Meniu
Prenumerata

šeštadienis, balandžio 17 d.


REDAKTORIAUS ŽODIS
Už COVID-19 pavojingesnė bacila
Ovidijus Lukošius, IQ vyriausiasis redaktorius

Tai – ne krizė, o nauja realybė. Paminėję pirmąjį koronaviruso pandemijos ir karantino Lietuvoje gimtadienį, turėtume susitaikyti, kad gyvenimas į įprastas vėžes dar ilgai negrįš, o padarinius kuopsime metų metus – ne tik ekonominius, bet ir socialinius bei psichologinius.

Netikėtai ir visiškai nepasiruošusius užklupusi ši krizė yra pirma per daugelį metų, kuri palietė absoliučiai kiekvieną – nuo kūdikio iki senjoro. Kaip ir visi išbandymai, asmeniniai ar globalūs, be nemalonių padarinių, turi ir teigiamų pusių – parodo silpnąsias vietas ir kiekvieno gebėjimą veikti kritinėmis aplinkybėmis, leidžia mokytis ir taisyti klaidas. Tad metai yra gera proga įvertinti, kaip Lietuva laikė šios krizės egzaminus.

Padėtis įdomi dar vienu aspektu – pandemijos įkarštyje pasikeitė nacionalinė valdžia.

Jei ne artėjantys rinkimai, sunku pasakyti, ar populistinė Sauliaus Skvernelio Vyriausybė lengva ranka būtų dalijusi pinigus ne tik rinkėjams, bet ir paramą verslams. Tai iš tiesų padėjo atlaikyti pirmąjį smūgį, už kurį pavojingesnė buvo baimė ir nežinomybė.

Naujosios valdžios žodžiai ir darbai skiriasi – kelis mėnesius tęsėsi griežtas karantinas, tačiau pagalba verslui dalijama lėtai, vadinamosios mokesčių atostogos nutrauktos, tarsi ekonomika spėriai liptų į kalną, Vyriausybei lyg bandant išblukinti faktą, kad ji priima sprendimus riboti įmonių veiklą. Verslas niekada neturėjo stiprių advokatų tarp politikų. Akivaizdu, kad nėra jų ir dabar, nepaisant liberalų etikečių partijų logotipuose ar šūkių programose.

Ingridos Šimonytės komanda – kol kas tik vieno klausimo ministrų kabinetas. Susidaro įspūdis, jog koronaviruso krizė taip užspaudusi galvas, kad kitoms temoms nebėra vietos. Tiesą sakant, trūksta gebėjimų į koronaviruso problemas žvelgti plačiau, nei kasdien kartoti užsikrėtusių ir mirusių skaičius, tarsi tai būtų vieninteliai COVID-19 pandemijos padariniai.

Bukas užsispyrimas riboti judėjimą tarp savivaldybių kelia ne tik žmogaus laisvių ir teisių, bet ir sveiko proto klausimų. Sostinės savivaldybėje užspausti vilniečiai lyg per Kaziuko mugę savaitgaliais grūdasi Vingio parke, nes ištrūkti pravėdinti galvų į Trakus, Aukštaitijos nacionalinį parką ar Druskininkus jiems draudžiama. Laimė, neįvesta komendanto valanda, nors provincijos miestai ir iki pandemijos vakarais atrodydavo tarsi išmirę.

Mokyklos stovi tuščios, tačiau niekas net nesvarstė minties, kad sporto ar renginių salėse būtų galima saugiai mokyti abiturientus ar pakaitomis ir kitus mokinius pakviesti į mokyklą. Ką jau kalbėti apie muziejus, galerijas, bibliotekas – kultūros įstaigoms dar kartą parodyta jų vieta, tarsi nebuvo galima saugiai joms veikti ir pabrėžti, bent simboliškai, jų reikšmės.

Kai kurių savivaldybių nesugebėjimas efektyviai skiepyti gyventojų ir vakcinų sabotažas Šalčininkuose bei Visagine yra tik daugiamečių nacionalinės valdžios ir savivaldos santykių tradicijų – sostinės nepasitikėjimo, diktato, ignoravimo ir žemų kompetencijų, priešiškumo pačiose savivaldybėse – rezultatas. Jei ieškotume kaltų, jų būtų abiejose pusėse, bet oficialiam Vilniui atsakomybės tektų ne mažiau.

Panašus santykis ir su piliečiais – mažai pasitikėjimo, pertekliniai draudimai. Ironiška, bet netgi Laisvės partijos inicijuota kova su neapykantos kalba (taip, tai problema) statoma ant represijų ir persekiojimo pamatų. Tai – vaikščiojimas plonu ledu. Po ketverių metų Seime gali dominuoti kitų pažiūrų politikai, ir draudžiamų temų sąrašas nusidažys kitomis spalvomis. Lenkijoje prezidentą pašiepiantys rašytojai jau sėdi baudžiamųjų suole.

Verslas niekada neturėjo stiprių advokatų tarp politikų. Akivaizdu, kad nėra jų ir dabar, nepaisant liberalų etikečių partijų logotipuose ar šūkių programose.

Galbūt tai paguos. ES ir Briuselis su koronaviruso iššūkiais tvarkosi toli gražu ne pavyzdingai, ir Lietuva šiame turtingųjų valstybių klube atrodo geriau nei daugelis, išskyrus nebent antrosios bangos nokautą. Vakcinų karai su Jungtine Karalyste ir „AstraZeneca“ apnuogina Briuselio biurokratų vangumą ir tingumą – sutarčių su farmacininkais pasirašyti neskubėta, Europos vaistų agentūra nepersidirbdavo patvirtindama vakcinas. COVID-19 svarbu, bet savaitgaliai – svarbiau.

Ir jei norime rasti pavyzdžių priekaištams, nebūtina baksnoti į arogantišką Didžiąją Britaniją, apsukrų Izraelį, turtingus Jungtinius Arabų Emyratus ar galingas JAV. Tolimoji Čilė, kurios BVP asmeniui toks pat kaip skurdžiausios ES narės Bulgarijos, yra viena gyventojų vakcinavimo nuo COVID-19 lyderių pasaulyje, drąsiai ir išmaniai užsitikrinusi skiepus savo piliečiams.

Koronaviruso pandemija mums liepė išmokti daugybę pamokų ir susitaikyti su nemaloniomis išvadomis. Viena jų – COVID-19 įveiksime ir pamiršime, bet biurokratinio mąstymo ir nekūrybiškumo bacila atrodo kone amžina.

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius

2021 03 31 06:30
Spausdinti