Meniu
Prenumerata

antradienis, spalio 27 d.
ŠVIETIMAS
Šeimos, merai ar premjeras spręs, kurias mokyklas uždaryti?
Marija Vyšniauskaitė
Marija Vyšniauskaitė.

Naujausi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos tyrimai rodo, kad mūsų moksleivių raštingumas jau 12 metų nei vienoje srityje „nepramuša" kitų tirtų šalių vidurkio, pasiekimais atsiliekame nuo visų kaimyninių valstybių. Mokytojai grasina streikais, universitetai dalina diplomus „už ačių". Akivaizdu, situacija prasta. Ar padės Vyriausybės siūlomas Nacionalinis susitarimas dėl švietimo?

Pasimetusią švietimo bendruomenę siūloma stabilizuoti susitarus, kur link turėtų judėti mūsų švietimo sistema artimiausius dešimt metų. Siūlymai platūs – tai ir finansavimo didinimas, algų mokytojams ir dėstytojams kėlimas, jungtinių klasių naikinimas, privalomojo ugdymo ankstinimas, biurokratijos mažinimas ir daugelis kitų.

Tačiau bene daugiausiai dėmesio susilaukė mokyklų tinklo optimizavimo klausimas. Susitarime pateikiami du variantai – mokyklas retinti centrinės valdžios rankomis arba dar daugiau galios patikėti savivaldybėms. Pastarasis variantas jau įrodė savo neveiksmingumą. Vietos valdžia yra pernelyg arti rinkėjų, todėl pasiryžti tokiam jautriam sprendimui kaip mokyklos uždarymas retai savivaldybei užtenka drąsos. Taip į merdinčias, ištuštėjusias ir kokybiško ugdymo neteikiančias mokyklas pumpuojamos papildomų lėšų injekcijos.

Ūkio lėšos kai kuriose mokyklose viršija ugdymui skirtus pinigus. Paprastai kalbant tai reiškia, kad mokyklos pastato išlaikymui išleidžiama daugiau nei mokytojų atlyginimams ir vadovėliams. Paradoksalu, kad prasčiausius rezultatus demonstruojančiose ir mažiausiai mokinių turinčiose mokyklose – ugdymas mokesčių mokėtojams atsieina brangiausiai. Žurnalo „Reitingai" tyrimas parodė, kad žemiausiai reitinguojamose mokyklose vieni mokslo metai mokiniui gali kainuoti ir 7000 eurų. Kai tuo tarpu yra mokyklų, gebančių kokybišką ugdymą suteikti už 1000 eurų.

Deja, ir antrasis siūlomas variantas – mokyklų tinklo pertvarkymas nacionaliniu lygiu situacijos nepakeis. Tai tik reikš dar didesnį nutolimą nuo problemos židinio. Tarsi bonsai medelio genėjimas elektriniu pjūklu. Tikėtina, kad iš viršaus daroma pertvarka bus netiksli, mechaniška ir nejautri. Be to neaišku ir ar centrinei valdžiai užteks ryžto uždaryti savo funkcijų neatliekančias mokyklas. Mat vienas susitarimo punktas siūlo užtikrinti tinklo efektyvumą, o kitu jau žadama skirti papildomų lėšų silpniausių mokyklų stiprinimui.

Abu diskusijai pateikti variantai vienodi – sprendimus ruošiamasi daryti iš viršaus. Į pasiūlymus tarsi netyčia pamirštama įtraukti dar vieną kelią – leisti žmonėms patiems nuspręsti, kurios mokyklos turi gyvuoti, o kurioms reikėtų užverti duris. Susiefektyvinimas įvyktų natūraliai jei kiekvienas mokinys, kiekviena šeima savo mokesčiais sumokėtus pinigus nusineštų į jiems priimtiniausią ugdymo įstaigą. Nesvarbu, ar tai mokykla, esanti arčiausiai namų, ar ta, į kurią reikia vykti 20 kilometrų, nes ji turi gerus pedagogus ir atitinka šeimos lūkesčius.

To pasiekti galima per pilną mokinio krepšelį – sujungus ugdymo ir ūkio lėšas. Taip kiekvienas Lietuvos mokinys turės tam tikrą sumą pinigų, kurią galės išleisti pasirinktoje mokykloje. Mokyklos, kurios nepasiūlys kokybiško ugdymo ir nepritrauks pakankamai mokinių – turės užsidaryti. Geras paslaugas teikiančios ugdymo įstaigos – klestės. Šiandien ištuštėjusių mokyklų gyvybė dirbtinai palaikoma primokant trūkstamus pinigus per klasės krepšelius ir ūkio lėšas, skiriamas savivaldybės.

Mėgstama sakyti, kad švietimo nereikia matuoti pinigais, tačiau kokybiškam ugdymui pinigų reikia. Geros programos, efektyvūs metodai, naujos kartos mokytojų ruošimas ir kvalifikacijos kėlimas kainuoja. Pinigų, kurie galėtų būtų tam panaudoti leidimas per tuščių mokyklų kaminus yra tas pats, kas sakymas, kad neturiu už ką pavalgyti, nes vakar nusipirkau Faberžė kiaušinių kolekciją. Kad ir kiek didintume finansavimą švietimui, kol šie pinigai eis per kaminus – rezultato nebus.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimas atskleidė, kad efektyviau naudojant mokyklų infrastruktūrą, per metus būtų galima sutaupyti daugiau nei 24 milijonus eurų. Dūmais nepaleisti milijonai galėtų virsti gerais tarptautinių tyrimų rezultatais, sėkmingais stojimais į svajonių universitetus, mokslo ir verslo pasiekimais, galiausiai augančiu BVP, o svarbiausia – turtingais ir laimingais kažkieno gyvenimais.

Skaudu turėtų būti ne uždaryti nekokybiškas mokyklas, skaudu turėtų būti jose kalinti mokinius. Estijos mokinių pasiekimai 2015 m. šovė į trečią vietą pasaulyje, ten pasiliko ir po naujausio tyrimo, rodo EBPO reitingas. Prie to neabejotinai prisidėjo ir prieš dešimtmetį Estijoje pradėta mokyklų tinklo reforma.

„Jeigu uždarai mokyklos pastatą, kuris senas ir neefektyvus, tai ir atsiranda pinigų, nešildant tuščių klasių. Neišleidžiant tiek daug pinigų pastatams, galima daugiau jų išleisti mokytojų algoms" – sako Estijos Švietimo ir mokslinių tyrimų ministerijos generalinis sekretorius Martas Laidmetsas.

Mažos ir atokios mokyklos Estijoje buvo uždarytos. Mažiau pustuščių mokyklų – daugiau galimybių, sako estai. Didelėse mokyklose koncentruojasi stiprios pedagogų komandos, įranga ir priemonės, mokiniai gali rinktis, ko nori mokytis iš daugybės siūlomų modulių. Būtų naivu tikėtis, kad mokinių perėjimas iš silpnų mokyklų į stipresnes savaime garantuos geresnį išsilavinimą. Iš paskos turi eiti ir racionalus sutaupytų resursų naudojimas, ir svarbiausia – pasitikėjimas mokyklų vadovais bei mokytojais. Siūlau politikams pirmiausia dėl to ir sutarti – dėl didesnio pasitikėjimo žmonėmis – tiek tėvais, tiek mokytojais.

Marija Vyšniauskaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo centro vadovė

2020 01 10 11:46
Spausdinti