PRENUMERATA KONTAKTAI
E. Walshas: „Pavojinga, kai neefektyvūs gamintojai daro įtaką politinei sistemai“
Kava su IQ
Eamonnas Walshas
Gytis Kapsevičius
2019 07 01 03:06

Nors Airija vis dar yra puikus pavyzdys, kaip mažai šaliai suklestėti, Lietuvai pavyks pasinaudoti ne visomis jos pamokomis, mano finansų ekspertas, BMI verslo mokyklos lektorius Eamonnas Walshas. Pokalbyje su IQ apžvalgininku Gyčiu Kapsevičiumi jis atskleidė savo požiūrį į smulkiojo žemės ūkio ateitį, populizmą ir mokesčių lengvatas.

– Susidaro įspūdis, kad tiek Lietuvoje, tiek kitur pasaulyje ekonomikos sektorius tampa vis labiau koncentruotas. Ar matote galimybių smulkiesiems keisti šį žemėlapį, lengviau įsilieti į rinką ir konkuruoti?

– Kai kuriuose versluose didelė koncentracija būtina, tarkime, aviacijoje. Čia vienam lėktuvo modeliui sukurti reikia daug investicijų, pačioje rinkoje irgi daug iššūkių.

Kalbant apie paprastesnes sritis, kurios tokių didelių investicijų nereikalauja, šią situaciją matau labiau iš finansinės nei antimonopolinės perspektyvos. Kai egzistuoja monopolis, dominuojanti įmonė labai daug uždirba, tarkime, kaip „Boeing“ prieš 40 metų, tačiau tai tik paskatina kitus žaidėjus įeiti į rinką.

Galbūt sąžininga būtų sakyti, kad jei norite konkuruoti, tarkime, su „Maxima“, tai padaryti bus labai sunku, tačiau „Lidl“ pavyko – jis įžengė į Lietuvos rinką ir atsiriekė nemažą jos dalį. Tas pats įvyko ir kitose šalyse, kur rinka buvo gerokai sukoncentruota.

– Tačiau tokias įsibrovėles remia stambus kapitalas, „Lidl“ atveju – šimtamilijoninis užsienio verslas.

– Šiuo atveju viskas susiveda į vieną klausimą: ar mums reikėtų kurti specialias sąlygas egzistuoti neefektyviems verslams, kurie varžytųsi su didelėmis efektyviomis bendrovėmis? Atsakymas: geriau būti didesniu ir efektyviu žaidėju, jei nori ateiti ir varžytis. Tai geriau ir vartotojui, ir visuomenei. Nežinau jokių stiprių argumentų, kad staiga didžiųjų įmonių rinkos dalims būtų nustatyti limitai iki 30 proc. ir sukurta vietos neefektyviems naujokams.

Tai nenaudinga niekam ir primena ES žemdirbystės politiką. Yra didelių ir efektyvių gamintojų, bet mes, kaip vartotojai, skiriame subsidijas mažiems ir neefektyviems – tai nėra labai geras rezultatas.

– Toks požiūris racionalus, bet kai kurie žmonės smulkiuosius ūkius ar smulkiuosius verslus vis dar vertina ir kitais kriterijais, jie matomi kaip tradiciškesni.

– Smulkūs šeimos ūkiai išgyvena pokyčius, jų nariai labiau norėtų, tarkime, išvažiuoti į Vilnių ir įgyti universitetinį išsilavinimą, nei daryti tai, ką darė jų tėvai – melžti karves. Tai neišvengiama, ir manau, kad tai vyksta visose šalyse. Tradicinis žemės ūkis keičiasi ir produkcija gaminama efektyviau – vartotojui tik geriau.

Tačiau čia yra ir pavojingas momentas, kurį išnaudoja populistai politikai. Vis dar egzistuoja daug tradicinių ūkininkų ir mąstoma, kad jei šie ūkininkai balsuos už mane, man tai suteiks didelį postūmį. Taigi, ką aš darysiu? Eisiu ir siūlysiu politiką, kuri jiems patiks, kad gaučiau balsų dėl labai ciniškų priežasčių – kad galėčiau savo politinę karjerą stumti į priekį.

– Tai, ką sakote, šiek tiek primena situaciją Lietuvoje.

– Airijoje panašus pavyzdys galėtų būti dabar vyksiantys debatai dėl „Brexito“. Kai kurie verslai dėl to gali turėti daug naudos, nes anglakalbių dalis ES sumažės nuo 15 iki 1 proc. Taigi, jei reikėtų profesionalų paslaugų ir gerai kalbą išmanančių specialistų, airiai tam puikiai tiktų. Tačiau mes turime grupę senamadiškų, neefektyviai dirbančių ūkininkų, kurie jau kalba apie grėsmę ir kompensacijas.

Tokie dalykai dedasi ir kitose Europos šalyse, tarkime, kalnakasybos pramonėje. Galime pamatyti, kad profsąjungos savo rankose laiko politinę sistemą, ir nacionalinio masto sprendimai yra daromi siekiant patenkinti vieną interesų grupę, o ne visą populiaciją.

– Airija šiandien įvardijama kaip sektinas pavyzdys. Ar jos šuolį įmanoma pakartoti Lietuvai ir kitoms Vidurio Europos šalims?

– Airija yra nedidelė valstybė be naudingųjų iškasenų. Per trumpą laiko tarpą pasirodėme labai gerai. 1970-aisiais Airija buvo viena skurdžiausių Europoje, o šiandien – pavyzdys mažoms šalims, kad net ir turint trūkumų galima augti labai greitai.

Būtina atsižvelgti į tuos dalykus, kuriuos Airija turėjo, tačiau ko šiandien neturi kitos valstybės. Pirma – tai kalba. Kalbėti angliškai yra didžiulis pranašumas.

Antras išskirtinumas – airių diaspora JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Kalbėjausi su kai kuriais asmenimis, kurie buvo susidomėję, kaip būtų galima pritaikyti Airijos tiesioginių užsienio investicijų modelį Lietuvoje. Tas modelis yra pritaikomas, tačiau Lietuvos išeiviai JAV skiriasi nuo Airijos išeivių. Trečiąjį ir šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį vyko didžiulė emigracija, bet tiltas tarp JAV ir Airijos buvo palaikomas iš kartos į kartą. Tai leido Airijai klestėti. Dauguma tiesioginių užsienio investicijų atėjo iš JAV, todėl kitoms mažoms šalims gali būti sunku tai atkartoti.

Trečias dalykas – mes turėjome pranašumą švietimo srityje. Septintajame dešimtmetyje buvo įvestas nemokamas vidurinis išsilavinimas, o vėliau, dešimtajame dešimtmetyje, ir nemokamas aukštasis mokslas.

Devintajame dešimtmetyje gyventojai emigravo į JAV ir Didžiąją Britaniją – tai nebuvo tik nekvalifikuoti darbininkai, tai buvo inžinieriai ir panašių specialybių darbuotojai, kurie vėliau įsidarbindavo didesnėse bendrovėse. Tai sutapo su laikotarpiu, kai didžiosios bendrovės ieškojo naujų šalių plėtrai. Airiai buvo ten. Taigi, mes sugebėjome pritraukti „Intel“, „Microsoft“, „Dell“ – daugybė panašių bendrovių į Airiją atėjo dešimtajame dešimtmetyje.

Tai buvo svarbus rinką išjudinęs veiksnys, bet mes atsidūrėme laiku ir vietoje. Jei tai reikėtų pasiekti šiandien, sunkiai pavyktų.

Taip pat mokesčiai – jau gana seniai taikome mokesčių lengvatų politiką. Airija buvo žemės ūkio valstybė, pasižymėjusi vietos gamybos monopolijomis ir labai mažu eksportu. Buvo įvestos mokesčių lengvatos eksportui skatinti – jeigu eksportuoji, nemoki pelno mokesčio. Nors įmonės nebemokėjo šio mokesčio, jos daugiau eksportavo, kūrė darbo vietas ir padėjo ekonomikai augti. Tai vyko dar prieš įstojant į ES.

Mes iš esmės nieko neturėjome, todėl toks sprendimas mums nieko ir nekainavo. Kviesdami kurtis čia įmones ir eksportuoti, nepraradome beveik jokių mokesčių. Nebuvo jokios diskriminacijos, užsienio investicijos kūrė darbo vietas ir sulaikė žmones Airijoje. Todėl tokiame valdžios plane nieko blogo nematau.

Kai tapome ES nariais, prasidėjo kalbos, kad ne, jūs negalite taikyti nulinio tarifo, turite tai pakeisti. Mes mokesčių tvarką pakeitėme, tačiau bendrovės vis tiek rasdavo būdų jų nemokėti.

Iš visų į Airiją suplaukusių investicijų yra vienas išskirtinis atvejis – „Apple“. Tai, kas nutiko, pavertė ją viena pelningiausių įmonių istorijoje, bendrovė dabar nusileidžia nebent „Saudi Aramco“. Taip atsitiko, kad „Apple“ pradėjo su vyriausybe derėtis dėl mokesčių lengvatų prieš mėnesį, iki pristatė „iPhone“. Manau, tai svarbu priminti, nes žmonės Briuselyje kalba, kad tokia situacija yra didelis blogis.

Tačiau po derybų ji iš tiesų pristatė patį pelningiausią produktą vartotojams. Būtent todėl jaučiuosi labai įžeistas, kai žmonės vadina Airiją piratais ar kitais žodžiais. „Apple“ atvejis buvo labai specifiškas. Nemanau, kad šalies finansų institucijos galėjo numatyti tokią „iPhone“ sėkmę. Šis įvykis yra nacionalinė gėda, tačiau jei institucijos būtų numačiusios ateitį, turėjusios visus faktus, jos būtų pasielgusios kitaip.

Kita vertus, mesti kaltinimus bendrovei, kad ji pasinaudojo padėtimi, yra labai pavojinga ir to geriau vengti.

 

E. Walshas

1982 m. Dublino Trejybės koledže įgijo finansų bakalauro ir magistro laipsnius, 1986 m. Glazgo universitete apsigynė daktaro laipsnį.

Yra Dublino UCD Michaelo Smurfito verslo mokyklos profesorius, prieš tai dėstė Londono ekonomikos mokykloje ir Niujorko universitete.

Vilniuje įsikūrusios BMI verslo mokyklos lektorius.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...