Lietuva savivaldą įgyvendina iš sovietmečio paveldėtame didelių savivaldybių tinkle. Bendruomenių lyderiai nesulaukia, kol demokratija priartės prie žmonių.
Kai 2017 m. vasarą Kauno miesto valdžia vaizdingoje A. Smetonos alėjoje ėmė pjauti kaštonus, pasipiktinę vietos gyventojai bandė tam sutrukdyti. Jų protestai nuskambėjo nacionalinėje žiniasklaidoje, tačiau medžiai vis tiek virto. Liko vien nusivylimas. Pasak Panemunės bendruomenės centro pirmininko Gedimino Žukausko, viso to buvo galima išvengti, jeigu savivaldybė būtų paaiškinusi savo planus. „Mūsų žmonės labai geranoriški – manau, kad būtume radę kompromisą. O dabar be niekur nieko... Tai nuteikia žmones priešiškai, nes su jais nesitariama, jie neinformuojami“, – jis sakė žurnalui IQ.
Panašių nusiskundimų turi ir Vilniaus pakraščiuose įsikūrusių bendruomenių aktyvistai. Naujojoje Vilnioje nepasitenkinimą kelia vietoj į darnią plėtrą orientuotų projektų iš viršaus primestas nakvynės namų ir blaivyklos plėtros planas, Grigiškėse – abejotini infrastruktūros sprendimai ir lėtai judantis užžėlusios Vokės upės gelbėjimo klausimas, jauname Balsių rajone – dešimtmečius vėluojanti švietimo ir sveikatos apsaugos tinklų plėtra. „Savivalda yra fasadas. Už jo prisidengiama – kai reikia, gyventojai informuojami vos ne atgaline data, o svarbiausių klausimų, susijusių su administruojama vietove, svarstymai nutylimi“, – taip bendravimą su savivaldybės administracijos pareigūnais apibendrino Grigiškių seniūnaičių sueigos pirmininkas Jonas Viesulas.
