PRENUMERATA KONTAKTAI
Ar nelaimingas bedarbis bus geras pilietis?
Komentarai
Algis Davidavičius
Algis Davidavičius
2019 07 22 08:35

Esminė bazinių pajamų (BP) idėja – socialinių paslaugų ir išmokų sistemas pakeisti daug paprastesniu, universaliu vieno ar kelių dydžių visuotiniu „piliečio atlygiu“ bent tiems, kurie neturi jokių arba turi menkas ir nereguliarias pajamas. Nuo pat XVIII a. pabaigos įvairiais šio sumanymo pavidalais buvo siūloma spręsti tris pagrindines problemas moderniose laisvosios rinkos valstybėse.

Viena vertus, bedarbiai ar darbo dar neturintis jaunimas iš skurdesnių šeimų gali nematyti prasmės stengtis įsidarbinti ar pradėti verslą dėl ekonominių bei socialinių kliūčių, kurios atrodo pernelyg didelės: per mažas užmokestis, žemas statusas, menkinamasis požiūris. Gali pasirodyti, kad ne taip ir blogai likti laisvosios rinkos dramų užkulisiuose. Kita vertus, pasiryžusieji iš paties dugno grįžti į darbo rinką vėl gali lengvai prarasti darbą ar verslą.

Galiausiai valstybinės socialinės apsaugos sistemos dažnai būna sustabarėjusios, per brangios, neefektyvios. Mat lieka asmenų, negaunančių paslaugų ar išmokų, kurios jiems leistų oriai egzistuoti. Būtent dėl to idėjų rinkose siūlomi įvairūs BP variantai – nuo visuotinės minimalų pragyvenimą garantuojančios „piliečio algos“ iki ilgalaikiams bedarbiams skiriamo „neigiamo apmokestinimo“ (kai negaunant tam tikro dydžio pajamų ne tik nebereikia mokėti mokesčių, bet dar skiriamos išmokos).

Suomijoje 2016–2018 m. vyko pastarojo varianto eksperimentas. Dvejus metus 2 tūkst. bedarbių Kelos mieste kas mėnesį gaudavo po 560 eurų, ir buvo stebimas poveikis jų elgsenai. Eksperimento tikslas – patikrinti, kiek tai supaprastins socialinių paslaugų teikimą ir paskatins dalyvius aktyviau ieškotis naujo darbo. 2019 m. vasarį paskelbti preliminarūs rezultatai iki šiol komentuojami. Nesutaria ekonominės ir politinės dešinės bei kairės pažiūrų vertintojai.

Ryškėja du pagrindiniai eksperimento padariniai. Pirmiausia, dešiniųjų džiaugsmui, bandyme dalyvavę bedarbiai neieškojo darbo arba verslo galimybių labiau nei išmokų negavusi kontrolinė bedarbių grupė. Kita vertus, kairiųjų ar liberalių idėjos šalininkų ramybei, paaiškėjo, kad, skirtingai nei kontrolinė grupė, BP gavę piliečiai po dvejų metų buvo laimingesni ir psichiškai atsparesni.

Pesimistinį rezultatų vertinimą patvirtina naujos studijos iš anglosaksų kraštų, parodančios stiprią motyvaciją negrįžti į darbo rinką, kai yra galimybių to išvengti. Ne tik dešinieji komentatoriai, bet ir, pavyzdžiui, pasaulyje autoritetu pripažįstamas asmenų laimės ir gerovės sociologas Richardas Leytardas mano, kad pati BP idėja duoti išmokas be darbo yra neracionali ar neetiška: be produktyvaus darbo neturėtų būti ir pajamų, darbas yra viena aiškiausių asmeninės gerovės sąlygų. Eksperimentas lyg parodo, kad gaudami BP žmonės neketina stengtis įsidarbinti.

Tačiau idėjos šalininkai tvirtina, kad eksperimentas vyko per trumpai, o rezultatai nerodo lėtai besikeičiančio bedarbių elgesio ir nuostatų. Be to, bendra apmokestinimo ir socialinio draudimo sistema nebuvo deramai pritaikyta eksperimentui, nes dalyviai galėjo kreiptis ir gauti kitokių socialinių išmokų iš valstybės. Pirmieji rezultatai rodo, kad 30 proc. BP gavėjų buvo labiau pasitikintys valstybe ir savo pilietine galia dalyvauti jos valdyme. Taip jautėsi tik kiek mažiau nei 20 proc. kontrolinės grupės atstovų. Tai teigiamai paveikė gavėjų psichinę ir bendrą sveikatą, padidino asmeninį laimės pojūtį.

Esminis klausimas dėl BP eksperimentų ir jų pritaikomumo laisvosios rinkos valstybių politikoje yra veltėdžiavimo pavojus. Šalininkai ginčija dešiniųjų „darbo ir nedarbo paskatų“ motyvacijos modelį sakydami, kad „deramas produktyvumas“ ir „nederamas tingumas“ yra labai reliatyvu. Visose laisvosios rinkos visuomenėse egzistuoja nedarbas, aukštų ir kintančių rinkų reikalavimų neatitinkančius žmones dažnai žalojantis socialiai, finansiškai ir psichologiškai. Neišvengiamas „parazitavimas“ šalininkams atrodo kaip retas ir toleruotinas mokestis už BP kaip vaistą nuo nedarbo žalos.

Lietuvos kontekste tampa itin įdomu, kokios BP priemonės ir kiek padidintų Lietuvos bedarbių ar skurstančių pasitikėjimą valstybe, savo pilietine galia. Jei nėra tiek dirbantiems, tiek besiverčiantiems priimtinos perskirstymo sistemos, pralaimintys darbo rinkose tik labiau nepasitikės valstybe ir taps taikiniu tiek vietos, tiek priešiško demokratijai Kremliaus populistinėms įtakoms. BP ir labiau patikrinti bei aiškiau veikiantys socialinės apsaugos modeliai turi būti plačiai svarstomi Lietuvos piliečių ir politikų, kitaip nedarbo ir nelygybės keliami konfliktai kainuos vis brangiau patiems darbščiausiems ir sėkmingiesiems.

Algis Davidavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto Gero valdymo programos ekspertas

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...