PRENUMERATA KONTAKTAI
Atsargiai pirmyn: kaip geriausia vertinti Kinijos galią?
IQ Tema
(Vyčio Snarskio pieš.)
Antanas MANSTAVIČIUS
2019 04 25 09:37

Auganti Kinijos galia vilioja naujomis galimybėmis. Tačiau Lietuva neturėtų pamiršti, kieno pusėje ji stovi.

Kai praėjusių metų birželį Vilniuje ketvirtą kartą lankėsi Tibeto budistų dvasinis lyderis Dalai Lama, su juo nesusitiko nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei premjeras Saulius Skvernelis. Praėjus mažiau nei pusei metų, D. Grybauskaitė oficialaus vizito išvyko į nuo 1951 m. Tibetą griežtai kontroliuojančią Kiniją ir su šios šalies prezidentu Xi Jinpingu pasikalbėjo apie eksporto galimybes.

Sąsajos tarp sprendimo ignoruoti Dalai Lamą ir kvietimo vykti į Kiniją nėra akivaizdžios – tai galėjo būti ir sutapimas. Vis dėlto Lietuvos pozicija jautriu Tibeto klausimu yra pasikeitusi iš esmės. Palyginti su 1991 m., kai Dalai Lamos vizitas buvo svarbus įvykis ant kojų besistojančiai šaliai, 2001-aisiais, kai tuometis prezidentas Valdas Adamkus į susitikimą atskubėjo iš ligoninės ir atvirai kalbėjo apie tibetiečių laisvės siekį, ir 2013-aisiais, kai D. Grybauskaitė rado laiko „neplanuotam“ pokalbiui, atvirumo tibetiečiams liko kaip niekad mažai.

Per tuos dešimtmečius keitėsi Lietuva, tačiau dar ryškiau pasikeitė Kinija. Šiandien tai yra didžiausia pasaulio eksportuotoja ir antras pagal dydį ūkis. Maža to, Kinija ir toliau sparčiai (bent palyginti su didžiosiomis Vakarų šalimis) auga ir kartu plečia politinę įtaką. Šiandien jau niekas neabejoja, kad regime naujos galybės iškilimą su visomis iš to išplaukiančiomis įtampomis. „Labai tikėtina, jog Kinija pradės ir politinius motyvus reikšti, diktuoti politines vertybes būtent per ekonominį susiejimą, – IQ sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro dėstytojas Linas Didvalis. – Kinija eina į pasaulį ir jame ieško savo vietos.“

Žvelgiantys skirtingomis kryptimis

Nenoras pykdyti Kiniją atrodo savaime suprantamas, kol ateina metas įvertinti esamą dvišalių ekonominių santykių padėtį. Pagal bendrą prekybos apimtį Kinija, žvelgiant iš Lietuvos pozicijų, tarp pasaulio šalių tėra 18-oje, o pagal eksportą – viso labo 24-oje vietoje. Kinijos tiesioginės investicijos Lietuvoje yra dar kuklesnės – Užsienio reikalų ministerijos (URM) duomenimis, vos viršija 10 mln. eurų, iš kurių didesnė dalis tenka nekilnojamajam turtui. Tiesa, lietuviško kapitalo Kinijoje yra investuota pastebimai daugiau – 44,69 mln. eurų.

Iki šiol sunku kalbėti ir apie bent kiek ryškesnį nacionalinių saugumo interesų sutapimą. Lietuva yra NATO ir ES narė, taip pat viena didžiausių Rusijos kritikių. Kinija vis garsiau abejoja nusistovėjusiomis tarptautinėmis taisyklėmis, nuo kurių priklauso ypač mažųjų valstybių saugumas, ir lieka artima strateginė Rusijos partnerė. Abiejų šalių santykiai Vakarų sankcijų Rusijai fone net išgyvena savotišką aukso amžių. Pekinas remia Maskvos bandymus toliau aktyviai veikti pasauliniu, ar bent regioniniu, lygmeniu, o pats kol kas renkasi būti antrame plane.

Kita vertus, Kinijos galia yra pernelyg didelė, o Rusijos galimybės – pernelyg ribotos, kad Maskva galėtų jaustis visiškai patogiai. Ateityje šis atotrūkis gali tik didėti. Lietuvai tai reiškia naujas galimybes ar bent papildomas garantijas – kuo dažniau Rusijos vadovai žvalgysis per petį, Rytų kryptimi, tuo mažiau dėmesio galės skirti Europai.

Nepalenkiami kovotojai už laisvę (Fotobanko nuotr.)

„Aišku, nereikia vaizduotis, kad galime Kinijai įpiršti mūsų įsivaizdavimą apie Rusiją, – pabrėžė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas, – bet matyti šių valstybių tarpusavio santykius savo saugumo perspektyvoje mums tikrai svarbu, ir galbūt reikėtų kai kuriuos dalykus akcentuoti kinams, kad jie kiek daugiau dėmesio skirtų kitai pusei.“ Tiesa, tikėtis, jog Kremlius artimiausiu metu labai susirūpins dėl Kinijos, kaip, atrodo, norėtų JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija, vis dėlto nereikėtų.

„Jei žiūrėtume iš politinės sistemos pusės, Vakarai jiems tikrai yra didesnė grėsmė“, – apie Rusijos valdantįjį režimą sakė K. Andrijauskas. Kitaip nei Vakarų valstybės, Kinija nesiūlo Rusijai demokratizuotis ir keisti esamos valdžios.

Didžiosios viltys

Lietuvą pagarbiai žvelgti į Kiniją pirmiausia verčia viltis sulaukti investicijų ir atverti didžiausią pasaulio rinką mūsų šalies eksportuotojams. Ją dar pakurstė Kinijos prezidento Xi Jinpingo 2013 m. paskelbta „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyva, orientuota į infrastruktūros plėtrą kroviniams gabenti iš Rytų į Vakarus, kaip ir metais anksčiau Varšuvoje atidaryta „16+1“ programa, kuria Kinija nusitaikė stiprinti ryšius su buvusiomis komunistinėmis Vidurio ir Rytų Europos bei Balkanų šalimis. „Kinijos įsivaizdavimu, tai erdvė, kur yra kiek daugiau vakuumo“, – sakė K. Andrijauskas ir pabrėžė, kad Pekinas mėgina išnaudoti buvusią bendrą socialistinę praeitį, ieškodamas prieigos prie esamų ar būsimų ES narių.

Kai kurie kinų pasiūlymai išties gali atimti žadą. Štai Estija, palyginti su Lietuva, yra toliau pažengusi ekonominiuose santykiuose su Kinija ir jau turi sėkmės istorijų, tokių kaip finansinių injekcijų sulaukęs ir plėtrą Afrikoje pradėjęs pavėžėjimo startuolis „Bolt“ (senasis geriau žinomas pavadinimas – „Taxify“). Tačiau net ir tai gali visiškai užgožti naujausias pasiūlymas kasti geležinkelio tunelį po Suomijos įlanka, kuris sujungtų Taliną su Suomijos sostine Helsinkiu. Kinų bendrovės „Touchstone“ investicija čia, teigiama, galėtų siekti 15 mlrd. eurų.

Lietuvoje Kinijos verslininkų planų būta kiek kuklesnių. Pirmiausia ketinta prisidėti prie Klaipėdos jūrų uosto plėtros ir naujo giliavandenio uosto statybų, kartu siekiant užtikrinti didesnį krovinių srautą iš Baltarusijoje kuriamo „Didžiojo akmens“ pramonės parko. Tačiau šiuo klausimu, kaip kovo pradžioje per renginį Rytų Europos studijų centre sakė krašto apsaugos ministras Raimondas Karoblis, esmine kliūtimi tampa strateginė Klaipėdos uosto, pagrindinio NATO pajėgų logistikos centro regione, svarba, vargiai suderinama su bet kokiu Kinijos atstovų įsitraukimu į uosto valdymą. Neatsitiktinai Klaipėdos jūrų uostas patenka tarp 2018 m. sausį priimtu įstatymu papildomai apsaugotų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų. Atitinkamai sergima ir viešoji geležinkelių infrastruktūra, anksčiau taip pat dominusi Kinijos verslininkus.

Pasak K. Andrijausko, bet kuriuo atveju reikėtų atsargiai vertinti Kinijos politikų ir verslininkų keliamas idėjas dėl vienokio ar kitokio pobūdžio investicijų. „Dažnai Kinijai jau pats faktas, kad apie ją kalbama, gali sufleruoti tam tikrą galią, – sakė ekspertas. – Reikia suprasti, kaip Kinijos strategija veikia. Tai yra meškerių užmetimas ir žiūrėjimas, kas užkibs. Nes Kinija gali sau tai leisti.“

Tai nebūtinai reiškia, kad visi šios šalies pasiūlymai savaime yra blogi ar nenaudingi investicijas priimančiai valstybei. Tačiau kai kurie kinų verslininkų žingsniai gali turėti didesnį poveikį, nei galima buvo numanyti, ir pamažu sukelti priklausomybę – tai, ką ministras R. Karoblis vadina pavojumi „užlipti ant adatos“.

Draugystė iš išskaičiavimo?(Scanpix nuotr.)

Nepalankus klimatas

Bent kol kas Lietuva sulaukia mažiau Kinijos dėmesio nei Estija ir ypač Lenkija. Seimo narės Aušros Maldeikienės nuomone, dėl to neverta nusiminti. „Man atrodo, kad mūsų stiprioji pusė – tai, kad turime labai laisvas rankas tuose santykiuose. Tačiau mums reikia apsispręsti dėl tolesnės perspektyvos“, – pabrėžė politikė, laikanti Kinijos iškilimą „didele geopolitine grėsme“. Europos Parlamento (EP) narė Laima Andrikienė laikosi požiūrio, kad Lietuvai santykiuose su Kinija reikia ieškoti pusiausvyros tarp dviejų politikos principų – atsivėrimo ir atsargumo. „Pirmenybę turime teikti svarbiausiam dalykui – mūsų valstybės saugumui“, – konstatavo europarlamentarė.

Svarbiu perspėjimo signalu tapo Lietuvos žvalgybos tarnybų vasario pradžioje paskelbta grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaita, kurioje paminėti Kinijos bandymai verbuoti šalies piliečius. Vakarų Europoje ir JAV apie tokio pobūdžio grėsmes kalbama jau seniai; Lietuvoje iki tol beveik visas dėmesys buvo sutelktas į Rusiją.

Bendras klimatas Vakaruose, stiprėjant konkurencijai su Kinija, taip pat tampa nepalankus glaudžiau bendradarbiauti. JAV prezidento D. Trumpo administracija dar griežčiau prabilo apie kinų investicijų strateginėse srityse, o ypač į kuriamus 5G ryšio tinklus, keliamą grėsmę. „Amerikiečiai dabar nedviprasmiškai klausia savo Aljanso partnerių ir draugų labai paprasto klausimo: ar jūs su mumis, ar su Kinija? Lenkijai jokių abejonių dėl to nelieka“, – teigė K. Andrijauskas ir pabrėžė, kad apskritai „16+1“ formatas neatnešė tokio didelio ekonominio proveržio, kokio buvo laukiama.

ES institucijose tuo pačiu metu kalbama apie būtinybę atidžiau vertinti investuotojus – baigiamas derinti tiesioginių užsienio investicijų (TUI) patikros mechanizmas. Kaip vienas svarbiausių uždavinių santykiuose su Kinija jis buvo paminėtas ir kovo 12 d. EK paskelbtame santykių su Kinija įvertinime. Be kita ko, ten pabrėžiama, kad ši šalis yra ne vien ES bendradarbiavimo ir derybų partnerė, bet ir technologinio pranašumo siekianti konkurentė bei alternatyvų valdymo modelį siūlanti strateginė varžovė.

Tiesa, kaip teigė L. Andrikienė, investicijų patikros srityje Lietuva jau yra viena ES lyderių, todėl didelio pokyčio nepajus. „Lietuvos TUI patikros mechanizmas visada buvo vienas griežčiausių dėl suprantamų priežasčių – siekio į strateginius sektorius neįleisti Rusijos kapitalo investicijų, – sakė ji. – Lietuvoje imunitetą Rusijai turime, bet Kinijai – dar ne, jį reikia išsiugdyti.“

EP Tarptautinės prekybos komiteto narė pastebi, kad kai kurios valstybės narės, jau anksčiau sulaukusios daug Kinijos investicijų, ES Taryboje kalba „kinų balsu“ – pasisako prieš patikros mechanizmą ES lygiu. „Tai reiškia, kad kinai jau yra ES viduje, Kinija tapo ES vidaus jėga, ir tai labai pavojinga“, – kalbėjo L. Andrikienė. K. Andrijauskas teigė, kad bendrus ES veiksmus apsunkina ir paraleliniai nesutarimai Rusijos klausimu – Vokietijai, kuri pastaruoju metu ėmė rimčiau vertinti Kinijos grėsmę, sudėtinga reikalauti, kad kiti aukotų savo interesus, kai ji pati įgyvendina „Nord Stream 2“ projektą.

Viena galimų Lietuvos ir Kinijos interesų sankirtų yra finansinių technologijų plėtra. Praėjusių metų liepą finansų ministras Vilius Šapoka, sugrįžęs iš „16+1“ formato susitikimo Sofijoje (Bulgarija), pareiškė, kad Lietuva tikisi tapti Kinijos finansinių paslaugų vartais į Europą. Pastaruoju metu tokios kalbos pritilo ir dėl to, kad Lietuva sulaukė JAV valstybės departamento perspėjimo, kad šalis neturi pakankamai pajėgumų nuolat stebėti ir kontroliuoti su Kinija susijusius finansinius procesus.

A. Maldeikienė kritikuoja ministro pasiūlymą kaip neprotingą ir neparuoštą. „Jis iš tikrųjų priėmė sprendimą už tuos, kurie Lietuvoje formuoja užsienio politiką, – tvirtino Seimo narė. – Ar jis mąstė platesniame kontekste? Lietuvoje nepriimta platesniame kontekste mąstyti.“

Sąjungininkų paieškose

Nors abejoti verčia nedemokratinė Kinijos santvarka, jos elgesys su tautinėmis mažumomis, auganti įtampa santykiuose su rytiniais kaimynais, įtarimų kelia prekybos praktika ir agresyviai plečiama šnipinėjimo veikla, šios šalies ignoruoti neįmanoma. Net ir didžiausi Kinijos užsienio politikos kritikai pripažįsta, kad kinų investicijos Lietuvai yra reikalingos.

Gerbėjų klubas (Fotobanko nuotr.)

„Būtų labai juokinga jas drausti – niekas apie tai nekalba, – sakė A. Maldeikienė. – Pyktis tikrai nereikia – aš nežinau, kam su Kinija susipykti. Reikia žiūrėti į ją didelėmis akutėmis, o kai Kinija pradeda mėtyti saldainius, pagalvoti: o gal ji juos apnuodijo?“ Esminis klausimas – kaip išvengti potencialių spąstų dvišaliuose santykiuose, kur Pekinas turi apsčiai galimybių diktuoti sąlygas ir kurti priklausomybes, konvertuojamas į politinį poveikį.

Lietuvai santykiuose su Kinija teks remtis savo didžiausiu pranašumu – priklausymu Vakarų ekonominėms, politinėms ir saugumo organizacijoms. „Negalime įsivaizduoti, kad esame kokia nors vidutinė galybė, kad galime pastovėti vieni, – IQ teigė VDU dėstytojas L. Didvalis. – Turėtume sutarti dėl bendros pozicijos ir ieškoti sąjungininkų, kurių interesai atitiktų mūsiškius.“

Pasak Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Kinijos Liaudies Respublika grupės pirmininko Kęstučio Glavecko, pagrindinis dėmesys turėtų būti sutelktas į Europos stiprinimą, ES išlaikymą ir jėgos koncentravimą. Priešingu atveju Europa, taip pat Lietuva, esą neišvengiamai ir skausmingai ekonominėje plotmėje pralaimės Kinijai, kuri jau pasuko į aukštąsias technologijas ir jas veržliai plėtoja. „Jei manysime, kad Vakarai pralaimi Rytams, o mes esame Vakaruose, vadinasi, mes irgi nieko nelaimime. Todėl reikia ieškoti formulės, kaip Vakarai su Rytais galėtų rasti sutarimą“, – aiškino Seimo narys.

Kitas parlamentaras, buvęs premjeras Algirdas Butkevičius pabrėžė, kad ES reikėtų būti daug aktyvesnei santykiuose su Kinija: „Turėtų būti bendresnė socialinė ekonominė programa, kaip vienodomis konkurencinėmis sąlygomis kalbėtis su Kinija. ES turi pareikalauti, kad įėjimas į Kinijos rinką būtų daug paprastesnis arba tomis pačiomis sąlygomis, kaip Kinija įeina į ES rinką.“

Pasaulinėje rinkoje Lietuva neturi galimybių žengti savęs izoliavimo keliu. Tai reiškia, kad Kinijos iššūkį teks priimti ir su juo susitvarkyti. „Nepasirinkčiau baimės pagrindiniu plėtros ir ekonominio augimo leitmotyvu, – sakė K. Glaveckas. – Ateis jei ne Kinija, tai tada Indija, kitos šalys. Lietuvos ateitis nėra susijusi su izoliacija ir galvojimu, kad kiti nori mums ką nors padaryti.“

Anot K. Andrijausko, bene svarbiausia artimiausiu metu bus pažinti Kinijos kultūrą ir išsiaiškinti jos elgesio motyvus. „Reikia pabandyti Kiniją suprasti. Tai, ką ji daro šiandien pasaulyje, nemaža dalimi paaiškinama objektyviais veiksniais, – kalbėjo politologas. – Mums reikia suprasti Kiniją jau vien dėl tos priežasties, kad įžengėme į tokį pasaulį, kur ji yra viena svarbiausių veikėjų ir kur jos įtaka tik didės.“

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...