PRENUMERATA KONTAKTAI
Ant tvirtų pamatų: gerovės valstybės Lietuvoje stiprybės
IQ Tema
(Pixabay nuotr.)
Kotryna Tamkutė
2019 08 06 02:05

Įprotis teikti ir gauti socialinę paramą giliai įsišaknijęs. Tik reikia šį bei tą patobulinti.

Lietuva jau turi plačiau aprėpiantį socialinį tinklą negu daugelis pasaulio valstybių, net ir turtingesnių. Tai lėmė ir sovietinė praeitis, ir atgavus nepriklausomybę kilęs noras lygiuotis į kaimynes Skandinavijos šalis. Integracija į ES ir didžiulė ekonominė pažanga suteikia progą sukurti stiprią gerovės valstybę, tad būtina tuo pasinaudoti.

Vykdo visas reikalingas funkcijas

Orus pragyvenimas pagal gerovės valstybės apibrėžtį yra suteikiamas ne kaip labdara, o kaip socialinė teisė per socialinę apsaugą, socialines paslaugas, darbo rinkos ir būsto politiką, švietimą ir sveikatos apsaugą. Šią mintį knygoje „Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė?“ plėtojantys Jolanta Aidukaitė, Natalija Bogdanova ir Arvydas Guogis teigia, kad Lietuvoje socialinės teisės suteikiamos universaliai. Tačiau jos nebūtinai užtikrina orų pragyvenimą.

Gerovės valstybė Lietuvoje, autorių nuomone, gali būti laikoma „minimalios“ gerovės valstybe arba pokomunistine gerovės valstybe. Nuo kitų gerovės valstybės modelių ji skiriasi tuo, kad yra gana universali ir pasižymi didele aprėptimi: valstybinis ir privatus draudimas apima pensijas, ligos ir motinystės išmokas, draudimą nuo nedarbo ar nelaimingų atsitikimų darbe, gali būti skiriama šalpos pensija, pašalpos šeimai, laidotuvėms, kompensuojamos šildymo, transporto ar ryšių išlaidos, taip pat veikia įvairios socialinės globos įstaigos, dienos centrai, nakvynės namai, specialias socialines išmokas gali gauti pareigūnai ir kariai, mokslininkai, teisėjai, signatarai, artistai ir pasižymėję sportininkai. Nors išmokos dažnai menkos, o paslaugų kokybė nėra puiki, valstybė prisiima atsakomybę už piliečių gerovę ir tai aiškiai deklaruoja.

Itin stiprus akcentas gerovės valstybės Lietuvoje apibūdinime tenka žodžiui „minimalus“. Ne tik dėl finansavimo ar efektyvaus administravimo stokos. „Socialinių garantijų, išmokų ir apskritai saugumo tinklas priklauso nuo to, kiek pilietis pats jame dalyvavo, paprastai tariant, kiek jis prisidėjo prie savo socialinės gerovės, tiek ateityje ir gaus“, – kalbėjo SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas. Jo teigimu, tai skiriasi nuo Šiaurės šalių gerovės valstybės modelio tuo, kad socialinė apsauga nepriklauso nuo jos gavėjų motyvacijos.

Tokią pokomunistinę arba „minimalios“ gerovės valstybę Rytų Europoje apibrėžiantis vengrų ekonomistas Jánosas Kornai tvirtina, kad Rytų Europos gyventojus erzina valdžios kišimasis į jų asmeninį gyvenimą, tačiau dauguma jų vis tiek nori rūpestingos, paternalistinės valstybės.

Pirmiausia žmonės tikisi, kad viešasis sektorius tinkamai ir efektyviai atliks visas pagrindines funkcijas, kurios yra būdingos gerovės valstybei. Jas, „Luminor“ banko vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, Lietuva tikrai atlieka. „Tai labai didelis pranašumas. Juk daugelis valstybių neturi, pavyzdžiui, visapusiškai kompensuojamos sveikatos apsaugos sistemos“, – sakė pašnekovas ir kaip iliustraciją pateikė Kiniją su JAV. Pirmojoje nėra mokamos senatvės pensijos, antroji skiria itin minimalią paramą susilaukus vaiko. Turtingųjų klubui EBPO priklausančių šalių gyventojai gali pasinaudoti maždaug aštuoniolikos savaičių vaiko priežiūros atostogomis, amerikiečiai tokių negauna visai, o Lietuva yra viena dosniausių pasaulyje.

Daugiausia įtakos universaliai ir plataus masto socialinės apsaugos sistemai susiformuoti turėjo sovietinė praeitis. „Sovietinė valstybė teisę į socialinį ekonominį saugumą paskelbė vienu svarbiausių revoliucijos laimėjimų ir sovietinio piliečio fundamentalia teise“, – teigiama minėtoje J. Aidukaitės, N. Bogdanovos ir A. Guogio knygoje. Autoriai pabrėžia, kad socialinio saugumo programos tapo valdančiosios partijos įrankiu stiprinant dirbančių žmonių kontrolę. Tai garantavo sistema, kurioje egzistavo nuo darbo stažo priklausanti teisė gauti kai kurių rūšių aprūpinimą senatvėje ir netekus darbingumo, išmokos komunistų partijos, vyriausybės bei atitinkamų pramonės šakų atstovams, pašalpas galėjo gauti nuo vaikystės neįgalūs asmenys, buvo skiriamas išlaikymas senelių namuose.

Panaši vertybių sistema

Sėkmingas vieno ar kito valstybės funkcionavimo modelio įsitvirtinimas šalyje glaudžiai susijęs su visuomenės pripažįstamomis vertybėmis ir nusistovėjusiu gyvenimo būdu. Lietuvoje jos, Ž. Maurico teigimu, itin artimos toms šalims, kurios kuria pasaulyje pirmaujančius gerovės valstybės modelius. Į tai įeina ne tik tokie aspektai, kaip universali sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos sistema, lygių galimybių principo įgyvendinimas, žinių ekonomikos skatinimas, socialinis dialogas ir dalyvavimas, socialinė įtrauktis ir kita. Juos įgyvendinančios šalys siekia subalansuotos ekonominės ir socialinės plėtros.

Kaip teigė Ž. Mauricas, apskritai lietuvių ir Skandinavijos valstybių gyventojų požiūris į gyvenimo tikslą yra gana artimas. „Tiesa, mes skiriamės tuo, kad gan stipriai reiškiasi kančios ir patyčių elementai, tačiau iš principo vertybių sistema suformuota tinkama linkme“, – sakė pašnekovas.

Tam pritarė Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovas Egidijus Barcevičius: „Visuomenėje egzistuoja tam tikras sutarimas, kad reikia visiems kartu pasirūpinti silpnesniais, mažiau turinčiais. Mes nenorime visko palikti tik laisvajai rinkai ar savanoriškai filantropijai. Tiesa, tokia ambicija dažnai neatitinka galimybių, sunku susitarti, kas konkrečiai, kurios grupės, kiek solidariai turi pasirūpinti, kas turi sumokėti.“

Vis dėlto tai esą yra itin svarbus dalykas, ypač bandant lygiuotis į kitas valstybes. Pavyzdžiui, JAV gyventojai mano, kad pats žmogus atsakingas už savo likimą, tad valstybės indėlis turi būti itin minimalus. Kitų šalių gyventojai savo ateitį atiduoda į dieviškosios būtybės rankas. Tokie įsivaizdavimai tik apsunkina galimybes turėti gerovės valstybės modelį. „Lietuva – sekuliari valstybė, kurioje religijos įtaka nedidelė, šeimos modelis vis dažniau grindžiamas lygybe, menkai priešinamės teiginiui, kad ir vyras turi auginti vaikus, tad šiuo atžvilgiu už Italiją esame gerokai pranašesni“, – tvirtino Ž. Mauricas.

Tiesa, dalį gerovės valstybės elementų mes gauname „iš viršaus“. Vienas pastarojo meto pavyzdžių – ES patvirtintos taisyklės dėl tėvystės ir neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų, įpareigojančios užtikrinti, kad kiekvienas iš tėvų turėtų teisę bent dviem mėnesiams išeiti neperleidžiamų mokamų vaiko priežiūros atostogų, dirbantys tėvai ir globėjai taip pat turės teisę prašyti lanksčių darbo sąlygų, pavyzdžiui, dirbti nuotoliniu būdu arba lanksčiu grafiku. Taip narystė ES užtikrina platesnį gerovės valstybės Lietuvoje įsitvirtinimą.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...