Pažvelgus į demografų sudaromus topus, lietuviai pastaraisiais dešimtmečiais patenka tarp išskirtinių. Ypač kai kalba pasisuka apie populiacijos kolapso grėsmes. Beveik milijonas išsivažinėjo. Ten, kur geriau moka. Dar koks milijonas negimė. Nes progresyviajame pasaulyje, į kurį kažkaip įžengėme, vaikus gimdyti sudėtinga ir neįdomu. Sociologai prognozuoja, kad netrukus pritrūks dirbančiųjų, iš kurių mokesčių – pensijos ir visos kitos pašalpos. Reiktų kasmet po keliasdešimt tūkstančių darbo rankų įsileisti iš plačiojo pasaulio. Reikėti tai reikia, bet niekas nenori vartų atkelti, nes tokia veikla – politinė savižudybė. Nacionalpopulistai šakėmis užbadytų. Čmilytė su Armonaite gal ir įsileistų pro paradines duris tiek, kiek verslas užsiprašytų. Bet liberaliosios partijos neužsiaugino pakankamai rinkėjų, kad po artimiausių rinkimų susidarytų liberali koalicija. Jei viršų paimtų provakarietiškos partijos, vis viena didelę įtaką turėtų dešinysis konservatorių sparnas, kurio nariai praėjusioje kadencijoje įvaldė apgręžimo taktiką.