PRENUMERATA KONTAKTAI
Kosmoso teisė nepritaikyta intensyvėjančiai žmonių veiklai kosmose
The Economist
The Economist
2019 08 09 02:15

 

 

Kosmose vis daugiau komercijos. Teisinei sistemai reikia pasivyti.

Gegužę Jeffas Bezosas valandą pasakojo, kaip įsivaizduoja žmonijos ateitį kosmose: daug dirbtinių gyvenviečių orbitoje, kiekvienoje – po milijoną žmonių. Verslininkas kalbėjo kaip privačios kosminių sprendimų bendrovės „Blue Origin“ steigėjas, bet paminėjo ir kitą įmonę, kuria garsėja labiau – „Amazon“.

Pasak J. Bezoso, „Amazon“ nebūtų atsiradusi, jei nebūtų buvę jau sukurtos infrastruktūros: pašto tarnybų siuntoms pristatyti, kompiuterių namuose prekėms užsakyti, kredito kortelių atsiskaityti. Šios kartos užduotis – sukurti analogišką „infrastruktūrą“ kosmosui. J. Bezosas išskyrė du elementus: daug pigesnį raketų paleidimą ir kosmoso išteklių eksploataciją. Bet galėjo paminėti ir elementaresnį veiklai būtiną aspektą – tinkamą teisinę aplinką.

Turimos taisyklės, kiek jų yra, iš esmės liko iš Šaltojo karo laikų. 1967 m. pasirašyta Kosminės erdvės sutartis sudaro kosmoso teisės pagrindą. Joje apibrėžiami baziniai principai, įskaitant tai, kad kosmosą gali laisvai tyrinėti ir naudoti visos valstybės ir draudžiama reikšti teises į suverenitetą. Vėlesnėse sutartyse nustatoma atsakomybė už kosminių objektų padarytą žalą ir reikalavimas valstybėms padėti gelbėti į bėdą patekusius astronautus.

Minėtuose tekstuose yra bendra gija. Visuose daroma prielaida, kad kosmose dominuos valstybės, o ne įmonės, ką ir kalbėti apie pavienius milijardierius. Industrializuojant kosmosą ryškėja šių teisės aktų spragos. Išsiskiria dvi nerimą keliančios sritys – šiukšlės ir išteklių gavyba.

Šiukšlių problema aktualesnė. JAV kosmoso agentūra NASA jau stebi daugiau nei 500 tūkst. Žemės orbitoje skraidančių kosminių šiukšlių. Mažesnės už žaislinius rutuliukus šiukšlės kol kas nestebimos, bet NASA skaičiuoja, kad jų yra milijonai, o kai greitis viršija 27 tūkst. kilometrų per valandą, net dažų atplaiša gali pridaryti žalos. Sukurtos sistemos susidūrimų rizikai mažinti (arba „atsiradimo vienoje vietoje rizikai“, kaip sakoma palydovų pramonėje). Objektus į kosmosą leidžiančios įmonės turi gauti licenciją iš reikiamos nacionalinės valdžios. Reguliuotojai turi patikrinti siūlomą orbitą ir nustatyti taisykles, ką daryti palydovui pasenus, pavyzdžiui, įvesti į Žemės atmosferą, kad joje sudegtų, ar nukreipti į specialius kapinynus, kur nėra susidūrimo pavojaus.

JAV kosmoso agentūra NASA jau stebi daugiau nei 500 tūkst. Žemės orbitoje skraidančių kosminių šiukšlių.

JAV standartais pagrįstose tarptautinėse gairėse nurodoma geriausia praktika, kaip sumažinti šiukšlių keliamą pavojų. JAV kosmoso priežiūros tinklas dalijasi kai kuriais duomenimis apie stambesnių kosminių šiukšlių trajektoriją. JT priklausanti Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga (TTS), atsakinga ir už radijo dažnių skirstymą kosmose, veikia kaip informacijos apie orbitoje esančius palydovus centras.

Šalmą ant galvos

Bet, pasak Alexandre’o Vallet iš TTS, dabartinė sistema labiau „džentelmenų susitarimas“ nei privaloma bazė. Skiriasi reguliuotojų taikomos eksploatacijos pabaigos taisyklės, nėra kaip tarptautiniu mastu užtikrinti, kad būtų laikomasi gairių dėl šiukšlių mažinimo. Kai (kartą ar porą per metus) kyla pavojus, kad palydovai susidurs, ir tenka rimtai koreguoti orbitą, avarijos padeda išvengti sveikas protas. Valstybės gali laisvai ignoruoti gero elgesio normas. Kovo mėnesį Indija išbandė priešpalydovinę raketą, bet sukėlė pasipiktinimą ir kosmosą papildė naujomis šiukšlėmis. Po vieno tokio Kinijos bandymo 2007 m. stebimų kosmoso šiukšlių kiekis anuomet išaugo 25 proc. (žr. grafiką, kuriame pateikiama informacija apie didesnius nei maždaug 10 centimetrų skersmens objektus). Kol kas ši sistema pasiteisino, bet kyla vis sudėtingesnių problemų. Pirma, vis daugiau subjektų gali ką nors paleisti. Pernai amerikiečių startuolė „Swarm Technologies“ sumokėjo niekingą 900 tūkst. JAV dolerių baudą už tai, kad į orbitą su indų raketa pakėlė keturis nedidelius palydovus, nors negavo JAV federalinės ryšių komisijos leidimo.

Antra, kosmose skriejančių objektų skaičius netrukus šaus į viršų. JT kosmoso reikalų biuras nurodo, kad nuo 1957 m., kai į kosmosą pakilo „Sputnik“, paleista apie 8650 objektų. Dabar vien raketų gamintoja „SpaceX“ planuoja paleisti apie 12 tūkst. mažų palydovų, kurie sudarys „Starlink“ spiečių. Planuojami ir kiti spiečiai. Kosmoso turizmas taip pat gali padidinti srautus, kuriuos teks valdyti.

Spiečių reikia dėl to, kad palydovai skries žemojoje Žemės orbitoje. Šiandien pagrindinis palydovinio ryšio šaltinis – geostacionarioje orbitoje, maždaug 36 tūkst. kilometrų aukštyje virš Žemės skriejantys objektai. Tokiame aukštyje palydovas planetą apskrieja per parą, todėl atrodo, kad kabo vietoje. Žemesnėje orbitoje konkrečiai teritorijai aprėpti reikia aibės palydovų, o skriejant aplink pasaulį spiečių trajektorijos kirsis.

Nauja kosminė tvarka

Kai objektai lieka vienoje vietoje, taisyklės aiškios, pasak Ruth Pritchard-Kelly iš jau šešis žemosios orbitos palydovus pakėlusios „OneWeb“, toliau planuojančios paleisti po 30 per mėnesį, kol bus suformuotas spiečius: „Bet yra begalė būdų objektui būti negeostacionariam. Turime sugalvoti taisykles, kaip dalytis kosmosu.“ Būtent to bus siekiama spalį ir lapkritį Egipte vyksiančioje TTS konferencijoje.

Reikia atnaujinti ir atsakomybės taisykles. Taikant 1972 m. režimą atsakomybė už kosminio objekto padarytą žalą nustatoma pagal tai, kas jį paleido. Tai labiau tiko laikais, kai vyriausybės leido savo objektus iš savo teritorijos. O štai 2009 m. nebeveikiantis rusų karinis palydovas „Kosmos-2251“ susidūrė su veikiančiu komerciniu palydovu „Iridium 33“, kuris priklausė amerikiečių bendrovei, bet buvo paleistas iš Rusijai priklausančio kosminio uosto. Siekiant žalos atlyginimo „Iridium“ būtų tekę kreiptis į JAV valstybės departamentą, kad šis susisiektų su Rusijos užsienio reikalų ministerija. Rusai būtų galėję teigti, kad „Iridium 33“ paleistas iš Rusijos, vadinasi, iš esmės yra rusiškas ir tai vidaus reikalas.

M. Hanlon siūlo Mėnulyje pastatyti bendras tūpimo platformas, kad būtų apsaugoti istoriniai objektai, pavyzdžiui, „Apollo 11“ nusileidimo 1969 m. vieta.

Pretenzijų tąkart nepareiškusi „Iridium“ būtų gavusi ir kitą argumentą, kad už susidūrimą atsako ta šalis, kuri paskutinė turėjo galimybę jo išvengti. Tai išsiaiškinti ne visada lengva, o kai nebeeksploatuojami abu objektai – beveik neįmanoma. „Kai du vairuotojai susitinka kelyje be šviesoforo, vairų ir stabdžių, kas bus kaltas, jei jie susidurs?“ – klausia Dara Panahy iš teisininkų bendrovės „Milbank“.

Esant tokiai padėčiai nepakanka mažinti susidūrimų rizikos, taip pat būtina sugebėti pašalinti liekanas iš kosmoso. Tam kuriamos įvairios technologijos – nuo harpūnų iki saitų ir tinklų. Bet tam reikia keisti taisykles. Antai tarptautinėje teisėje nurodoma, kad teises į objektą visam laikui turi jį paleidusi šalis. Jamesas Vedda iš „The Aerospace Corporation“ kosmoso politikos ir strategijos centro teigia, jog reikia šio to panašaus į laivų gelbėjimo sistemą, kad būtų įmanoma dirbti su objektu be leidimo, o jei būtinas leidimas – greitai jį gauti.

Skirtingai nei kosminių šiukšlių problemos, su kosmoso kasyba susiję teisiniai klausimai nėra labai skubūs. Sėkmingai veiklai netrūksta milžiniškų technologinių ir finansinių kliūčių: antai triukšmingai pristatytos įmonės „Planetary Resources“ ir „Deep Space Industries“, kurių tikslas – ieškoti mineralų asteroiduose, jau kluptelėjo. Bet siekiai niekur nedingo, o aiškiausias taikinys – artimiausias Žemės kaimynas.

„Jei sugebėsime panaudoti išteklius ir išlaikyti bendruomenę Mėnulyje, – sakė Michelle Hanlon iš Misisipės universiteto teisės mokyklos Oro erdvės ir kosmoso teisės programos, – turėsime geriausią būdą išsiaiškinti, ką padaryti, kad žmonės galėtų ilgam likti kosmose.“ Gegužę pristatydamas savo viziją J. Bezosas įsivaizdavo, kaip šešėlių dengiamuose Mėnulio krateriuose iš ledo bus gaminamas kuras, ir planavo, kad „Blue Origin“ Mėnulyje nusileis iki 2024-ųjų. NASA planuoja į Mėnulio orbitą paleisti kosminę stotį, iš kurios astronautai valdytų paviršiuje esančius zondus-robotus, galinčius kasti mineralus. Mėnulio programas ir panašių minčių turi tiek Kinija, tiek Indija.

Yra klausiančių, ar išteklių gavyba būtų legali. Kosminės erdvės sutartyje valstybėms draudžiama savintis kosmoso turtus. Į klausimą „kam priklauso Mėnulis?“ nedviprasmiškai atsakoma „niekam“. Bet praktikoje labiau kyla klausimas, kokiomis aplinkybėmis galima gavyba, užuot svarsčius, ar ji apskritai galima.

Tarptautinės teisės specialistai mini dvi, reikia pripažinti, netobulas analogijas Žemėje, kurios tiktų kosminei gavybai. Viena – atvira jūra, kur jokia valstybė neturi suvereniteto, bet išteklius (t. y. žuvį) galima išgauti be tarptautinio leidimo. Kitas modelis – gavyba iš jūros dugno, griežtai licencijuojama ir reguliuojama Tarptautinės jūros dugno institucijos (TJDI).

Žydrosios planetos svajos

Jau buvo bandymų gavybos iš jūros dugno modelį pritaikyti kosmosui, bet jis neįsitvirtino. 1984 m. įsigaliojo Mėnulio sutartis, kurioje raginama sukurti tarptautinį režimą Mėnulio išteklių eksploatacijai administruoti. Tačiau sutartį ratifikavo tik 18 šalių. „Kosminėms valstybėms patinka savanoriški standartai, o nekosminėms – mintis apie tarptautinius įsipareigojimus“, – teigė Patrickas Slomskis iš teisininkų bendrovės „Clyde & Co“. Kai interesai taip skiriasi, maža tikimybė, kad bus atgaivinta Mėnulio sutartis ar sudaryta rimta nauja tarptautinė kosmoso sutartis.

Atrodo, kad įsigalės atviros jūros modelis. Tiek JAV, tiek palydovų ir aeronautikos srityje jau seniai stebėtinai daug pasiekęs Liuksemburgas priėmė įstatymus, kuriuose aiškiai leidžiama jų teritorijose įsteigtoms įmonėms užsiimti gavyba kosmose. Pavyzdžiu planuoja pasekti Jungtiniai Arabų Emyratai. Atviros jūros modelio šalininkams patinka, kad jį taikant komercinės įmonės gali greitai veikti. Bet nežabota konkurencija dėl išteklių žada bėdų. Jei, tarkime, Mėnulyje šalia įsikurtų kinų kasybos įmonė ir amerikiečių kasybos įmonė, valstybių įstatymai nepadėtų išspręsti galimų konfliktų.

Tai argumentas už koordinavimą ir bendrus standartus. Apie nacionalinės valdžios išduotą licenciją būtų galima pranešti tarptautinei organizacijai, sukurtai remiantis TTS radijo dažnių skirstymo palydovams modeliu. Vertėtų nustatyti taisykles, kiek galioja gavybos licencija, kaip formuojamos buferinės zonos aplink kasybos sklypus, kaip spręsti ginčus. Nevyriausybinei organizacijai „For All Moonkind“ taip pat vadovaujanti M. Hanlon siūlo dar siauresnį tikslą: susitarti ir Mėnulyje pastatyti bendras tūpimo platformas, kad būtų apsaugoti istoriniai objektai, pavyzdžiui, „Apollo 11“ nusileidimo 1969 m. vieta. „Per ateinančius penketą metų sutarties nesuderinsime, bet galime imtis pirmųjų žingsnių“, – sakė mokslininkė. J. Bezosas tam pritartų. Baigdamas kalbą jis parodė nuotrauką, kurioje pirmosiomis „Amazon“ dienomis sėdi vienas prie stalo, su antrašte „Dideli dalykai prasideda nuo mažų“.

 

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...