Apie Alfonsą Budvytį šiandien kalba tik menotyrininkai ir jo paties darbai. Komentuodamas 2003 m. mirusio fotomenininko kūrinius fotografas Stanislovas Žvirgždas Rusnei Marčėnaitei pasidžiaugia buvęs jo kolega ir turėjęs progų paklausti apie tai, ką jis pats norėjo pasakyti fotografijomis.
Buvęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovas S. Žvirgždas A. Budvytį kartu su Vitu Luckumi vadina pirmaisiais konceptualiosios fotografijos pradininkais ir griežtai chronologiškai atskiria jo kolegas, menotyrininkų prirašytus ar pačius prisirašiusius į tą patį būrį norint parodyti gausų galingą šios srovės sąjūdį. Pirmasis esą buvęs V. Luckus, trečią dešimtį bebaigiantis A. Budvytis atėjo maždaug 1976 m., Algirdas Šeškus – apie 1977 m., vėliau Gintautas Trimakas, dar vėliau – Alvydas Lukys, o Gintaras Zinkevičius – jau devintojo dešimtmečio pradžioje. Kino operatoriumi svajojęs tapti, bet farmacijos studijas pasirinkęs ir tik paskui į fotografiją pasukęs A. Budvytis, anot S. Žvirgždo, iškart pristatė visai kitokį požiūrį – minimalistinę fotografiją, kurios paprastumas skatina mąstyti.
„A. Budvytis niekada nefotografavo svarbių įvykių, vietų ir veikėjų. Savo paties ir savo kartos sovietmečio išgyvenimus jis perteikė fotografijose įkūnydamas viską persmelkiančią slogučio ir melancholijos atmosferą. Savo dėmesį A. Budvytis sutelkė į periferines teritorijas, kasdieniškus ir paribio personažus bei iškalbingas smulkmenas“, – jau po kūrėjo mirties, 2006 m., išleistoje knygoje rašė dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė.
„Fotografuoju balutes ir pagaliukus – mat visada vaikštau paknopstomis. Bandau rasti pasaulio esmę mažoje karvės išmintoje duobutėje (Negerk, Joneli, avinėliu pavirsi). Visų globalinių temų sprendimą galima rasti toje keliolikos centimetrų erdvėje“, – atsakydamas į S. Žvirgždo, rengusio apie jį ir jo antrąją žmoną grafikę Rimą Mačiulytę straipsnį leidiniui apie Veliuonos miestelį, klausimus dėliojo mintis pats A. Budvytis.
