„Nerimas yra laisvės svaigulys“, – rašė egzistencializmo filosofas ir tikras nerimo ekspertas Sørenas Kierkegaardas. Tačiau toli gražu ne visiems pavyksta įžvelgti šios būsenos žavesį. Penki Ievos Rekštytės-Matuliauskės pašnekovai pasakoja apie savo požiūrį ir metodus.
Prieš maždaug 20 metų buvau priverstas sustoti. Jutau didelę įtampą, ją lydėjo „perdegimai“, išėjimai iš rikiuotės ir nemenki sveikatos sutrikimai. Jeigu turi tikslą, nerimas tampa tavo uždaviniu, tačiau jei jo nėra – fiziologine būsena, su kuria sunku tvarkytis. Pradėjau aiškintis, kaip kiti su ja susidoroja, ir tai virto gana intensyviomis žmogaus studijomis. Radau atsakymą, kuriuo šiandien neabejoju ir pats, – vienas veiksmingiausių nerimo ir neapibrėžtumo mažintojų yra sportas. Fiziologiškai tai paaiškinama labai paprastai: tiesiog į smegenis atiteka daugiau kraujo. Ėmiau su draugais žaisti tenisą, nueinu į sportą salę, turiu nedidukę sodybą, kurioje netrūksta fizinio darbo, stengiuosi mažiau naudotis liftu ir iš to susideda mano aktyvioji gyvenimo dalis. Sportas padeda sugeneruoti energiją, kuria gali užpildyti dėl nerimo ir nežinojimo, kokį sprendimą priimti, atsivėrusią tuštumą. Jis sutrumpina tą bejėgystę, taip pat moko paprastų taisyklių: kartais rezultatas būna 6:2, o kartais 2:6. Ir viskas.
Vis dažniau gebėdamas tą tuštumą užpildyti, paprasčiau ėmiau vertinti ir „situacijas be išeities“. Ar iš tikrųjų negali būti blogiau? Ar mano gyvenimo kontekste tai iš tiesų reikšminga? Ne veltui virš įėjimo į Romos senatą buvo iškabintas užrašas „memento mori“ (atmink, kad mirsi) kaip perspėjimas, kad kasdieniams dalykams nepriskirtume amžinos prasmės.
Kai užstringu ties kokiu nors klausimu ir imu justi kylantį nerimą, stengiuosi surasti laiko ramiai pasivaikščioti Neries pakrante. Jei taip nutinka per posėdį, padarome pertrauką. Kartais pakanka dešimties gilių įkvėpimų ar tiesiog nukreipti žvilgsnį į tolumą. Ar paskaityti savo stalo knygą – Marko Aurelijaus raštus. Joje pasižymėjau mintį, kurią vis sau perskaitau: „Negyvenk taip, tarsi ketintum gyventi dešimt tūkstančių metų. Neišvengiama lemtis kybo virš galvos. Kol gyveni, kol įmanoma, būk geras.“
