PRENUMERATA KONTAKTAI
D. Grybauskaitės pasitikėjimo reitingas – tarsi nuveiktų darbų veidrodis
IQ Tema
Tik vienas noras (Fotobanko nuotr.)
Antanas MANSTAVIČIUS
2019 07 02 02:00

Kuo mažiau teisiškai apibrėžtų galių turi prezidentas, tuo svarbesnė jam yra visuomenės parama. D. Grybauskaitė savo palaikymo reitingu visada naudojosi kaip politinio poveikio priemone.

Kitaip negu Latvijoje ar Estijoje, Lietuvos vadovą tiesiogiai renka tauta. Jam tenkantys įgaliojimai taip pat kiek didesni, nors iki galo neatsveria Seimo ir Vyriausybės įtakos. Taip konstituciškai apibrėžiamas savarankiškas vykdomosios galios centras, tačiau kartu lieka ne iki galo aiškūs kontūrai, kur ta galia turi reikštis.

Kaip pastebi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis, bet kuriam Lietuvos prezidentui itin svarbi viešoji nuomonė, nes leidžia pasiremti ne vien teisinėmis institucijomis: „Prezidentas, turintis aukštą reitingą, traktuojamas kaip prezidentas, turintis stiprią atramą viešojoje nuomonėje, galintis paveikti politinius ir ekonominius procesus ne per teisines priemones, o per viešąją nuomonę.“

Viešosios nuomonės svarba tampa akivaizdi vertinant D. Grybauskaitės vadovavimo laikotarpį, ypač pirmąją kadenciją bei antrosios kadencijos pradžią, kai ji akivaizdžiai dominavo šalies politiniame gyvenime.

Stipri pradžia

Pirmoji Lietuvos istorijoje moteris prezidentė turėjo puikias startines pozicijas. 2009 m. gegužę šalies vadovo rinkimus D. Grybauskaitė laimėjo triuškinama persvara jau pirmajame ture – surinkusi 69 proc. dalyvavusių rinkėjų balsų. Tokia pergalė, atrodo, apsvaigino ir daugelį piliečių. 2009 m. birželį, prieš naujosios prezidentės inauguraciją, jos palankaus vertinimo reitingas siekė net 86,4 proc., o nepalankiai ją vertino vos 2,7 proc. respondentų („Vilmorus“, „Lietuvos rytas“).

„Esu sujaudinta Lietuvos žmonių pasitikėjimo, į mane sudėtų lūkesčių, – per inauguracijos kalbą Seime tų pačių metų liepos 12 d. sakė D. Grybauskaitė. – Bet noriu ir pati paraginti ypač tuos, kurie mano, jog nieko pakeisti neįmanoma: būkite aktyvūs savo valstybės piliečiai! Kritikuokite valdžią – ir mane kaip jos dalį, jei to reikia! Bet nepamirškite: nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo gali būti tik vienas žingsnis. Tuščia kritika neišspręs nė vienos problemos.“

2009 m. spalį D. Grybauskaitė pasiekė aukščiausią populiarumo tašką – ją palankiai vertino 89,6 proc. apklausos dalyvių, o nepalankiai – vos 2,2 proc. Jausdama savo jėgą, prezidentė ieškojo naujų kelių užsienio politikoje – tą patį spalį oficialaus vizito nuvyko į Minską ir susitiko su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka, demonstravusiu norą suartėti su Vakarais. Kiek vėliau, 2009-ųjų gruodį, spausdama Seimą priimti krizinius valstybės ir „Sodros“ biudžetus, D. Grybauskaitė pabrėžė, jog „visos politinės jėgos vienodai atsakingos už tai, kad Lietuva pasitiko krizę nepasiruošusi“.

Tačiau vidaus politikoje prezidentė dažniau veikė kaip Andriaus Kubiliaus Vyriausybės, kuriai teko priimti ne vieną nepopuliarų sprendimą, atrama. „Ji smerkia opoziciją, palaiko Vyriausybės tvarumą ir išvis nemato kitų jėgų bei asmenų, kurie galėtų atlikti valdžios funkcijas geriau nei dabartinė dauguma“, – 2010-ųjų sausį komentare bernardinai.lt rašė L. Bielinis. Vis dėlto jis tuo metu suklydo prognozuodamas, kad „prisiimdama sau visą atsakomybę valstybės vadovė gali tapti visų būsimų kaltinimų objektu“ ir kad „patyrę politikai (...) visus šunis sukars politiškai patikliai ir savo reitingus mėgstančiai prezidentei ant kaklo“.

Realybėje viskas atrodė kiek kitaip. Net ir per sunkmetį D. Grybauskaitė išvengė bent kiek ryškesnio populiarumo nuosmukio. 2010 m. birželį ją palankiai vertino stulbinamai daug – 84,3 proc. – respondentų. Tuo metu „visi šunys“ buvo sukritę ministrui pirmininkui A. Kubiliui ant galvos – jo palankaus vertinimo rodiklis tesiekė 10,4 proc. Kai D. Grybauskaitė savo metiniame pranešime pakvietė atkurti prarastą pasitikėjimą ir „atsigręžti į aukščiausią vertybę – į žmogų“, buvo aišku, kad šitaip ji kalba ne apie save. Prezidentės populiarumo nepakirto net daug triukšmo sukėlęs atsisakymas 2010 m. balandį vykti į Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovų susitikimą Prahoje su JAV prezidentu Baracku Obama.

Tų pačių metų rugpjūtį JAV žurnalo „Time“ sudarytame moterų lyderių sąraše D. Grybauskaitei buvo paskirta aukšta ketvirta vieta, taip pat pabrėžta, kad Europos žurnalistai dėl kalbėsenos stiliaus ir turimo juodojo karatė diržo ją praminė Geležine Ledi. Beje, Vokietijos kanclerė Angela Merkel tąkart liko penkta.

Didieji sukrėtimai

Padėtis pamažu pradėjo keistis 2011-aisiais. D. Grybauskaitė tebebuvo populiariausia Lietuvos politikė, tačiau jos palankaus vertinimo reitingas atsitraukė ir nusistovėjo ties 80 proc. žyma. Tais metais pasirodė L. Bielinio knyga „Prezidentė“ – vienas pirmųjų bandymų kritiškiau ir išsamiau įvertinti šalies vadovės asmenybę ir veiklos metodus, be to, vis daugiau abejonių kėlė D. Grybauskaitės užsienio politika, kur ji pastebimai mėgino tolti nuo Vašingtono ir artėti prie Briuselio.

Šalies vadovės reitingas labiau pakito tik 2012 m. pirmoje pusėje. Pirmiausia tai galima sieti su jos įsitraukimu į rezonansinius Garliavos įvykius. Sausio 12 d. prezidentė sulaukė kritikos bangos po to, kai per kadencijos vidurio spaudos konferenciją pareiškė, kad „ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti dukrą, tai yra Kedytę, jeigu pati Kedytė su tuo sutinka ir pati nori eiti pas mamą“. Vasario apklausos dar nerodė krizės – išsilaikė 80,1 proc. palankus vertinimas. Tačiau to paties mėnesio viduryje vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis dėl galimo informacijos apie rengiamus pareigūnų veiksmus prieš banką „Snoras“ nutekinimo atleido Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovą Vitalijų Gailių ir jo pavaduotoją Vytautą Giržadą, o D. Grybauskaitė sulaukė daug kritikos dėl ministro palaikymo.

Silpstantį visuomenės palankumą prezidentei nedelsdami išnaudojo kiti politikai. Kovo 24 d. „Lietuvos rytas“ ir „Vilmorus“ paskelbė, kad D. Grybauskaitę palaiko 69 proc. respondentų, o jau kovo 29 d. Seimas pirmąkart išdrįso atmesti jos veto (dėl Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų taikymo politinių partijų vykdomiems pirkimams). Gegužės 17 d. paėmus Drąsiaus Kedžio dukterį iš tetos Neringos Venckienės namų Garliavoje palankus šalies vadovės vertinimas nusmuko iki 67 proc.

Visuomenėje sukilus aistroms, tapo aišku, kad bus itin sunku visiems įtikti. Liepos 2 d. D. Grybauskaitei teko atleisti N. Venckienę iš teisėjo pareigų, o per liepos 12-osios spaudos konferenciją prezidentė sunkiai tramdė pyktį dėl pakartotinių žurnalistų klausimų apie Garliavos istoriją. „Ar Lietuvoje nėra kitų problemų?“ – retoriškai klausė valstybės vadovė. Nepasitenkinimo židinys iš Garliavos netrukus persikėlė į S. Daukanto aikštę– ten pradėjo reguliariai rinktis ir kreidelėmis plyteles marginti N. Venckienės šalininkai.

Pasak L. Bielinio, Garliavos įvykių fone D. Grybauskaitė iš pradžių bergždžiai ieškojo sąsajų su viešąja nuomone ir bandė ja pasiremti. „Labai greitai, matyt, buvo paaiškinta ir suvokta, kad atsirėmus į tokį viešosios nuomonės aspektą galbūt ir galima įgyti tam tikrų galių, įgauti pasitikėjimo, bet tas pasitikėjimas arba tokia atrama viešumoje skaldo pačią visuomenę. Todėl prezidentė labai greitai to atsisakė“, – sakė VDU profesorius.

Bene žemiausias taškas per visą D. Grybauskaitės vadovavimo laikotarpį buvo pasiektas 2012 m. pabaigoje, kai ji atvirai ėmė konfliktuoti su nauja kairiųjų dauguma Seime, o įtakingų žiniasklaidos priemonių manevrai sustiprino abejones dėl užkulisinės prezidentės įtakos. Spalio 21 d., tarp pirmojo ir antrojo Seimo rinkimų turų, LNK televizija neparodė anonsuotos laidos apie parlamente neva tvyrančią baimę, o lapkričio 22 d. toks pat likimas ištiko TV3 laidą „Paskutinė instancija“. Nevienareikšmiškai sutiktas ir D. Grybauskaitės sumanymas Lietuvos pirmininkavimo ES išvakarėse patikrinti kandidatų į ministrus anglų kalbos žinias. Tų metų gruodį D. Grybauskaitę (50,3 proc. teigiamo ir 30,6 proc. neigiamo vertinimo) reitinge pirmą kartą pralenkė socialdemokratas A. Butkevičius.

„Prezidentei buvo labai palankus laikas šalia labai nepopuliaraus premjero ir ypač palankus šalia nepopuliaraus premjero ir Seimo pirmininko Arūno Valinsko. Sunkiausias momentas yra po Seimo rinkimų, nes visuomenė linkusi labiau pasitikėti tais, kurie neseniai gavo mandatą“, – taip D. Grybauskaitės santykį su premjeru A. Butkevičiumi 2013-ųjų vasarį interviu lrt.lt apibrėžė viešųjų ryšių specialistas Mykolas Katkus.

Siekiant ginti valstybę

Vis dėlto D. Grybauskaitė ir toliau išlaikė savo pozicijas. Nors jos reitingas niekada negrįžo į pradines aukštumas, didžiąją 2013-ųjų dalį palankus vertinimas svyravo tarp 63 ir 66 proc.

Prezidentės populiarumui smarkiai nepakenkė net nauji sukrėtimai, prasidėję tų metų lapkritį, kai dėl Valstybės saugumo departamento pažymos turinio atskleidimo, naudingo prezidentūrai, buvo surengtos kratos naujienų agentūros BNS redakcijoje ir žurnalistų namuose. Vėliau paskelbta, kad informaciją greičiausiai nutekino prezidentės vyriausioji patarėja Daiva Ulbinaitė, bet ji apsigynė teismuose.

Šalies vadovės populiarumą palaikė dar ir tai, kad stipriau konfliktuoti su ja vengė ir valdantieji socialdemokratai, nors patys sulaukdavo priekaištų iš prezidentūros, kad stokoja ambicijų ir nėra pakankamai veiklūs. Į rinkimų kovą išstumtas socialdemokratų atstovas Zigmantas Balčytis nieko nenustebino, kai 2014-ųjų gegužę D. Grybauskaitei pralaimėjo antrajame ture.

Inauguracinėje kalboje liepos 12 d. perrinkta prezidentė pritaikė naują – šalies gynybos – temą. „Šiandien dar kartą prisiekiau saugoti Lietuvos žemių vientisumą. Grėsminga situacija aplink Lietuvą reikalauja šalies apginamumui skirti ypatingą dėmesį“, – sakė ji, reaguodama į prieš kelis mėnesius prasidėjusią Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Jau kiek anksčiau politinės partijos, koordinuojamos iš prezidentūros, buvo sutarusios didinti finansavimą gynybai, kad NATO 2 proc. BVP ribą pasiektų iki 2020 m.

Nors antroji kadencija prasidėjo ramiai, prezidentei brangiai kainavo reakcija į jauno kontrabandininko žūtį 2015 m. rugpjūčio pabaigoje. Tąkart D. Grybauskaitė pirmiausia puolė kritikuoti pasieniečius dėl panaudotos neva perteklinės jėgos, mėginant sustabdyti sprunkančių nusikaltėlių automobilį. Tuometis vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, priešingai, siūlė palaukti tyrimo išvadų ir nuo aštrių pareiškimų susilaikė. Rugsėjo apklausa parodė, kad D. Grybauskaitės palaikymas nukrito nuo 63 iki 58 proc., o S. Skvernelis ėmė su ja ir A. Butkevičiumi konkuruoti populiarumu.

„Jei politikas pasikėlė atlyginimą – tai yra kur kas baisiau nei politinės klaidos. Tuo požiūriu D. Grybauskaitė per abi kadencijas perėjo gana švariai. Būtų labai sunku pagrįsti, kad ji siekė asmeniškų dalykų ar norėjo praturtėti“, – taip šalies vadovės reitingų atsparumą portalui lrt.lt 2015 m. spalį komentavo „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys. Tam pačiam leidiniui politikos apžvalgininkas Virginijus Savukynas sakė, kad „žmonės dar vis gerbia prezidento instituciją“, o „vienas kitas mažesnis įkandimas per daug neveikia visuomenės nuomonės“.

Stabilumo garantas?

2016-ųjų vasarį D. Grybauskaitės palaikymas susitraukė iki 51,7 proc., ir tai daugiausia galima sieti su jos neužtikrinta reakcija į tragediją Kėdainių rajone, kur tėvas į šulinį žiemą įmetė du savo vaikus ir taip juos pražudė. Tačiau vėliau reitingas vėl pakilo ir jau 2017 m. pradžioje peržengė 60 proc. žymą. Tam netiesioginės įtakos turėjo valstybę sukrėtęs skandalas dėl „MG Baltic“ įtakos politikams ir kaltinimų liberalų lyderiui Eligijui Masiuliui dėl paimto kyšio.

Kaip ir ankstesniais atvejais, politinių dramų ir 2016 m. Seimo rinkimų fone D. Grybauskaitė atrodė esanti stabilumo ir nepriklausomumo garantas. Tuo didesnis smūgis jai buvo 2018-ųjų balandį kilęs vadinamasis Tulpių skandalas – paviešinta informacija apie susirašinėjimą su E. Masiuliu ir sukelta abejonių dėl galimų slaptų ryšių su stambiuoju verslu. Tarp tų metų vasario ir birželio D. Grybauskaitės palankus vertinimas smuko 10 procentinių punktų – iki 55,2 proc. Tuo naudojosi valdantieji valstiečiai, mėginę tikras ir tariamas D. Grybauskaitės nuodėmes įtraukti į artėjančių naujų savivaldybės tarybų, Europos Parlamento ir prezidento rinkimų kampanijas. 2019-ųjų vasarį premjeras S. Skvernelis net leido sau pareikšti, kad pasitikėjimas prezidente „susvyravo stipriai“ dėl atsisakymo pritarti Irmos Gudžiūnaitės kandidatūrai į aplinkos ministrus, o vėliau kurį laiką palaikė konfliktą, atsisakydamas teikti naują kandidatūrą.

Kaip parodė „Vilmorus“ šių metų balandžio 4–13 d. vykdytas tyrimas, D. Grybauskaitė, kurios palankus vertinimas siekia 63,9 proc., vis tiek išlieka viena iš dviejų populiariausių Lietuvos politikų. Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis jai nesmarkiai nusileidžia pagal palankų vertinimą (59,4 proc.), tačiau pralenkia mažesniu neigiamu vertinimu (15,3 proc. prieš 20 proc.).

Tai rodo, kad net ir visą dešimtmetį aukščiausiame poste praleidusi D. Grybauskaitė neiššvaistė jai rinkėjų dar 2009 m. parodyto didelio pasitikėjimo, taip pat išsaugojo galimybes paveikti šalies politinį gyvenimą. Pasak L. Bielinio, tai rodo, kad valstybės vadovei pavyko sėkmingai sudėlioti „viešosios nuomonės formavimo sistemą“, o „gebėjimas vienaip ar kitaip sukurti pozityvaus palaikymo mechanizmus egzistavo ir egzistuoja“.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...