Meniu
Prenumerata

penktadienis, balandžio 19 d.


Naftos kaina: lubos ar dugnas?
Anatole'as Kaletsky

Pirmą kartą nuo praėjusio spalio naftos kainai perkopus 50 JAV dolerių už barelį ribą, metas atnaujinti 2015-ųjų sausį pristatytą analizę.

Prieš pusantrų metų sakiau, kad 50 dolerių yra apytikrės ilgalaikės naftos kainų lubos. Tuo metu, kai šios žaliavos barelis atsiėjo daugiau kaip 60 JAV dolerių, beveik visi manė, kad kreivė nenusileis žemiau 50 dolerių. Ateities sandorių rinkos prognozavo 75 dolerius ir dar daugiau, Saudo Arabijos ir Rusijos biudžetams subalansuoti apskritai reikėjo 100 dolerių už barelį kainos, be to, juodajam auksui kainuojant pigiau nei 50 dolerių JAV skalūnų naftos pramonė taptų nekonkurencinga.

Pirmą praėjusių metų pusmetį „Brent“ naftos kaina iš tiesų svyravo ties 50–70 dolerių, bet rugpjūčio pradžioje, kai paaiškėjo, kad atšaukus sankcijas Iranui gerokai išaugs pasaulinė pasiūla, nusirito žemyn. Nuo tada 50 dolerių tapo naftos kainų lubomis. Tačiau dabar šis lygis vėl viršytas. Ar jis taps dugnu?

Jei tokia konkurencinga aplinka išliks, žaliavos įkainių nebelems naftą išgaunančių šalių poreikiai ir užgaidos.

Regis, to tikisi daugelis investuotojų. Ribotos rizikos fondai ir kiti „nekomerciniai“ spekuliuotojai sudarė kaip niekada daug – 555 tūkst. – naftos sandorių, kuriais prekiaujama Niujorko ateities sandorių rinkoje. Ankstesnis 548 tūkst. sandorių rekordas buvo pasiektas 2014 m. birželį prieš pat žaliavos kainoms šoktelint iki aukščiausio 120 dolerių taško. Spekuliacinio optimizmo banga paprastai yra patikimas rodiklis, kad kita didesnė kainų korekcija veikiausiai bus nukreipta žemyn. Fundamentalūs argumentai irgi įtikinamai signalizuoja, jog maždaug 50 dolerių ir toliau liks kainų lubos, o ne dugnas.

Šiandien, kaip ir 2015 m. sausį, galima pradėti nuo to, kad OPEC (tiksliau, Saudo Arabijos valdžios ir OPEC) monopolis nebekontroliuoja naftos rinkos. Daugėjant tiekimo šaltinių, tobulėjant energetikos technologijoms ir įvedus naujus aplinkos apribojimus juodojo aukso, kaip ir kitų žaliavų, kainas dabar reguliuoja konkurencija.

Ši tendencija buvo pastebima du dešimtmečius nuo 1985 iki 2004 m. Ją atitinka prekyba neatidėliotinų sandorių rinkoje per pastaruosius pusantrų metų, taip pat prekyba ateities sandorių rinkoje – 2020-iesiems užsakyta nafta atpigo nuo 75 prieš metus iki 56 dolerių (žr. diagramą).

Jei tokia konkurencinga aplinka išliks, žaliavos įkainių nebelems naftą išgaunančių šalių poreikiai ir užgaidos. Galbūt Saudo Arabija ir Rusija, siekdamos subalansuoti savo biudžetus, norėtų (o galbūt joms net „reikėtų“), kad kaina siektų 70–80 JAV dolerių. Bet poreikiai dar nereiškia, kad jos gali tą lygį pasiekti – kaip ir geležies rūdos ar vario gamintojai negali nustatyti sau „patogių“ kainų, kad pajėgtų išmokėti dividendus, kurių tikisi ar pageidauja akcininkai.

Brangti žaliavos neprivers ir tai, kad daugelis prasiskolinusių skalūnų naftos gamintojų bankrutuos, jei kaina išliks žemesnė nei 50 dolerių. Šios bendrovės tiesiog bus priverstos perleisti telkinius bankams arba stipresniems konkurentams. Jei kainos viršys ribines gamybos sąnaudas, naujieji savininkai vėl ims pumpuoti naftą iš tų pačių telkinių, bet jiems nebereikės mokėti palūkanų, nes skolos bus nurašytos.

Akivaizdus „valdžios perversmo“ naftos rinkoje pavyzdys yra pastaruoju metu 50 dolerių (tikėtinas naujojo kainų intervalo lubas) viršijusi kaina. Sparčiausiai ji augo po balandžio 17 d., kai OPEC nepavyko susitarti dėl naujo planinio kainų lygio ir įtikinti Saudo Arabijos, Rusijos bei Irano vyriausybių koordinuotai sumažinti gavybą siekiant šių tikslų.

Dabar, kai visos stambiausios žaidėjos pasirengusios išgauti kuo daugiau naftos, nepaisydamos poveikio kainoms, ja bus prekiaujama kaip bet kuria kita žaliava (pavyzdžiui, geležies rūda) perpildytoje konkurencingoje rinkoje. Kainas lems ekonomikos vadovėliuose aprašyti veiksniai: paskutinio tiekėjo, kurio produkcijos reikia pasaulinei paklausai patenkinti, ribinės sąnaudos.

Kai juodojo aukso paklausa gana didelė, kaip yra šiuo metu ir kaip paprastai būna vasaros pradžioje, kaina priklausys nuo ribinių gamybos sąnaudų JAV skalūnų baseinuose ir Kanados naftinguosiuose smėlynuose. Paklausai smukus, kaip dažniausiai nutinka rudenį ir žiemą, kainą diktuos pigios, bet mažiau prieinamos naftos gavėjai Azijoje ir Afrikoje, pavyzdžiui, Kazachstane, rytinėje Sibiro dalyje ir Nigerijoje. Jų patiriamos sąnaudos nuo šiol lems viršutinę ir apatinę kainų ribas.

Žemų sąnaudų gamintojai Saudo Arabijoje, Irake, Irane ir Rusijoje toliau pumpuos kuo daugiau naftos atsižvelgdami į savo fizinės infrastruktūros pajėgumą, jei tik kaina nenukris žemiau 25 dolerių. Siekiant išgauti pakankamai žaliavos iš JAV skalūnų bei Kanados naftingųjų smėlynų ir patenkinti didelę paklausą, nafta gali brangti iki 55 ar net 60 dolerių, bet vargu ar palypės aukščiau.

Nenuspėjami pasiūlos ir paklausos pokyčiai paskatins kainas svyruoti gana plačiame, kaip rodo pastarojo meto patirtis, intervale. Per 20 konkurencingos kainodaros metų, nuo 1985 iki 2004 m., juodasis auksas ne kartą brango dukart arba pigo perpus vos per kelis mėnesius, todėl nestebina ir dabartinė beveik dvigubai didesnė nei sausio viduryje buvusi 28 dolerių kaina. Tikėtina, kad artimiausiu metu ji ims mažėti.

2016 08 02 14:45
Spausdinti