Meniu
Prenumerata

pirmadienis, spalio 26 d.
KOMENTARAS
Skirtingi pandemijos kirčiai − kodėl vienų šalių ekonomikos subliūško, o kitoms poveikis minimalus
Vytenis Šimkus
Bendrovės nuotr.
Vytenis Šimkus

Pandemijos šokas neigiamai paveikė visų pasaulio šalių ekonomikas. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jei ekonominių sunkumų priežastis visoms šalims buvo vienoda, tai rezultatas turėtų būti panašus. Tačiau realybėje šalių patirta žala skiriasi lyg diena ir naktis. Kodėl Lietuva atsipirko gana lengvai ir antrąjį šių metų ketvirtį jos ekonomika traukėsi tik kiek daugiau nei 4 proc., o Ispanija ir Jungtinė Karalystė smuko daugiau nei penktadaliu?

Ar suveikė griežtas karantinas?

Gilinantis į skirtingo pandemijos poveikio priežastis, pirmasis ir vienas iš svarbiausių veiksnių buvo pandemijos išplitimas. Kuo stipriau virusas smogė šaliai, tuo griežtesnius veiklos apribojimus pritaikė valstybės, tuo labiau išsigando žmonės ir stipriau krito ekonomikos.

Gyventojų ir verslų lūkesčiai dėl ateities yra vienas iš pagrindinių veiksnių, nulemiančių ekonomikos kryptį. Tokiu metu, kai visi yra nežinioje, taupo ir atideda pirkinius bei investicijas, mažėja žmonių pajamos ir ekonomika krenta į gilesnę duobę.

Valstybių pasirinktos priemonės kovai su pandemija taip pat turėjo įtakos. Vienos šalys rinkosi griežtus karantinus ir taip tikėjosi sukoncentruoti sveikatos ir ekonomikos krizes į trumpą laikotarpį. Kitos šalys, tokios kaip Švedija, rinkosi švelnesnę strategiją.

Be to, skirtumai išryškėjo ne tik tarp strategijos pasirinkimo, bet ir įgyvendinimo. Italija nors ir skaudžiai nukentėjo, jos karantinas buvo gana efektyvus. Tuo tarpu Jungtinė Karalystė ilgą laiką negebėjo nuosekliai įgyvendinti savo politikos ir todėl patyrė skaudesnių tiek sveikatos, tiek ekonomikos nuostolių. Tačiau kol pandemija galutinai nepažabota, galutinio verdikto, kuri strategija yra efektyviausia, paskelbti negali niekas.

Lietuvos ekonomikos struktūra palanki šiai krizei

Didelės įtakos turėjo ir šalių ekonomikos struktūra – kokie šalių pagrindiniai pajamų šaltiniai, kiek jie priklausomi nuo turizmo ir eksporto. Ši krizė unikali tuo, kad pirmiausia smogė ne pramonei, o paslaugų sektoriui.

Todėl Italijos, Jungtinės Karalystės ir Ispanijos ekonomikos buvo labiau pažeidžiamos, o Lietuva ar Vokietija, kuriose didesnę dalį ekonomikos dalį sudaro pramonė, o turizmas nėra svarbi pajamų dalis, didesnio smūgio išvengė.

Taip pat svarbu ne tik tai, kiek gamina šalys, bet ir ką jos gamina. Kilus krizei gyventojai visų pirma atsisako nebūtinų prekių ir paslaugų, tad šalys, orientuotos į nebūtinų prekių gamybą, pajuto didesnį pajamų susitraukimą. Retas pirkėjas nuspręstų vaikytis paskutinių madų ar pirkti prabangų automobilį, kai už lango siaučia pandemija.

Iki šiol Lietuvos pramonės struktūra neretai sulaukdavo kritikos, kad yra nepakankamai moderni ir orientuota tik į vidutinės pridėtinės vertės kūrimą. Tačiau pandemijos kontekste būtent pramonės struktūra buvo didelis Lietuvos pranašumas.

Nemaža dalis mūsų šalyje gaminamos produkcijos yra anticikliška. Maisto poreikis nesumažėjo, dažnas namų ūkis, priverstas sėdėti namie, nusprendė, kad reikalingi nauji baldai, namų apyvokos daiktai ir panašios prekės. Štai didelę Estijos pramonės dalį sudaro tokios cikliškos šakos, kaip skalūnų nafta ir elektronika, ir tai prisidėjo prie gilesnio pramonės nuosmukio.

Iki pandemijos turėtos bėdos tik sustiprėjo

Būtina pabrėžti, kad nemažai įtakos turėjo ir šalių ekonomikų sveikata bei trajektorija iki prasidedant pandemijai. Šalys, augusios labiau subalansuotai, neturinčios perteklinių skolų ir prekybos disbalansų, galėjo lengviau pradėti gyventi krizės sąlygomis.

Išsivysčiusiose pasaulio šalyse praėjęs ekonomikos ciklas buvo gana plokščias ir ekonomikos neperkaito, tačiau tokios šalys kaip Libanas ar Argentina šią pandemijos krizę pasitiko labai paliegusios, ir tai tik stipriau pagilino jų bėdas.

Šalių ekonomines bėdas gali paaštrinti ir skolos lygis, ypač privačiame sektoriuje. Ištikus neigiamam ekonominiam šokui dažnai kyla ir finansinės krizės rizika. Dalis verslų nebegauna pajamų, negali atsiskaityti už prekes ir paslaugas, taip gali užsisukti nemokumo spiralė, kuri dar labiau pagilina ir taip prastą padėtį. Pastarąjį kartą tai akivaizdžiai matėme per finansų krizę prieš dešimtmetį. 

Šalys švelnino kritimą išlaidaudamos

Daugelis šalių išmoko krizės pamokas ir greitai pritaikė įvairias mokesčių ir pinigų politikos priemones, siekdamos palengvinti gyventojų padėtį ir užkirsti kelią galimai finansinei krizei. Valstybių pagalbos mastas yra dar vienas veiksnys, dėl kurio ekonomikų augimas išsiskyrė.

Vokietija, kuri ir taip buvo mažiau nukentėjusi, atsikratė taupymo dogmos ir į ekonomikos gelbėjimą metė daugiau nei 8 BVP proc. Tuo tarpu Ispanija ir Italija, kurioms labiau reikia fiskalinio stimulo, tam neskyrė ir 4 proc.

Euro zonos šalių kontekste tokie skirtumai kelia gana rimtų grėsmių. Sėkmingas euro valiutos funkcionavimas paremtas tuo, kad šalių verslo ciklas yra sinchronizuotas, tai yra geri ir blogi laikai šalims ateina panašiu metu. Skirtingo gylio nuosmukis ir nevienodos galimybės pastatyti ekonomikas ant kojų gali išderinti verslo ciklus, o tai su laiku keltų grėsmę eurui išlikti.

Naujasis ES atsigavimo fondas, kuris centralizuotai ketina perskirstyti 750 milijardų eurų dotacijomis ir paskolomis, iš dalies spręs šią problemą, tačiau vargu ar tai yra pakankama priemonė išlyginti skirtumams tarp šalių. Euro zonai jau seniai reikėjo fiskalinių įrankių, kurie padėtų išlyginti besikaupiančius vidinius disbalansus, ir tai turbūt yra tik pirmas žingsnis.

Pirminė pandemijos žala ekonomikai aiški, ir daugelyje šalių prasidėjo atsigavimas, tačiau jo greitis priklausys nuo gebėjimo tvarkytis su sveikatos situacija, šalių ekonomikos struktūros ir ekonominės politikos veiksmingumo.

Pirmoji banga daugelį šalių užklupo nepasiruošusias, tačiau virusas tampa vis labiau pažįstamas, įgyta patirties ir, tikėtina, kad ruduo bus daug mažiau baisus nei pavasaris.

Vytenis Šimkus yra „Swedbank" vyresnysis ekonomistas

2020 09 22 09:55
Spausdinti