„Tokio ilgo gyvenimo Dievo neprašiau ir nesitikėjau, tik brolio žmona vis linkėjo šimto metų. Tas vienas linkėjimas ir išsipildė“, – Angelei Petrauskaitei ši likimo išdaiga atrodo juokinga.
Jos veidas švyti kaip ir nuotraukoje, Monikos Požerskytės sukurtoje albumui „100 metų kartu“. Angelė guldo leidinį ant stalo, plačiai nusišypso ir čia pat mergaitiškai prisidengia veidą ranka, išklausiusi Rusnės Marčėnaitės komplimentą: „Koks jau čia grožis...“
Lietuvos nepriklausomybės bendraamžių M. Požerskytė ieškojo drauge su kolegomis, dokumentinio kino kūrėjais, rengiamam projektui „100 metų kartu“. Fotomenininkei teko ne vienam herojui atkakliai aiškinti ir įrodinėti, „kam čia juos senus reikia fotografuoti“. „Visiems sakiau, kad tai jie yra Lietuva. Jie yra mūsų istorija ir šimtmetis. Tada tikrai akys nušvisdavo“, – pasakojo nuotraukos autorė.
Mažas Angelės namas atokiame Kauno Panemunės rajone, ramią gatvelę sveikinantis popierinėmis trispalvėmis, įtaisytomis vazoje ant palangės, į Monikos fotoobjektyvą nepateko. Visus herojus ji fotografavo prie tos pačios mobilios sienelės, kad išvengtų kartais minorines šiandienes jų gyvenimo aplinkybes atskleidžiančios informacijos.
