Vartotojai spaudžia bendroves leisti patiems susitaisyti įrenginius
Prieš 30 metų remontuojant „Žigulius“ užtekdavo veržliarakčių komplekto ir šiek tiek nusimanyti apie mechaniką, bet su naujesniais automobiliais šiandien taip paprastai neišsisuksime – gali būti, kad sudėtingesnis gedimas pareikalaus ir programavimo žinių. Tačiau įgūdžių trūkumas šiandien nėra vienintelė problema.
Prieš keletą metų tarp JAV ūkininkų kilo pasipiktinimas dėl „John Deere“ traktorių. Žemės ūkio mašinos taip pat prikimštos elektronikos ir jutiklių, tačiau pagal bendrovės politiką techniką gali taisyti tik licencijuoti centrai. Dar daugiau – „John Deere“ argumentavo, kad mėginimai modifikuoti traktoriaus programinę įrangą gali pažeisti įstatymus. Tai konservatyviems, iš kartos į kartą savo techniką remontavusiems JAV ūkininkams pasirodė nesuvokiama.
Reakcija davė vaisių – gamintojas buvo įstatymiškai įpareigotas suteikti galimybę parsisiųsti instrukcijas ir suteikti kitą reikalingą informaciją. Tačiau kai kurie sprendimai vis dar liko neįgyvendinti, pavyzdžiui, detalių tiekimas ir diagnostinės programinės įrangos prieinamumas. Tad nepatenkinti žemdirbiai ir toliau kovoja už vadinamąją teisę taisyti (right to repair).
Ūkininkai – tik maža dalis visuomenės, kurią liečia ši problema. Teisės taisyti aspektų yra pačių įvairiausių ir jie aktualūs viso pasaulio vartotojams. Šiandien rinkoje egzistuoja daugybė prietaisų, kurių vartotojui be itin specifinių įrankių pataisyti neįmanoma. Be to, saugodami savo sprendimus, gamintojai atskleidžia ne visą programinės įrangos informaciją. Patys remontuoti norintys savininkai sunkiau gauna atsarginių detalių. Galiausiai daliai įrenginių būdinga tai, kas vadinama suplanuotu susidėvėjimu (planned obsolescence) – tai reiškia, jog prietaisai ar jų dalys specialiai kuriami taip, kad greičiau nusidėvėtų.
Tai – ne sąmokslo teorija. Prancūzijoje nuo 2015 m. draudžiama gaminti produktus, kuriems iš anksto numatytas ribotas veikimo laikas. Už tai gresia bauda iki 300 tūkst. eurų, arba 5 proc. įmonės metinių pardavimų pajamų šioje šalyje.
Gamintojams greitai gendantys produktai naudingi. Be to, daugelio įrenginių taisymo kaina autorizuotuose salonuose dažnai yra gana didelė. „Dauguma vartotojų lygindami remonto ir naujo produkto kainas dažniausiai renkasi pastarąjį, kuris, tikėtina, dar ir patobulėjo.
Kitur Europoje situacija panaši kaip ir Lietuvoje, gal pas mus dar kiek didesnis taisymo mastas dėl pigesnės darbo jėgos“, – pabrėžė viešosios įstaigos „Žiedinė ekonomika“ steigėjas Domantas Tracevičius.
Visa tai suka ekonomikos ratą, tačiau elektronikos atliekos yra vis didėjanti problema pasaulyje. Jungtinės Tautos skelbia, kad perdirbama tik 20 proc. visų atliekų, tad apie 40 mln. tonų elektronikos išmetama į sąvartynus, sudeginama ar tiesiog atsikratoma nelegaliai. Kadangi prietaisus populiaru klijuoti, juos ardyti dažnai yra neefektyvu, nes pavyksta atgauti tik nedidelę dalį gamyboje panaudotų žaliavų.
„Klijavimas yra pats pigiausias detalių jungimo būdas, tad produktą išardyti ar taisyti daug sunkiau. Geras pavyzdys yra išmanieji telefonai – seniau beveik visi buvo su keičiamomis baterijomis, o dabar – tik labai maža dalis. Vartotojai sugedusį telefoną mieliau pakeis nauju“, – tvirtino D. Tracevičius.
A++ taisytinumas
Tačiau po 2021 m. kovo gamintojų požiūris turės keistis – ES įstatymai numato kiek daugiau galimybių vartotojams ir nepriklausomiems taisytojams.
Gamintojai turės užtikrinti, kad dalį elektroninių prietaisų būtų galima nesunkiai išardyti naudojantis įprastais įrankiais. Taip pat jie bus įpareigoti tiekti atsargines dalis ir instrukcijas, tačiau jos bus prieinamos tik profesionalams.
Nors ir nedidelis, tai yra dar vienas žingsnis siekiant teisės taisyti, mano Europos aplinkosaugos biuro (EEB) žiedinės ekonomikos, produktų ir atliekų ekspertas Stephane’as Arditi. Pasak jo, nauji reikalavimai leis vartotojams lengviau pakeisti tokių prietaisų kaip skalbimo mašinos, indaplovės, šaldytuvai detales, taip pat pakeisti integruotą LED apšvietimą. Kita vertus, tai negalios tokiems prietaisams kaip mobilieji telefonai.
Organizacija siekia įteisinti ir daugiau panašių idėjų. „Jei būsime išgirsti, vienoje etiketėje matysite ne tik dabar naudojamą energijos taupymo skalę nuo A iki G, tačiau ir pataisomumo rodiklį. Tiesa, dar nenusprendėme, kaip geriausia jį žymėti – skaičiais, raidėmis ar žvaigždutėmis, tačiau toks sprendimas būtų sveikintinas“, – sakė S. Arditi.
Jis taip pat pabrėžė, kad gaminantiems ES rinkai neteks rinktis tarp pataisomumo ir perdirbamumo – jie turės taikytis prie abi sritis apimančių sugriežtėjusių reikalavimų. „Televizorių gamintojas gali sakyti, kad jo televizorius sunkiai pataisomas, bet stengiasi, kad jį būtų galima lengvai perdirbti. Tokį požiūrį gal ir galima pateisinti, tačiau į rinką šis produktas nepateks. Naudojant įprastus įrankius tokie produktai turės ne tik būti lengvai išrenkami taisyti, tačiau ir lengvai išardomi perdirbti. Taip būtų galima ištraukti aplinkai pavojingas dalis“, – tvirtino ekspertas.
ES reikalavimai gali paveikti ir užsienio gamintojus. Pavyzdžiui, šiandien daug europiečių naudojamų televizorių vis dar gaminama Kinijoje, tačiau, norėdami prietaisus parduoti ES, jie turės gaminti lengviau pataisomus produktus. EEB tikisi, kad tai juos įkvėps panašius sprendimus taikyti ir namų rinkoje.
Net smarkiau ties šia sritimi bruzdama JAV. Pavyzdžiui, dar 2012 m. Masačusetso valstijoje nubalsuota už teisę taisyti automobilį, suteikiančią galimybę savininkams ir nepriklausomiems meistrams naudoti tuos pačius įrankius diagnostikai kaip ir autorizuotiems centrams. Tačiau laukiama valstijos, kurios įstatymų leidėjai priimtų panašų visus elektroninius prietaisus apimantį įstatymą. Kol kas 20 iš jų tokį įstatymą bent jau svarstė.
Dužusių ekranų ekonomika
ES vartotojų apklausos rodo, kad gyventojai nelinkę prietaisų tiesiog išmesti. 2017 m. išsiaiškinta, jog apie 60 proc. respondentų praeityje yra taisę savo turtą. Nors daugiausia paslaugas atliko servisai arba gamintojai, 12 proc. respondentų taisė patys, dar 8 proc. tai padaryti padėjo draugai ar pažįstami. Pastaruoju metu Europos ir pasaulio miestuose išplito vadinamosios taisymo kavinės, kuriose reguliariai susirenka entuziastai ir dalydamiesi patirtimi padeda vieni kitiems susiremontuoti daiktus.
Taip pat atsiranda naujų patogesnių sprendimų. Internete galima rasti itin specifinių patarimų, o vis prieinamesni 3D spausdintuvai leidžia patiems atkurti sulūžusias detales.
D. Tracevičius mano, kad teisės taisyti judėjimą į priekį varo ne „pasidaryk pats“ kultūra, o ekologija, nes daiktų taisymas sumažina anglies dioksido pėdsaką. „Pasidaryk pats“ kultūra yra nuostabi ir žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba daugybę daiktų susitaisyti ar pasigaminti. Bet dažnai tai yra už įprasto vartotojo galimybių ribų ne tik dėl įgūdžių, bet ir specializuotų įrankių trūkumo“, – pabrėžė jis.
Jeigu ekologija iš tiesų yra šio judėjimo variklis, daug kas priklausys nuo tolesnio vartotojų požiūrio į aplinkosaugą. Dabar greita prekių apyvarta gamintojams užtikrina pajamas. Visgi susieti didelį vartojimą tik su įtaisų gedimais nebūtų teisinga. Nemažai jų keičiami dėl įmonių naudojamos rinkodaros.
„Smalsumas išbandyti ką nors naujo, mada, noras išsiskirti iš kitų, parodyti savo pranašumą yra vis labiau ryškėjantys vartotojų visuomenės bruožai. Ir jeigu šioje vartotojų grupėje yra sutinkančių už tai mokėti, verslas naudojasi šia galimybe uždirbti, diktuoti madas, suteikdamas vartotojui tai, ko jis galbūt net nežino, ar jam to reikia“, – sakė ekonomistas, Kauno technologijos universiteto profesorius Rytis Krušinskas.
Tačiau derindamiesi prie pakitusios vartotojų mąstysenos gamintojai turės keistis ir patys. „Jeigu dėl idealizmo būtų galima modeliuoti situaciją, kad ateityje visi gyvensime tvaraus vartojimo režimu, manyčiau, kad tokią paklausą turėtų patenkinti tik atitinkama pasiūla. Žinoma, atsakingas vartojimas yra auganti mada, bet reikia pripažinti, kad kaina ir mada ne visada koreliuoja“, – pridūrė mokslininkas.
