PRENUMERATA KONTAKTAI
Ar pasauliui reikia dar pigesnių pinigų?
Komentarai
Nerijus Mačiulis (Bendrovės nuotr.)
Nerijus Mačiulis
2019 06 27 03:37

Pastaruoju metu didieji centriniai bankai pradėjo signalizuoti, kad artimiausiu metu gali pradėti keisti monetarinės politikos kryptį – mažinti palūkanas ir didinti pinigų pasiūlą. Kas iššaukė tokią centrinių bankų reakciją, ar ji pagrįsta ir ar neturės neigiamų šalutinių pasekmių?

Praėjusiais metais JAV centrinis bankas gana sparčiai didinęs palūkanas bei žadėjęs tokią kryptį išlaikyti ir šiemet, šį mėnesį pakeitė nuomonę ir pranešė, kad yra pasiruošęs artimiausiu metu palūkanų normą sumažinti. Europos Centrinis Bankas (ECB) taip pat šį mėnesį pranešė, kad palūkanų nekels bent iki kitų metų vidurio, o jo prezidentas Mario Draghi užsiminė, kad yra erdvės ir palūkanų mažinimui, ir tolimesniam vertybinių popierių pirkimui – pinigų pasiūlos didinimui.

Kokias rizikas įžvelgia centriniai bankai ir ar toks jų posūkis reiškia, kad esame ant krizės slenksčio? Nors daugelis pasaulio didžiųjų ekonomikų pirmąjį šių metų pusmetį augo panašiu tempu kaip ir praėjusiais metais, pasaulinė prekyba stagnavo, o kai kurie išankstiniai indikatoriai rodo, kad ji gali pradėti trauktis. Pagrindinė to priežastis yra JAV vykdoma protekcionistinė politika bei kitų šalių atsakas į ją. Turbūt nereikėjo tikėtis, kad dideliais importo tarifas apmokestinus importuojamas prekes, paklausa joms visai nepasikeis.

Deja, prekybos fronte kol kas daug optimizmo nėra – JAV ir Kinijos prezidentai šią savaitę Osakoje vyksiančiame G20 šalių susitikime aptars galimas paliaubų gaires. Tikėtina, kad prezidentai praneš apie „konstruktyvią ir produktyvią diskusiją", bet iki ilgalaikio ir nebraškančio susitarimo bei jau pritaikytų importo tarifų atšaukimo bus dar labai toli.

Greta prekybos konfliktų yra ir kita puokštė nemalonių rizikų – Irano ir JAV konfliktas bei galimas naftos tiekimo pro Ormūzo sąsiaurį sutrikimas, Italijos valstybės finansų problemos ir galimos Europos Komisijos sankcijos, padidėjusi „kieto" Brexit tikimybė. Centriniai bankai nori užbėgti šiems nemaloniems įvykiams už akių ir užtikrinti pakankamą pinigų pasiūlą ir palankias kreditavimo sąlygas. Ketinimai adekvatūs, tačiau kur slypi tokios jų politikos neigiamos šalutinės pasekmės ir ar centriniai bankai, spręsdami dar net realybe netapusias problemas, nesukels kitų problemų?

Rizikos yra realios, ateityje jos gali pakenkti ir JAV ekonomikai, tačiau dabartiniai makroekonominiai rodikliai prielaidų nerimui ir palūkanų mažinimui nesukuria – nedarbo lygis išlieka žemiausiame lygyje per pusę amžiaus, atlyginimų augimas šiek tiek sulėtėjo, bet vis dar viršija 3 proc., o infliacija išlieka arti centrinio banko tikslo.

Dar įdomiau šioje situacijoje atrodo ECB ketinimai. Euro zonoje nedarbo lygis yra žemiausiame lygyje, o atlyginimų augimas – aukščiausiame lygyje per pastarąjį dešimtmetį. Dar svarbiau – užimtumo lygis ir laisvų darbo vietų dalis yra rekordinėse aukštumose. Nuo užsienio paklausos labai priklausanti Vokietijos pramonė, panašu, šiemet gali susitraukti, bet į vidaus rinką orientuoti paslaugų sektoriai visoje euro zonoje toliau klesti. Tiesa, infliacija siekia apie 1,5 proc. ir yra šiek tiek žemesnė nei ECB tikslas, o infliacijos lūkesčiai finansų rinkose pastaruoju metu labai nukrito.

Vis tik ar šiek tiek per maža infliacija (kuri daugeliui gyventojų atrodytų kaip labai gera naujiena), yra pakankama priežastis dar labiau mažinti palūkanas? Bazinės palūkanos euro zonoje jau dabar yra neigiamos – komerciniai bankai norėdami laikyti indėlius centriniame banke turi susimokėti 0,4 proc. metinių palūkanų. Kokią problemą išspręstų ir kam padėtų dar labiau neigiamos palūkanos?

Šiuo metu pasaulyje net 11 trilijonų eurų vertės vertybinių popierių, daugiausiai vyriausybės obligacijų, prekiaujama su neigiamu pajamingumu. Tai reiškia, kad investuotojai, perkantys tokias obligacijas ir ketinantys išlaikyti jas iki išpirkimo iš karto susitaiko su tuo, kad ne tik negaus jokių palūkanų, bet net ir neatgaus visų investuotų pinigų. Tokios aplinkybės yra patogios tik dideles skolas turinčioms vyriausybėms. Galimybė pasiskolinti už nenatūraliai žemas ar net neigiamas palūkanas yra meškos paslauga – jos neskatina įgyvendinti struktūrines reformas, padidinti šalies konkurencingumą ir sumažinti priklausomybę nuo skolų.

Be to, centrinių bankų noras užkirsti kelią bet kokiam neigiamam net nuo jų nepriklausomam scenarijui sukelia moralinę riziką – investuotojai jausdami tokį užnugarį drąsiai investuoja į didesnės rizikos aktyvus, ypač kai investicijos į saugesnes alternatyvas gali pasiūlyti tik neigiamas palūkanas.

JAV akcijų rinkų indeksai, nepaisant visų geopolitinių ir ekonominių rizikų, išlieka istorinėse aukštumose. Daugelyje šalių nekilnojamojo turto kainos pakilo virš 2008-ųjų piko ir šturmuoja naujas aukštumas. Kartu su nekilnojamojo turto kainomis kyla ir nuomos kainos. Vis daugiau investuotojų ir spekuliantų pritraukia alternatyvių aktyvų – meno, kolekcinio vyno ar kriptovaliutų – rinkos.

Taigi, pigių pinigų gausa ir centrinių bankų užnugaris sukuria iškreiptas paskatas ir nukreipia kapitalo srautus į tokias sritis, kurios normaliomis sąlygomis būtų apeinamos. Daugelyje rinkų atsiranda prielaidos burbulų susiformavimui. Politikai gauna galimybę pigiai skolinti ir atidėlioti nepatogias, bet būtinas reformas, o kartais net yra įgalinami toliau įgyvendinti protekcionistinę politiką.

Po pasaulinės finansų krizės agresyvi eksperimentinė monetarinė politika padėjo daugeliui ekonomikų išvengti ilgalaikio nuosmukio ir sparčiai atsigauti. Tolimesnis eksperimentavimas gali sušvelninti neigiamus šokus bei pratęsti šį verslo ciklą, bet ilguoju laikotarpiu gali duoti daugiau žalos nei naudos.

Nerijus Mačiulis yra „Swedbank" vyriausiasis ekonomistas 

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...