PRENUMERATA KONTAKTAI
Būna, pasitaiko: užterštos Rusijos naftos krizė atskleidė senas šalies bėdas
Pasaulis
Kelio pradžia (Scanpix nuotr.)
Gytis Kapsevičius
2019 06 05 17:22

Rusija savo energijos išteklius dažnai naudoja kaip politinį įrankį, tačiau šį kartą Europai tiekta užteršta nafta nebuvo sąmokslo dalis

Kartais kylantys Rusijos nesutarimai su Baltarusija ir, net galima sakyti, Ukraina neretai kelia nerimą toms šalims, kurios gauna naftą ar dujas tranzitu per vieną šių valstybių. Kai kurios jų, tokios kaip Lenkija, su prisuktais tiekimo pajėgumais per pastaruosius keletą metų susidūrė net kelis sykius. Štai 2007 m. sausį, kilus Maskvos ir Minsko nesutarimams dėl kainų, į Europą vamzdynais iš Rusijos trumpam nustojo tekėti nafta.

Tačiau šių metų balandžio 19 d. Baltarusija, o paskui jas ir Lenkija bei Vokietija turėjo pačios paskelbti stabdančios naftos importą iš Rusijos. Priežastis – žaliavinėje naftoje buvo per didelė dichloretano koncentracija. Tokia nafta gali smarkiai pažeisti perdirbimo įrangą ir paspartinti oksidacijos procesus, o aukštesnėje temperatūroje net gali susidaryti nuodingų chlorino garų.

Šis incidentas nulėmė Rusijos naftos eksporto krizę. Nors iš pradžių ją buvo žadama įveikti per kelias dienas, naftos šalinimo procesai šiaurinėje atšakoje persikėlė į birželį ir padarė didžiulę žalą.

Kiek Rusija prarado dėl šio įvykio, dar sunku suskaičiuoti, tačiau aišku, kad kalbama apie milijardus. Sustabdžius tiekimą, užterštą naftą reikėjo išpumpuoti, transportuoti, skiesti švaria nafta, valyti vamzdynus. Dalis naftos per Ust Lugos uostą pateko į tanklaivius, iš kur buvo plukdoma į kitus Europos uostus, tačiau pirkėjai atsisakė tokią naftą priimti. Gegužės pradžioje pranešta, kad užterštas naftos krovinys atgabentas ir Lietuvoje įsikūrusiai naftos perdirbimo bendrovei „Orlen Lietuva“ – ji du tanklaivius išsiuntė atgal. Tiesa, įmonė tikino, kad nuostolio nepatyrė, nes rado kitų tiekimo šaltinių.

Prie finansinių netekčių prisidės ir kompensacijoms skirta suma. Jų ketina reikalauti ne tik Vakarų pirkėjai, tačiau ir Baltarusija bei Ukraina. Tai jų vamzdynais tekėjo užteršta nafta, be to, šalys prarado ir pajamų iš tranzito. Į krizę įtraukta ir Kazachija, kurioje išgaunama nafta buvo transportuojama į Ust Lugą ir kuri „Transneft“ vamzdynuose taip pat užteršta chloridais. Jų atstovai irgi ketina prašyti kompensacijų.

Naujienų agentūros „Reuters“ skaičiavimais, vien per pirmas dvi gegužės savaites Rusija galėjo prarasti 1 mlrd. JAV dolerių vertės eksporto pajamų. Bet, Rusijos vicepremjero Dmitrijaus Kozako teigimu, visus nuostolius bus galima įvertinti anksčiausiai birželio pradžioje.

Kol buvo mėginama atnaujinti naftos tiekimą, saugumo žinybos puolė aiškintis, kas kaltas. Nustatyta, kad nafta atkeliavo iš Samaros naftos saugyklos, kuri surenka privačių smulkių tiekėjų produkciją iš trijų regionų.

„Transneft“ vadovas Nikolajus Tokarevas balandžio pabaigoje prezidentui Vladimirui Putinui sakė, kad toks naftos užteršimas buvo „tyčinis“. Atliekant tyrimą atskleista, kad šeši žmonės įtariami prisidėję prie naftos vagystės – maskuojant trūkstamą kiekį, jis galbūt kompensuotas žemos kokybės nafta, turinčia chloro junginių.

Organiniai chloro junginiai naudojami išgaunant naftą, nes gali paspartinti jos tekėjimą, tačiau prieš žaliavą pumpuojant į vamzdynus šios medžiagos privalo būti pašalintos.

Gavyba naudojant chloro junginius Rusijoje buvo uždrausta 2001 m., tačiau 2012-aisiais šis draudimas atšauktas. Laikoma, kad toks sprendimas galėjo būti priimtas norint efektyvinti naftos gavybą iš senų telkinių. Tad net ir galutinai paaiškėjus, jog problemos šaltinis buvo sąmoningas bandymas nuslėpti vagystę, taikoma gavybos praktika neapsaugo nuo techninių incidentų.

„Pagyvenusių“ telkinių jie turi nemažai, o juose naudojamos tokios technologijos, kuriomis ir buvo užteršta nafta, todėl tokių situacijų gali pasitaikyti ir ateityje“, – teigė energetikos ekspertas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Vidmantas Janulevičius.

Seno tipo naftos gavybos būdai toli gražu nėra vienintelė rizika. Politologas Laurynas Jonavičius sakė, kad daug kas priklauso nuo Rusiją valdančių politinių sluoksnių: „Neformalūs santykiai, paremti ryšiais su įtakingais asmenimis ir noru pasipelnyti, leidžia prie valdžios esantiems veikėjams gauti pelną, bet iš esmės žiauriai kerta, kaip šitas atvejis ir parodo, Rusijos valstybės prestižui, autoritetui ir patikimumui tarptautiniu mastu. Kadangi iš vagiamos naftos pelnosi įtakingi veikėjai, tikėtina, kad tai iš esmės sisteminė, didesnio masto problema. Jai pašalinti reikia turbūt struktūrinių pokyčių pačioje Rusijos politinėje ir ekonominėje sistemoje, o tai artimiausiu metu yra sunkiai tikėtina“, – pabrėžė jis.

Politologas prognozuoja, kad dėmesys šiam atvejui bus išskirtinis, o kalti sulauks griežtų bausmių, tačiau tai – tik vienas į paviršių išlindęs atvejis. Rusijos žiniasklaidoje analizuojama, kad galimybių vogti naftą ir jos trūkumą kompensuoti kitomis medžiagomis vis dar yra, todėl „Transneft“ to negali visiškai sukontroliuoti.

Lietuvos būdas būti nepriklausomai (Fotobanko nuotr.)

Pamokos Rusijai ir Europai

Rusijos, kurios ekonomika laikosi ant gamtos išteklių eksporto, finansinė padėtis pastaruosius penkerius metus nebuvo labai gera. Krymo aneksija ir konfliktas Rytų Ukrainoje užtraukė Vakarų sankcijas, o naftos kainos tuo metu smarkiai krito ir žemyn nutempė rublio kursą bei ekonomikos prieaugį. Kaip šaliai gali atsiliepti ši krizė, ekspertai kol kas nesiryžta spėti.

Nekokybiškos žaliavinės naftos tiekimas šiame versle galbūt ir nebūtų didelė naujiena. Tokių atvejų pasitaiko ne tik Rusijoje. Štai dar šių metų kovo mėnesį Pietų Korėjos naftos perdirbimo įmonės dėl per didelio oksigenatų kiekio nepriėmė tanklaiviais atgabento naftos krovinio iš JAV.

Tačiau „Transneft“, kuri iki šiol buvo laikoma gana patikima tiekėja, atvejis išskirtinis savo mastu – balandžio pabaigoje iki 5 mln. tonų užterštos naftos ilgą laiką buvo užstrigusi vamzdynuose ir sustabdė tiekimą iš karto kelioms šalims.

Šis incidentas padėjo sukelti „Brent“ rūšies naftos kainą iki pusmečio rekordo – 75 JAV dolerių už barelį, tačiau tiek per incidentą atlikti darbai, tiek galimos kompensacijos, tiek susigrąžinti reputaciją gali kainuoti kur kas daugiau.

Per penkerius metus nuo problemas apnuoginusių 2014 ir 2016 m. naftos kainų krizių šalis taip ir neperorientavo savo biudžeto nuo gamtos išteklių prie tvaresnių finansavimo šaltinių. Apie 40 proc. Rusijos biudžeto pajamų vis dar priklauso nuo dujų ir naftos eksporto.

Mėginimų tai padaryti būta, tačiau labiausiai pokyčius stabdo įsišaknijusi esama politinė sistema, kaip teigė L. Jonauskas: „Problema Rusijoje ta, kad politinė sistema laikosi iš esmės ant šio sektoriaus kontrolės ir tokia padėtis užkerta kelią bet kokiai sistemos struktūrinei pertvarkai. Norint vykdyti realią struktūrinę ekonomikos transformaciją, iš esmės reikia įsileisti naujų žaidėjų – ar iš užsienio, ar vietinių, – kurie ateitų su savais pajėgumais ir žiniomis. Tačiau tada tarp daugelio žaidėjų atsiranda konkurencija ir noras turėti visiems vienodas žaidimo taisykles, o jeigu tai įvyksta, elitas ir tie, kurie iš esmės turi neformalią prieigą prie galios, praranda mažiausiai dalį jos.“

Rusijos gamtos išteklius importuojančios šalys rusiškos naftos neketina atsisakyti, nes tai padaryti dabartinėmis sąlygomis nebūtų lengva. Kai kuriuos ES narės nuo Rusijos naftos yra itin priklausomos. Nors iš šono ES energetikos rinkos diversifikacija atrodo sveikai: iš Rusijos gaunama 32 proc. naftos ir 40 proc. dujų, tačiau imant atskiras valstybes paveikslas ne toks šviesus. Eurostato duomenimis, 2017 m. Estija, Lenkija, Slovakija ir Suomija daugiau nei 75 proc. naftos importavo iš Rusijos.

Tačiau požiūris į Rusiją kaip vienintelę energijos išteklių tiekėją su ja susisaisčiusiose Europos šalyse pamažu keičiasi. Pavyzdžiui, 2014 m. kilus Ukrainos konfliktui Lenkija susidūrė su dujų tiekimo pertrūkiais ir suvokė, kad pavojinga pasikliauti tik tiekėju iš rytų. Tai buvo viena priežasčių, kodėl šiandien plėtojamas projektas Baltijos jūros dugnu nutiesti 90 km ilgio „Baltic Pipe“ dujotiekį. Jis padėtų Lenkijai susijungti su Danijos, o per ją – ir su Norvegijos vamzdynais.

Dar anksčiau tai suprato ir Lietuva bei Latvija, kurioms vamzdynais šiandien irgi būtų tiekiama chloridais užteršta nafta, jei ne ankstesni politiniai Rusijos sprendimai. Nors dabar kalbama apie dvi naftotiekio „Družba“ atšakas, iš tiesų jos yra trys. Šiaurinė nebeveikia nuo 2006 m. Būtent tais metais, kai įvyko avarija, Rusija uždarė šią atšaką „remontuoti“, o dar anksčiau, 2003-iaisiais, nafta nustota tiekti ir Latvijai. Abiem atvejais sprendimai slėpė ir politinę potekstę – latviai nesutiko Rusijos kapitalui perleisti Ventspilio naftos terminalo, lietuviai – parduoti „Mažeikių naftos“.

Ši sena istorija tam tikru atžvilgiu gali nušviesti ir naujus Rusijos naftos tiekimui į Vakarus kilsiančius iššūkius. Dabartinio incidento šaknys atrodo grynai techninės, tačiau vienas ilgiausių pasaulio vamzdynų „Družba“ eksploatuojamas jau 55 metus, per kuriuos į jo būklės gerinimą investuota nedaug. Savaitė prieš aptinkant chloridais užterštą naftą, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka net paskelbė pranešimą, kad ruošiamasi taisyti „Družbą“ penkiuose per šalį einančiuose jo segmentuose, nepaisant Rusijos tranzito.

Kad vamzdyną reikia atnaujinti, primena ir „Mažeikių naftos“ atvejis – po atšakos, vedančios į Lietuvą, inspekcijos buvo pranešta, kad rasta daugiau nei 8 tūkst. defektų. Tai įvyko dar 2007 m.

Tačiau kaip ir tąsyk Rusijos, taip ir šiandien A. Lukašenkos motyvas gali būti politinis pareiškimas, išsakytas praėjus vos porai dienų po to, kai Rusija uždraudė kai kurių vaisių importą iš Baltarusijos. Svarstoma, kad toks sprendimas taip pat neatsitiktinis – tai galbūt yra vienas iš Baltarusijai vykdomo ekonominio spaudimo elementų, siekiant paskatinti glaudesnę šalių integraciją, kurios A. Lukašenka stengiasi išvengti. Nelygių varžovų kovoje koja ant naftos vamzdžio gali būti vienas retų jo kozirių.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...