PRENUMERATA KONTAKTAI
J. Tømmerbakke: „Vaikus mokyti reikia per praktiką“
IT ir automobiliai
(Pexels nuotr.)
Kotryna Tamkutė
2019 06 10 02:00

Kai dabartiniai pirmokai baigs mokyklą, profesijos, kurios šiandien muša populiarumo rekordus, gali nebeegzistuoti. Todėl, nevyriausybinės organizacijos „Junior Achievement Europa“ atstovo Jarle Tømmerbakke teigimu, itin svarbu investuoti į verslumo ugdymą mokyklose. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis pasakojo, kad tai leistų jiems greičiau suprasti visos valstybės veikimo principus.

– Verslumo ugdymas dažniausiai suprantamas kaip kalbėjimas apie verslą: jo kūrimo ir organizavimo principus. Koks tikrasis šios sąvokos apibūdinimas?

– Gali būti išskiriami trys būdai mokyti verslumo. Vienas jų, dažniausiai sutinkamas mokyklose, universitetuose ar kitose mokymo įstaigose yra kalbėjimas apie verslumą, pavyzdžiui, skaitant paskaitas, vedant seminarus, trumpai tariant, pristatant, kas yra verslumas.

Kitas yra kalbėti verslumui, tai yra motyvuoti klausytojus imtis verslumo praktikos. Trečiasis būdas, kurį mes taikome, yra praktikuoti verslumą. Tai reiškia, kad pamokų metu yra siekiama, jog vaikai mokytųsi per praktiką, patys ieškotų informacijos ir atsakymų problemos sprendimui.

Mokytojai tokiu atveju užima mentoriaus poziciją, neretai apsunkinančią jų dalią. Vidutinis mokytojo amžius Europoje šiuo metu yra arti 55 metų, svarbiausius darbo įgūdžius ir kvalifikaciją jie įgijo dar prieš atsirandant internetui. O juk jauni žmonės šiandien susikalbėti geba net nemokėdami vienas kito kalbų – naudodamiesi išmaniaisiais įrenginiais, kurie jiems tiesiogiai verčia vienas kito mintis, bendrauja itin paprastai. Tad mokytis jie šiandien turi per praktiką.

– Verslumo ugdymas – ne vieną discipliną apimantis dalykas. Kaip skatinti įvairių sričių mokytojus perimti jūsų siūlomas praktikas?

– Aš manau, kad vis daugiau mokytojų į savo vedamas pamokas integruoja įvairių sričių dalykus. Tai itin efektyvu profesinio ugdymo mokyklose – ekonomikos pamokas vedantis mokytojas apie verslumą kalbėti gali siūlydamas mokiniams dirbti su konkretaus produkto idėjos vystymu ir įgyvendinimu.

Kaip įgalinti juos tai daryti dažniau? Taip pat per praktiką. Prieš kelis metus atlikome įdomų eksperimentą su dvejomis mokytojų grupėmis. Vienai iš jų profesionalūs mokytojų ruošimo specialistai vedė paskaitas apie verslumo ugdymą, skaitė pranešimus. Tad vieni kalbėjo, kiti klausė.

Kita grupė mokėsi per praktiką. Jų buvo prašoma padaryti tai, ko ateityje jie mokys savo mokinius: sugalvoti verslo idėją, ją pristatyti ir apginti prieš kolegas. Po metų mes vertinome, kaip pasikeitė būdai, kuriais abi mokytojų grupės dirbo su savo mokiniais. Pirmosios grupės dalyviai dirbo kaip dirbę, netaikydami nieko, ką išmoko. Tuo tarpu 90 proc. kitos grupės mokytojai taikė verslumo ugdymo principus savo pamokose. Tam įtakos nedarė nei jų amžius, nei disciplina.

– Panašias metodikas taikote ir dirbdami su vaikais? Kaip paaiškinti mažiesiems, kas yra verslumas, kaip jį ugdyti?

– Dirbdami su 7–9 metų amžiaus vaikais, taikome metodą, vadinamą „Mūsų bendruomenė“. Tai simuliacija, kurios metu vaikai yra suskirstomi į privataus ir viešojo sektoriaus atstovus. Vieni tampa kepėjais, siuvėjais, mėsininkais, knygyno savininkais ir panašiai, o kiti – gydytojais, policininkais, mokesčių inspektoriais, politikais ar gaisrininkais. Pirmasis simuliacijos žingsnis leidžia jiems paaiškinti, kuo skiriasi verslininkas nuo viešojo sektoriaus – kažko, kas visiems kuria vertę – atstovo.

Tada mokomės, kas yra mokesčiai ir kaip veikia jų sistema. Už kepėjo iškeptas bandeles, siuvėjo pasiūtas sukneles, knygyno savininko parduotas knygas duodame jiems netikrų pinigų. Tada visi suklūsta: o kas duos pinigų gydytojui, policininkui, gaisrininkui? Gal policininkui moka vagys? – yra klausęs vienas. Imame kalbėtis apie mokesčius ir kur galėtume rasti pinigų. Galiausiai susitarę, kad paėmę dalį pelno iš kepėjo ir kitų privataus verslo atstovų, sumokėsime viešojo sektoriaus darbuotojams. Bet vaikai ima piktintis: kodėl iš vienų pinigų atėmė, o iš kitų ne? Tad greitai ir gydytojas, policininkas, politikas netenka dalies pajamų – visa tai nugula į bendrą dėžutę ir tampa bendruomenės biudžetu.

Vėliau vaikai diskutuoja, kur tuos pinigus jie galėtų išleisti, kokius bendruomenės poreikius patenkinti. Ši dalis – itin įdomi. Juk klasėje, pavyzdžiui, gali būti imigrantų vaikai, kurie reikalauja mečetės, o kiti sako, kad neišsivers be picos restorano. Tada visi svarsto, ginčijasi, argumentuoja, balsuoja, laimi ir pralaimi. Tokiu būdu mes juos mokome ne tik verslumo, bet ir supratimo, kaip atrodo valstybės kasdienybė.

– Visgi išmokyti tik apie mokesčių sistemą nepakanka. Kuo verslumo ugdymas skiriasi nuo tradiciškai suprantamo, mokyklose įsišaknijusio ugdymo?

– Itin daug dėmesio mes skiriame supratimui apie individualius ir bendruomeninius mokinių poreikius. Pavyzdžiui, klausiame jų, kuo norite tapti ateityje, tada kartu svarstome, kaip to pasiekti, aiškinamės, kuo skiriasi tapimas pilotu ir rūpinimasis šeima iš penkių vaikų. Tokiu būdu keliame jiems mąstymo iššūkius dar darželyje.

Per 27 pastaruosius mėnesius Europoje atliktas tyrimas apie verslumo ugdymo poveikį mokiniams, mokyklos bendruomenei ir visuomenei parodė, kad verslumo pamokos ugdo kūrybiškumo, komandinio darbo, bendradarbiavimo įgūdžius, moko siekti to, ko iš tiesų norime. Šis tyrimas, kuriame dalyvavo 12 tūkst. mokinių iš penkių valstybių, parodė, kad verslumo ugdymas, jo integracija į kitas disciplinas leidžia padidinti vaikų matematikos, kalbų, fizikos ar istorijos žinias: kuo daugiau jie dirba su verslumu, tuo didesnius pažymius kitose disciplinose gauna.

Vienoje mokykloje dirbau su 29 skirtingų tautybių mokinių grupe. Iš savo tėvų sužinoję apie įdomiausius savo kultūros patiekalus, juos jie aprašė bendroje receptų knygoje.  Dirbdami kartu jie mokėsi, kaip knyga yra rengiama, redaguojama, kuriamas jos dizainas, kaip vyksta spausdinimas ir kiti dalykai. Tarp šių vaikų buvo vienas, kuris jau buvo besiruošiantis mesti mokyklą – tam prielaidas sudarė ir jo elgesys, ir pažymiai. Atėjus laikui knygą platinti, visi vaikai per dieną sugebėjo parduoti po vieną knygą, minėtas berniukas – dešimt. Tai pasikartojo ir kitą dieną. Visi suprato, kad jis yra jų sėkmės garantas – vaikas turėjo įgūdžius, nuo kurių kiti buvo visiškai priklausomi. Labai greitai jis tapo integralia komandos dalis, pagerėjo jo pažymiai, geriau sekėsi net kūno kultūros pamokose. Visa tai atsitiko dėl to, kad buvo pastebėtas ir įvertintas įgūdis parduoti produktus. Tai, kaip žinia, mokykloje per tradicines pamokas nėra vertinama.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija sako, kad šiandieniniams pirmokams baigus mokyklą, tos profesijos, kurios dabar yra itin paklausios, jau gal net nebeegzistuoti. Praėjus dešimtmečiui vaikai turės mokėti ne įsidarbinti, o kurti darbo vietas.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...