija, vienas mėgstamiausių jos autorių, bet man vis pritrūkdavo jam laiko. Kiek žinau iš draugų, visi pradeda skaityti M. Proustą ir po dešimties ar trisdešimties puslapių baigia, nes greita mūsų kasdienybė pernelyg smarkiai disonuoja su ilgu arbatos gėrimo epizodu. Tačiau karantinas davė laiko sustoti ir turėti kantrybės, ne taip bėgti, o įsigilinti, stebėti procesą ir juo mėgautis. M. Proustas labai detaliai aprašo Paryžiaus XX a. pradžios gyvenimą ir įvairius socialinius sluoksnius.
