Britų savaitraščio „The Economist“ ir IQ metiniame leidinyje „Pasaulis 2019“ prognozavome, kad šiais metais emigracijos ir imigracijos santykis Lietuvoje pakryps į teigiamą pusę, ir, atrodo, tai ima pildytis. Atvyksta ne tik laimės svetur ieškoję tautiečiai, bet ir būriai svetimšalių, mėginančių ją rasti Lietuvoje.
Istoriškai margame Vilniuje galima sutikti įvairiausių tautų ir rasių žmonių, tačiau ne visuomet lengva atskirti, kurie jų yra turistai ar trumpam atvykę verslininkai, o kurie bando čia įleisti šaknis ilgesniam laikui. Tačiau darbo imigracijos mastą ir spalvas asmeniškai pajusti gali kiekvienas. Užsisakius pavėžėjimo paslaugą, vis didesnė tikimybė, kad aptarnaus ne vietos gyventojas, bet ukrainietis, baltarusis, uzbekas ar egiptietis. Galima įžvelgti ir šalutinį efektą – pastarąjį dešimtmetį pastebimai pagerėjus vairavimo kultūrai, atvykėliai išsiskiria mažiau drausmingu elgesiu prie vairo.
Besidžiaugdami teigiamu migracijos balansu neturėtume apsigauti: be atvykėlių iš trečiųjų šalių Lietuva nyktų dar ne vienus metus. Tai – pirmas argumentas, kad šalies vartus imigrantams reikia atverti kuo plačiau. Antrasis – sparčiai senstant visuomenei, reikia vilioti ne tik darbingo amžiaus vyrus, bet ir jų šeimas, kad demografinė padėtis bent jau blogėtų ne taip sparčiai. Juo labiau kad Lietuvos jaunimas ir ateityje naudosis atviromis ES sienomis ieškodamas geresnio išsilavinimo, didesnio uždarbio ar įvairesnės patirties. Prieš dvejus metus skelbtos apklausos duomenimis, visam laikui išvykti iš Lietuvos norėtų kas trečias vyresnių klasių moksleivis, o laikinai – keturi iš penkių.
Žinoma, dalį šių šokiruojančių rezultatų būtų galima nurašyti paaugliškam maištui, tačiau globaliame ir vis mažėjančiame pasaulyje noro ir paskatų keisti gyvenamąją vietą bus vis daugiau. Tai pasaulinė tendencija. „Gallup“ duomenimis, 700 mln. žmonių – 13 proc. pasaulio suaugusiųjų – norėtų išvykti į kitą šalį, dažniausiai turtingesnę. Užsachario Afrikoje tokių gyventojų – beveik trečdalis.
Populistai politikai, o dažnai ir skambias antraštes mėgstanti žiniasklaida, iš migracijos procesų kuria baubus, bet išmaniai valdomas šis procesas galėtų duoti nepalyginti daugiau naudos, nei padaryti žalos. Vašingtone (JAV) veikiančio Tarptautinės plėtros centro ekspertas Michaelas Clemensas knygoje „Tautų sienos“ tvirtina, kad pasaulis taptų dvigubai turtingesnis, jei kiekvienam, kuris tik to nori, būtų leista pakeisti gyvenamąją vietą. Ir nors toks scenarijus nerealus, pati tendencija atrodo įtikinama.
Populistai politikai, o dažnai ir skambias antraštes mėgstanti žiniasklaida, iš migracijos procesų kuria baubus, bet išmaniai valdomas šis procesas galėtų duoti nepalyginti daugiau naudos, nei padaryti žalos.
Lietuva iš tiesų gali tapti valstybe, pakilusia ant migracijos procesų bangos. Taip manyti yra keletas priežasčių.
Būdami emigrantų tauta, esame tai patyrę „savo oda“ ir turime autentiškos patirties, kokios problemos ir galimybės atsiveria patekus į kitokios kultūros, turtingesnę šalį. Tai praverstų priimant kitataučius pas save ir nereiktų kartoti kitų valstybių klaidų.
Per ketvirtį amžiaus netekę didelės dalies gyventojų tebeturime brangiai kainuojančią sveikatos, švietimo sistemų ir miestų infrastruktūrą, pasirengusią priimti kelis šimtus tūkstančių žmonių.
Daugeliui, ypač menkiau išsilavinusiems provincijos žmonėms, sunku tuo patikėti, bet absoliučios daugumos pasaulio gyventojų akimis Lietuva yra itin patraukli šalis. Tai jau patvirtina ir imigracijos statistika. Ukrainoje, Moldovoje, Kazachijoje ar Turkijoje vidutinis atlyginimas yra 2–3 kartus mažesnis nei Lietuvoje. Įvertinus tai, kad atvykėliai čia gali rasti sunkaus, bet palyginti gerai apmokamo darbo, o į namus šeimai išsiųsto euro potenciali vertė dėl kainų skirtumo smarkiai išauga, mūsų šalies patrauklumas dar labiau padidėja. Jauniems, išsilavinusiems Rusijos ar Baltarusijos gyventojams patrauklūs esame vien dėl demokratijos, pažabotos korupcijos ir nevaržomos laisvės imtis bet kokios naudingos veiklos.
Ir, priešingai, dėl palyginti skurdžios socialinės paramos nesame patrauklūs pabėgėliams iš Sirijos, Irako, Afganistano ir kitų konfliktų zonų. Jie stengiasi patekti į Vokietiją, Švediją ir kitas turtingiausias Vakarų Europos šalis. Nors sėkmingai integruoti pabėgėliai ilguoju laikotarpiu taps šviežiu krauju šiems ūkiams, dabar jų antplūdis sukėlė ir šalutinį efektą, taip pat smarkiai padidino radikalių politinių jėgų įtaką.
Lietuva šių įtampų išvengė, tad vargu ar bus tinkamesnė proga stoti į kovą dėl svarbiausio ištekliaus senstančioje Europoje – jaunų, darbščių ir talentingų žmonių. Tai, žinoma, sukels ir šiokių tokių įtampų, bet būtų nedovanotina klaida dar labiau priverti Lietuvos duris. Net jei svetimšalis taksistas nesustos prie pėsčiųjų perėjos ar pardavėja nesugebės atsakyti lietuviškai, be šių žmonių Lietuvos ekonomikos ratai imtų girgždėti ir suktis lėčiau.
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ ir Alfa.lt vyriausiasis redaktorius
