Meniu
Prenumerata

penktadienis, kovo 29 d.


NUOTRAUKOS ISTORIJA
Šalia diagnozės
Rusnė Marčėnaitė
(E. Mėlinauskienės nuotr.).

Konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“ už reportažus apdovanota fotomenininkė Eglė Mėlinauskienė ne kartą nepasinaudojo proga įamžinti tai, ką daugelis laikytų tikrai „auksiniu“ kadru. Pernelyg trapios buvo emocijos, pripažino ji Rusnei Marčėnaitei.

Kai tenka pasakyti moteriai, kad per operaciją ji neteko krūties, ar pasitikti mamą, ką tik sužinojusią, kad medikai jos vaiką išleidžia namo, nes nebegali padėti, – akimirkos, kurių nepatyręs jų nesuvoks, ir fotografuoti tų kraujuojančių žaizdų Eglė nenorėjo. Onkologinėmis ligomis sergančius vaikus ir suaugusiuosius dvejus metus fotografavusi E. Mėlinauskienė ne iš pasakojimų žino, ką reiškia tokia diagnozė. Kai vos grįžusi namo po savo ligos apsisuko ant kulno ir vėl pravėrė ligoninės duris jau su fotoaparatu, jautė, kad tai gali padėti ir pačiai.

„Po gydymo buvau dar absoliučiai svyruojančios būklės – ne paslaptis, kad tuo metu apninka įvairiausios mintys“, – iš duobės E. Mėlinauskienė sunkiai kapstėsi porą metų, ir fotografija tada pratrūko kaip votis – tai padėjo jai sveikti. „Žinojau, kad kažkas kažkur giliai sėdi, bet kol esi sveikas, galvoji visai apie kitus dalykus... – sakė ji. – Kad tavo gyvenimas tęsis amžinybę, kad privalai daryti tai, kas naudinga šeimai, tai yra uždirbti pinigus – įprasti dalykai. Ir niekada nesusimąstai apie gyvenimo džiaugsmą, kad viskas gali labai greitai nutrūkti. Liga manyje viską persuko.“

Prieš susergant pradėtas nekilnojamojo turto vadybos ir vertinimo magistro studijas Eglė baigė, bet gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Ištikimai palaikoma šeimos, nuėjo mokytis fotografijos – iš pradžių pas Stanislovą Žvirgždą, o vėliau sulaukė ir Antano Sutkaus pamokų. Tuo metu, galima sakyti, gyveno ligoninėje. „Fotografijoje padaryti ką nors pripuolamai, visiškai neatsidavus, neįmanoma. Ypač šia tema, kur taip svarbu užmegzti santykį“, – svarstė E. Mėlinauskienė, į ligoninę ateidavusi tamsoje ir išeidavusi tamsoje – praleisdavo ten, ko gero, daugiau laiko nei medikai. Ir nebūtinai su fotoaparatu – kartais po kelis mėnesius tik ieškodavo kontakto su ligos išvargintais savo herojais. Raktu neretai tapdavo pačios Eglės ligos istorija ir jos apsinuoginimas atvirumu.

2019 08 27 15:14
Spausdinti