PRENUMERATA KONTAKTAI
Afrika vis labiau domina kitų žemynų galingąsias
The Economist
Tegyvuoja Džibutis ir Kinija (Scanpix nuotr.)
The Economist
2019 05 03 11:09

Vakarų investuotojai seka paskui Kiniją, kuri žengė pirma

Padūmavę tranzito centrai – apie juos rašiusiam Grahamui Greene’ui būtų patikęs Džibutis. Pro šį nedidelį lopinėlį Afrikos šiaurės rytuose plaukia trečdalis pasaulio laivybos srautų. Šalies sostinėje, sakytumei, susigrūdęs visas pasaulis. Pakrantėje susibūrusios prancūzų, italų, japonų karinės bazės. Greta oro uosto – anksčiau Prancūzijos svetimšalių legionui priklausęs „Camp Lemonnier“, kur šiandien įsikūrusi vienintelė nuolatinė JAV karinė bazė Afrikoje. Tolėliau į šiaurės vakarus pirmąją nuolatinę karinę bazę įsteigė Kinija. Netrukus pradės veikti indų ir britų ambasados. Po kelių savaičių „Türkiye Diyanet“ fondas mieste atidarys didžiausią mečetę Afrikos rytuose; muedzinui nebus lengva perrėkti virš galvos griaudžiančius naikintuvus.

Įlipus į minaretą matyti Kinija. Ne dėl to, kad minaretas siekia orbitą, tiesiog daug Kinijos yra tiesiai po nosimi. Džibutis – maža šalis, bet turi daugiafunkcį uostą, su Etiopija jungiantį geležinkelį ir užgimstančią laisvosios prekybos zoną, kuri, ją baigus, bus didžiausia Afrikoje. Viską pastatė valstybinės Kinijos įmonės, bent iš dalies ir valdančios objektus. Užsukęs į uostą šių eilučių autorius pamoja jūreiviams, stovintiems Kinijos karinio jūrų laivyno laive, kuris prišvartuotas greta ukrainietiškų grūdų pilno krovininio laivo. Pamačius jų žvilgsnius kyla klausimas, kaip mandarinų kalba „panieka“.

Konsultacijų bendrovės „McKinsey“ duomenimis, šiandien Afrikos žemyne veikia 10 tūkst. Kinijos įmonių. Didžiulės šios šalies investicijos paskatino pavyzdžiu sekti kitas valstybes, ypač Indiją. O Kinija keičia ryšių pobūdį, ekonominius kontaktus vis dažniau maino į politinius ir karinius. Ir čia ja bando sekti kitos šalys, pavyzdžiui, Turkija ir Rusija. Alexas Vinesas iš Londono idėjų kalvės „Chatham House“ kalba apie „naujas grumtynes dėl Afrikos“.

Palyginimai su kolonijų dalybomis tarp europiečių XIX a. pabaigoje erzina afrikiečius – jie skuba vardyti skirtumus. Ištekliai, kurių troško kolonistai, tikrai tebegundo. Bet šiandien supuolusioms šalims negana atsignybti Afrikos turtų, jos nori dalies to, ką žemynas bando sukurti – ūkių ir augančios pasaulinės reikšmės, siejamos su antru pagal gyventojų skaičių žemynu, kurį skalauja du iš trijų didžiųjų pasaulio vandenynų.

Tai rodo, kad žemynas vis dažniau taps tarptautinės konkurencijos arena. Gruodį sakydamas kalbą prezidento Donaldo Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas pabrėžė, kad ten išauš nauja „didžiųjų valstybių konkurencijos“ era. Bet nebūtinai vieni išloš, o kiti pralaimės. Paprastai naudos iš investicijų į infrastruktūrą gauna visi atvykėliai, ne tik investuotojai. O daugiausia gali laimėti afrikiečiai. Nors dažnai dėl vietos grumdosi įtakingos valstybės, daugeliu atvejų jos negali tiesiog pasiimti, ko nori. Reikia ir duoti. Pagrindinės žaidimo dalyvės – Afrikos tautos. Būtent jų pasirinkta žaidimo forma lems, iki kokio lygio žemynas realizuos svetimšalių įžvelgtas perspektyvas.

Tiršta diplomatų

Denverio universiteto Diplometrikos projekto duomenimis, 2010–2016 m. Afrikoje atidaryta daugiau kaip 320 ambasadų arba konsulatų. Vien Turkija įsteigė 26 (žr. žemėlapius). Bumas nesibaigė. Pernai Indija pranešė ketinanti atidaryti dar 18. Prie diplomatinių pastangų prisideda užsienio šalių vadovai. Šiemet Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas planuoja pirmąjį Rusijos ir Afrikos viršūnių susitikimą, panašų į kas trejus metus Pekine vykstantį Afrikos ir Kinijos bendradarbiavimo forumą (FOCAC). Pernai forumas, kuriame svečius sutiko prezidentas Xi Jinpingas, sutraukė daugiau Afrikos šalių vadovų nei kasmetis JT Generalinės Asamblėjos suvažiavimas. Artimiausiais mėnesiais susitikimus taip pat rengia Japonija ir Jungtinė Karalystė.

Jei Afrikos politikai nesilanko pas juos, užsienio šalių vadovai patys vyksta į Afriką. Per dešimt metų iki 2018-ųjų aukščiausi Kinijos pareigūnai Afrikoje viešėjo 79 sykius. Turkijos vadovas Recepas Tayyipas Erdoğanas nuo 2008 m. į Afrikos šalis vyko daugiau kaip 30 kartų, daugiausia į Užsachario Afriką. Tapęs Prancūzijos prezidentu, Emmanuelis Macronas nuo 2017 m. šiame žemyne lankėsi devynis sykius, o jau penketą metų Indijai vadovaujantis Narendra Modi viešėjo aštuoniose Afrikos šalyse. Ne visi nusiteikę taip noriai. Kanye’as Westas ir Kim Kardashian aplankė daugiau Afrikos lyderių nei D. Trumpas – kol kas jis į žemyną nekėlė kojos.

Iš dalies vizitai ir viršūnių susitikimai – bandymas pasinaudoti diplomatiniu Afrikos svoriu. Žemyne – 54 valstybės. Tai daugiau nei ketvirtis JT Generalinės Asamblėjos. Be to, įprasta, kad žemynui priklauso trys iš 15 nenuolatinių JT Saugumo Tarybos vietų. Kinija beveik visas Afrikos valstybes įtikino anuliuoti diplomatinį Taivano pripažinimą, nepalenktas liko tik Esvatinis (anksčiau – Svazilandas). Rusija ieško Afrikos politikų paramos dėl pretenzijų į Krymą; Generalinei Asamblėjai siekiant pasmerkti aneksiją 28 Afrikos šalys susilaikė. Izraelis nori, kad Jeruzalė būtų pripažinta šalies sostine; jo pusėn stojo Togas.

Be diplomatinių ryšių, stiprėja kariniai. Afrikos ragas įtrauktas į platesnės Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) konkurencijos su Iranu, Kataru ir Turkija procesą. 2017 m. Turkija Somalyje įkūrė didžiausią karinę bazę užsienyje ir pirmą Afrikoje. Saudo Arabijos ir JAE puolimai prieš Jemeną buvo organizuojami iš pozicijų rage. Be to, Saudo Arabija samdo karius iš Sudano, kartais dar vaikus. Manoma, kad Saudo Arabija nori įkurti bazę Džibutyje, o JAE turėtų atidaryti bazę gretimame Somalilande.

Kinijos karinė įtaka neapsiriboja baze Džibutyje. Pernai Liaudies išlaisvinimo armija surengė pratybas Kamerūne, Gabone, Ganoje ir Nigerijoje. Populiariojoje Kinijos kultūroje Afrika šlovinama kaip drąsių darbų arena. 2017 m. kino teatruose rekordus gerino filmas „Vilkas karys 2“ apie tai, kaip Kinijos specialiosios pajėgos gelbėja į bėdą Afrikoje patekusius gydytojus. TV seriale „Taikdarių batalionas“ aukštinamas Kinijos dalyvavimas taikdarių misijose. Iš penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių Kinijos atstovų tarp JT taikdarių yra daugiausia. Nemažai jų dislokuoti Kongo Demokratinėje Respublikoje, Malyje, Pietų Sudane ir Sudane.

Dėmesio taikai fone vyksta gyva prekyba ginklais. Jokia kita šalis Užsachario Afrikoje neparduoda tiek ginklų kiek Kinija. Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto duomenimis, 2013–2017 m. jai teko 27 proc. regiono ginklų importo, nors 2008–2012 m. dalis siekė 16 proc. Kinijos teigimu, kariniai ryšiai, kartais tiesiog bendradarbiavimo, o ne komerciniai, ją sieja su 45 Afrikos vyriausybėmis. Pasak Linos Benabdallah iš Veik Foresto universiteto, išsikelti keli tikslai. Kinija nori būti matoma kaip įtakinga valstybė tarpžemyniniu mastu.

Siekiama apsaugoti prekybą – Pekinas Rytų Afriką priskiria „jūriniam Šilko keliui“. Be to, Afrikoje gyvena daugiau nei 1 mln. kinų, kuriems gali prireikti apsaugos. Kai 2011 m. Libijoje kilo revoliucija, Kinijos karinis jūrų laivas padėjo evakuoti tūkstančius šalyje pagal sutartis dirbusių savo piliečių.

Veržlūs pinigų srautai

Matydamos Kinijos plėtrą, kitos galingos Azijos valstybės sunerimo. Japonija plečia bazę Džibutyje. Indija kuria radarų ir klausymosi postų tinklą palei Indijos vandenyno krantus, nors pernai Seišeliai blokavo planus ten steigti bazę. Kovą Indijos kariuomenė surengs pirmas karines pratybas su keliomis Afrikos šalimis, įskaitant Tanzaniją, Keniją ir PAR.

Įsitraukti kariniu atžvilgiu skatina ne tik siekis neatsilikti nuo kitų. Europos šalys Sahelio, sausringo pietiniame Sacharos pakraštyje plytinčio regiono, reikalais labiau susidomėjo siekdamos užgniaužti islamistų terorizmą ir sumažinti migrantų srautus į Europą. Be to, ES remia Burkina Faso, Čado, Malio, Mauritanijos ir Nigerio suformuotos „G5 Sahel“ grupės karius.

Rusijos ėjimai agresyvesni ir savanaudiškesni. Svarbiausi veikėjai dažnai – ne oficialūs valstybės darbuotojai, o V. Putino bendrai, kaip antai buvęs virėjas Jevgenijus Prigožinas. A. Vinesas lygina juos su Cecilu Rhodesu ir kitais XIX a. imperialistais, kurie veržėsi privačiai, turėdami nerašytą savo šalies vyriausybės apsaugą. Pernai Centrinei Afrikos Respublikai (CAR) paprašius pagalbos kovoje su maištininkais, su buvusia CAR koloniste Prancūzija suskubo įsikišti ir Rusija – davė ginklų ir patarėjų. Įkandin atskubėjo ir gavybos pramonės ekspertai. Dabar Gynybos ministerijoje dirba grupė „patarėjų“ iš Rusijos. Pernai grožio konkursą „Mis CAR“ dosniai parėmė rusų įmonė „Lobaye Invest“, prekiaujanti deimantais.

Nors daugiausia dėmesio sulaukia Rusijos interesai CAR, šalis stiprino ryšius visoje Afrikoje. Iki 1991 m., kol gyvavo Sovietų Sąjunga, ten mokėsi bent 250 tūkst. afrikiečių arba buvo mokomi jos siųstų kadrų, vadinasi, yra senų ryšių ir juos galima atnaujinti. Rusijos politiniai patarėjai uoliai dirba tokiose šalyse kaip Zimbabvė, Gvinėja ir Madagaskaras.

Kiti stiprina ryšius su Afrika, o JAV „atsitraukė“, kaip pabrėžia Juddas Devermontas iš idėjų kalvės Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro. Sumažintas šalies plėtros ir diplomatinių programų finansavimas, paskelbti planai atšaukti 10 proc. Afrikoje dislokuotų karių, yra laisvų svarbių pareigų. D. Trumpo administracijai prireikė 18 mėnesių rasti žmogų į aukščiausias su Afrika susijusias pareigas Valstybės departamente.

Menksta ir santykinė JAV ekonominė svarba. 2006 m. pagal importo ir eksporto sumą didžiausi prekybos srautai su Užsachario Afrika siejo JAV, Kiniją ir Prancūziją (žr. grafiką). 2006–2018 m. prekyba su Kinija išaugo 226 proc., su Indija – 292 proc. Apimtį įspūdingai padidino ir kitos šalys, nors nuo žemo startinio rodiklio: Turkija – 216, Rusija – 335, Indonezija – 224 proc. Didžiausia regiono prekybos partnere bendrame kontekste išliekančios ES rodikliai augo kukliai – 41 proc., o JAV prekyba su Užsachario Afrika susitraukė.

Daugiausia tiesioginių užsienio investicijų (TUI) atneša JAV, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos įmonės. Tačiau pernai parengta JT ataskaita apie pasaulinį TUI rodo, kad „auga geografinė į Afriką plaukiančių TUI šaltinių įvairovė“. 2011 m. 16 mlrd. JAV dolerių siekusios Kinijai tenkančios TUI 2016 m. išsipūtė iki 40 mlrd. – šiek tiek atsiliko nuo Prancūzijos 49 mlrd. Gerokai ūgtelėjo ir investicijos iš Singapūre įsikūrusių įmonių.

Galimybė pasiekti Afrikos gamtos išteklius išlieka svarbi. Bet ekonominiai ryšiai anaiptol neapsiriboja žaliavomis. TVF suskaičiavo, kad trečdalis Užsachario Afrikos šalių šiemet gali tikėtis daugiau kaip 5 proc. BVP augimo. Verslo asociacijos GSMA vertinimu, artimiausius penketą metų mobiliojo ir duomenų ryšio abonentų skaičius kasmet padidės beveik 5 proc., t. y. augs dvigubai sparčiau nei pasaulio vidurkis, beveik 300 mln. afrikiečių iki 2025 m. įžengus į internetą.

Importuojama ir eksportuojama daugiau maisto. Persijos įlankos šalys, įsivežančios 80–90 proc. maisto, neseniai dėl žemės ūkio produkcijos susitarė su Maliu, Mauritanija, Maroku, Mozambiku, Sudanu ir Tanzanija. Kitos valstybės tikisi Afrikai parduoti perteklių.

Milžiniškas atsargas sukaupusi Kinija 2017 m. žemyno šalims pardavė daugiau kaip 781 tūkst. tonų ryžių – dešimt kartų daugiau nei 2016 m., o Dramblio Kaulo Krantas pakeitė Pietų Korėją kaip didžiausias importuotojas.

Afrikos šalyse vis dažniau kuriasi užsienio gamintojos. Etiopijoje, Nigerijoje, Ruandoje, taip pat Džibutyje valstybės užnugarį turinčios kinų įmonės padėjo įsteigti „specialiąsias ekonomines zonas“. Singapūro bendrovė „Olam International“ valdo laisvosios prekybos zoną Gabone, Indija tokią bando atidaryti Mauricijuje. Džibutyje greta kinų valdomos zonos veikia ir Turkijos kontroliuojama zona – vienas iš ambicingų su tuo žemynu susijusių planų, greta Tanzanijoje tiesiamo geležinkelio, Ganoje statomų oro uosto terminalų ir nemenko indėlio Senegale statant „futuristinį“ Diamniadijo Leik Sitį. „Turkish Airlines“, kurios 49 proc. akcijų valdo valstybė, skraidina į daugiau kaip 50 Afrikos miestų.

Tad kiti turi geras galimybes iš dalies perimti iniciatyvą, Kinijai nusprendus į Afriką žiūrėti kitaip ir mažinti veiklos plėtrai žemyne skirtas sąnaudas. Skirtingai nei ankstesniuose bendradarbiavimo forumuose, pernai Kinija nebežadėjo Afrikos šalims dvigubai ar trigubai daugiau pinigų ir pasiūlė kuklesnį paketą nei ankstesnis. Požiūris iš dalies keičiasi dėl to, kad dalis sandorių Afrikoje apkarto ir supykdė investuotojus iš Kinijos. Valstybinei draudimo bendrovei „Sinosure“ į nuostolius teko nurašyti 1 mlrd. JAV dolerių, skirtų Džibutį ir Etiopiją jungiančiam geležinkeliui, kai keleivių srautai nepasiekė planuotų. Rugsėjį Xi Jinpingas nepatarė daryti valstybės palaikomų investicijų, prilygstančių „tuštybės projektams“.

Kur jūs, investuotojai? (Pixabay nuotr.)

Be to, Kinija jautriai reaguoja į kaltinimus, kad „spendžia diplomatinius skolų spąstus“, kai pasinaudojant paskolomis, kurias šalims sunku grąžinti, siekiama kitų nuolaidų. Afrikoje tokius kaltinimus nesunku perdėti. Johnso Hopkinso universiteto Kinijos Afrikos tyrimų iniciatyvos duomenimis, tik trims šio žemyno šalims (Kongui-Brazaviliui, Džibučiui ir Zambijai) Kinija yra pagrindinė kreditorė.

Vidutiniškai 32 proc. Afrikos išorinės viešosios skolos tenka privatiems skolintojams, o 35 proc. tokioms daugiašalėms institucijoms kaip Pasaulio bankas. Kinija – didžiausia dvišalė skolintoja, bet jai tenka tik 20 proc. visų paskolų.

Vis dėlto kartais paskolos atrodo kritikuojamos pelnytai. Kenijos žurnalistai aiškinasi, kokiomis sąlygomis už 3,2 mlrd. JAV dolerių tiesiamas Nairobį ir Mombasą jungiantis geležinkelis. Baiminamasi, kad kaip užstatas pažadėtas Mombasos uostas. „Galutiniame variante skolos problema yra Afrikos problema, – teigė Kenijos ekonomistė Anzetse Were. – Bet pagaliau Kinija gauna atkirtį.“

Plačiai išskėstos vietinių rankos

Galbūt tai paskatins Vakarus dėti daugiau ekonominių pastangų. Remdamasi 2017 m. Vokietijos pristatytu „Maršalo planu Afrikai“, rugsėjį ES informavo, kad 2021–2027 m. subsidijoms skirs 40 mlrd. eurų. Pernai spalį JAV dvigubai (iki 60 mlrd. JAV dolerių) padidino skolinti skirtas „Overseas Private Investment Corporation“ lėšas, be to, pirmą kartą per 50 metų leidžiama investuoti ne tik į paskolas, bet ir į nuosavą kapitalą. „Jei ne Kinija, nebūtume iš jų gavę tiek pinigų“, – sakė A. Were.

„Afrikos lyderiai supranta, kad dar neturėjo didesnio pasirinkimo“, – aiškina Afrikos Sąjungos derybininkas Carlosas Lopesas. Šalys nebėra pririštos prie buvusių kolonisčių ar vienos iš Šaltojo karo stovyklų. Galima pasverti prioritetus ir pasiūlymus, taip pat, bent iki tam tikro lygio, išpešti naudos skatinant siūlytojus pasivaržyti. Bet verta nepamiršti atsargumo.

Pirma, sudarant karines ir ekonomines sutartis Afrikos šalys paprastai yra silpnesnė pusė. Skubėdami tvirtinti pirmus laikraščių puslapius užkariaujančius sandorius, Afrikos lyderiai dažnai sutinka su sąlygomis, kurios užkrauna didžiulę naštą. Pasak A. Were, praverstų geriau paruoštos derybų komandos, kaip ir geresnės Afrikos diplomatų kalbų žinios. Iš struktūrinės perspektyvos stiprybės gali suteikti vienybė. Afrikos žemyno laisvosios prekybos sutartis, kuriai iki įsigaliojimo trūksta tik trijų šalių ratifikavimo, gali būti rimta paspirtis, kai kuriose derybose suteikianti žemynui bendrą balsą.

Pasirinkimo gausą Afrikoje atsargiai vertinti verta ir dėl to, kad tai gali reikšti daugiau korupcijos galimybių. Sandoris, kuris geras lyderiams, nebūtinai yra tinkamas jų valdomai tautai. Privačiuose rateliuose Vakarų diplomatai giria Džibutį, kad puikiai sužaidė paskatinęs šalis varžytis ir dabar semia naudą iš karinių bazių ir infrastruktūros sandorių. Tik neaišku, ar šis gudravimas kuo nors padėjo ne elitui, o eiliniams šalies gyventojams.

Korupcijos priešnuodžiai – demokratija ir skaidrumas. Antai Kenijos ir Ganos žiniasklaidai, pilietinei visuomenei ir opozicijos partijoms neseniai pavyko ištirti nesąžiningus tenykščių vyriausybių sandorius. Deja, Rusijai ir Kinijai demokratija Afrikoje nerūpi. Gal jos ir teigia, kad laikosi politikos nesikišti, tačiau parama autokratams tolygi itin reakcionieriškai intervencijai (Kinija remia Kongo-Brazavilio vadovą Denisą Sassou Nguesso, Rusija – CAR vadovą Faustiną-Archange Touadérą).

Vakarams irgi nėra svetima remti pageidautinus kieta ranka valdančius Afrikos šalių vadovus. Tačiau po Šaltojo karo Vakarai iš esmės skatino liberalias reformas, net jei pripuolamai ir su išimtimis. Pastaruoju metu tokios iniciatyvos priblėso, o viena priežasčių – apatiškas JAV požiūris į Afriką. Bet JAV nusprendus vėl aktyviau dalyvauti padėtis nebūtinai pasitaisytų. Gruodį J. Boltono išdėstytoje naujojoje Afrikos „strategijoje“ demokratija neminima.

Trumparegiška. Afrikos šalims neužtenka didesnio pasirinkimo, su kuo sudaryti sandorį. Joms reikia ir galios rinktis savo politikus.

Atradimai Temos Namie ir svečiuose Vietovardžiai Kultūra Laisvalaikis Reiklus pirkėjas
Daugiau IQ Life straipsnių...