Meniu
Prenumerata

šeštadienis, balandžio 20 d.


Klasiniai priešai
BALYS GODAUSKIS
(Vyčio Snarskio pieš.).

Negaliu atsistebėti, kokie naivūs vidurinės klasės rinkėjai. Pasyviai slankiodami pasieniais tikisi susikurti ilgalaikę gerovę Lietuvoje, šalyje, kur kas ketverius metus buriasi ir siautėja viena už kitą klaikesnės tėvynės gelbėjimo parapolitinės grupuotės, kurios prigalvoja taisyklių, kad visiems kuo sunkiau metų gale būtų suvesti buhalterijas.

Akivaizdu, kad kol kas pseudopolitikams nesiseka visko sujaukti taip, kad normaliems žmonėms taptų nebeįmanoma gyventi. O gal iš santaupų, sukauptų skandinaviškuose bankuose, visi tie miesčionys gyvena Kepenio sveikatinimo procedūrų ir Verygos medicinos nematydami? Retkarčiais paniurna feisbukuose dėl niekų, bet iš esmės viduriniokai užsižaidė hipsteriškose plėšytos kiaulienos lesyklėlėse.

Bet taip tęstis amžinai negali. Kada nors Vilniuje iš juodžiausio sanitarinio mazgo išlįs vietinės reikšmės Sokratas, grėsmingai pabels į vitrininį gurmaninių pramogų pasaulio langą ir šūktels – ei, miestelėne, spjauk iš burnos tą hamburgerio gabalą ir eik kurti partijos, braukis į Seimą savųjų interesų ginti!

Nes niekas neapgins. Net konservatoriai. Nemaža dalis vidurinės klasės naiviai tikisi, kad kokie nors persinaujinę liberalai, centro dešinieji ar dešinės pamaldieji, kai jau laimės rinkimus, visus tamsiausius pašalius civilizuos, blogus įstatymus atšauks, chaosą ir blūdijimą valstybės tarnyboje visiems laikams uždraus.

Dėl konservatorių viskas aišku – jie į valdžią pateks tik tuo atveju, jei pasaulyje kils finansų krizė. Tada jie dar kartą liks patys kalčiausi, nes aplinkybės privers gelbėti ne vidurinę klasę, o biudžetą.

Logiškai mąstant, liberalai privalėtų būti vidurinės klasės atrama. Bet visi tie liberalai jau tiek kartų skilo, dalijosi, lydėsi tarsi atomai po branduolinio sprogimo, kad sunku supaisyti, kas ten su kuo ir kas prieš ką. Dabar daugiausia linksniuojamas liberalas yra Remigijus Šimašius, nes Lukiškių aikštėje nepastatė vienos tokios abejotinos meninės vertės, bet patriotinio turinio skulptūros.

Maža to, inicijavo Jono Noreikos-Vėtros atminimo lentelės nukabinimą. Vilniuje tokia pozicija gal ir gali duoti politinių dividendų, bet, nuvažiavęs agituoti į Vievį ir kitas miesto tipo vietoves, stūksančias palei magistralę į Klaipėdą, su tokia programa Seime daugumos nelaimėsi.

Ir apskritai didžiausia visų liberalų ir pusliberalių partijų bėda yra tai, kad, gatvėje atsitiktinių respondentų paprašius išvardyti penkis kurios nors liberalios partijos narius, sunku paminėti bent du tris. Vieną tų liberaliųjų partijų gelbsti tai, kad joje yra du Gentvilai. Iš to naudos tik tiek, kad lengviau įsiminti.

Skandinavijos šalyse prie vidurinės klasės suklestėjimo prisidėjo vietos socialdemokratai. Prie ko prisidėjo mūsų socialdemokratai – pavargtume vardyti. Galiausiai skildami prisidėjo prie to, kad Seime išliktų valstietiška dauguma. Pastaruosius trejetą metelių daugumiečiai per galvą verčiasi, kaip čia tai vidurinei klasei dar prikiaulinus? Bet juk tai ne progresyviųjų socialdemokratų kaltė, o tų blogųjų atskalūnų. Šiaip socialdemokratai, istoriškai žiūrint, niekada Lietuvoje vidurinei klasei atvirai kenkti nesiekė, tik kartais, netyčia. Tyliai tvarkė savus „draugysčių“, „leo“, gazpromvamzdžių reikaliukus, bet niekam alaus gerti paplūdimy nedraudė. Žinoma, jei kitąmet liaudis iš pakruojų ir jurbarkų išrinks socialdemokratišką Seimo daugumą, nenustebsiu, jei ponas Paluckas keliskart pliaukštels pasiturintiems miestiečiams per strėnas. Nes ir jam skaudėjo, kai prapylė Žirmūnuose.

Vidurinės klasės atstovų ambicijos ir savisaugos instinktas turėtų skubiai gimdyti planus, ką daryti, kad adekvatūs politikai laimėtų Seimo rinkimus ne tik didmiesčiuose, bet ir ariamose vienkiemių laukymėse bei kirtavietėse. Liaudis ten sukalbama. Kas įtikimiau privažiuoja, su tais ir susikalba. Svarbu su jais nechaltūrinti, į reikalus įsigilinti nuoširdžiai. Tada balsuos. (P. S. Feisbuko jie neskaito.)

Nes jei vidurinė klasė nesiims šviesti ir verbuoti tautiečių anapus Vakarinio aplinkkelio, tradiciškai daugumas ir kvorumus ims klasiniai viduriniokų priešai, prisidengę valstiečių, suvirintojų, inspektorių, lakūnų, čiabuvių ir kitais profesiniais totemais, tuomet vėl ketvertą metų visi krūpčios nuo gandrų, peslių ir albatrosų šešėlių.

2019 12 01 07:25
Spausdinti