Meniu
Prenumerata

penktadienis, balandžio 26 d.


Amžiaus projektas: kodėl strigo Baltijos šalių elektros tinklų sinchroinizacija su Europa
Tomas Janeliūnas

Baltijos šalių elektros ir žemyninės Europos tinklų sinchronizacija, jei bus baigta 2025-aisiais, užtruks bemaž trisdešimt metų. Energetinių tyrimų institutas atliko studiją, kodėl šis unikalus projektas trunka taip ilgai ir kaip pavyko pasiekti politinį susitarimą dėl jo įgyvendinimo.

Gegužės 15 d. Lietuvos Vyriausybė pritarė elektros tinklų sinchronizavimo su žemynine Europa prisijungimo sutarties projektui. Vyriausybės posėdyje energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas teigė, kad tai svarbiausias ir esminis sinchronizacijos projekto įgyvendinimo dokumentas, nes pagal jį vyks visa sinchronizacija iki 2025 m. Kai bus baigta visa prisijungimo sutarties pasirašymo procedūra (jai dar turi pritarti „Litgrid“ akcininkai, taip pat pasirašyti visų trijų Baltijos šalių, Lenkijos ir bent dviejų ENTSO-E palaikančiųjų šalių operatoriai), prasidės techninis projekto įgyvendinimo etapas. Daugiau nei du dešimtmečius truko politinės derybos ir įvairių interesų derinimas, kol pernai buvo pagaliau pasiektas politinis susitarimas, kaip turi būti įgyvendintas projektas, kuris galutinai leis integruotis į ES elektros energijos sistemą.

Lietuva, Latvija ir Estija yra vienintelės ES narės, kurių elektros sistemos tebedirba sinchroniniu režimu su Rusijos valdoma IPS/UPS (Integrated Power System/Unified Power System) sistema, kuri apima Rusijos, Baltarusijos, buvusių SSRS ir Baltijos šalių elektros tinklus. Pagal BRELL šalių (Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos) susitarimą einamąjį IPS/UPS sistemos (taigi, ir Baltijos šalių elektros tinklų) valdymą ir dažnio reguliavimą užtikrina centrinis kontrolės centras Maskvoje, o Baltijos šalių perdavimo tinklų operatoriai turi nacionalinių elektros tinklų plėtrą derinti su kitomis BRELL susitarimo šalimis. Tačiau Baltijos valstybės, būdamos ES narėmis, turi savo energetikos tikslus ir uždavinius sieti su ES bendros energetinės politikos strateginiais tikslais, kurių vienas yra sukurti visiškai integruotą elektros sistemos rinką ekonominiu ir technologiniu (jungčių) lygiu. Todėl atsijungti nuo IPS/UPS sistemos ir sinchronizuotis su žemyninės Europos elektros tinklais (KET) yra būtina.

Energetinių tyrimų institutas įvertino visą politinį procesą, nulėmusį sinchronizacijos susitarimą, ir identifikavo pagrindines aplinkybes bei priežastis, vedusias šį projektą į aklavietę ar davusias postūmį jį įgyvendinti. Maždaug du dešimtmečius trukęs procesas suskirstytas į penkis chronologinius etapus. Visą Energetikos tyrimų instituto studiją galite atsiųsti čia.

Žvalgyba

Etapą nuo 1999 iki 2007 m. galima laikyti pirminių idėjų, bandymų ir svarstymų laikotarpiu. Anot buvusio Estijos ekonominių reikalų ir komunikacijos ministerijos generalinio sekretoriaus pavaduotojo energetikai Einari Kiselio, pati sinchronizacijos idėja Baltijos šalyse buvo aptariama politiniuose sluoksniuose jau 1990-aisiais. „Tai skatino atkurta politinė nepriklausomybė ir keliamos abejonės, ar Rusijos elektros sistemų operatoriai galės užtikrinti sistemų saugumą, jei kiltų politinių ar ekonominių nesutarimų su Rusija. Be to, buvo keliami klausimai dėl Rusijos ir Baltarusijos energijos gamintojų konkurencijos Baltijos šalių energetikos rinkoje“, – teigė E. Kiselis.

Elektros energijos rinkų integracija komerciniu atžvilgiu tuo metu rūpėjo ir kitoms Europos valstybėms. Viena pirmųjų regioninių iniciatyvų, kai imta tirti Baltijos šalių įsijungimo į žemyninės Europos tinklų sistemą galimybes, buvo 1996–1998 m. atlikta Baltijos žiedo studija (The Baltic Ring Study). Studija, prie kurios rengimo prisidėjo 18 energetikos įmonių iš 11 Baltijos jūros valstybių, buvo skirta bendros elektros rinkos sukūrimo perspektyvoms įvertinti. Jos rezultatuose nurodyta, kad Lietuvai tinkamiausias būdas integruotis į Vakarų valstybių elektros rinkas būtų per nuolatinės srovės intarpą, leidžiantį turėti tiesioginį ryšį su bendra žemyninės Europos sistema, tačiau neatsijungiant nuo Rytų kaimynų ir išsaugant galimybę pirkti elektrą iš jų.

Vis dėlto iki pat 2007 m. vyravo didelis tiek ES, tiek Lietuvos (ir kitų Baltijos šalių) techninio lygmens ekspertų skepticizmas dėl techninių sinchronizacijos įgyvendinimo sąlygų.

Vis dėlto iki pat 2007 m. vyravo didelis tiek ES, tiek Lietuvos (ir kitų Baltijos šalių) techninio lygmens ekspertų skepticizmas dėl techninių sinchronizacijos įgyvendinimo sąlygų. Lietuvos pasirengimas narystei ES, pasirengimas uždaryti Ignalinos AE ir kiti energetikos sektoriaus pertvarkymo prioritetai nustūmė elektros tinklų sinchronizavimo su žemynine Europa svarstymus į antrą planą. Šiuo laikotarpiu esminis uždavinys buvo pasirengti sujungti Baltijos šalis su ES rinkomis per nesinchronines jungtis – sukurti galimybę prekiauti elektros energija.

ES įsitraukimas

Nuo maždaug 2007 m. elektros tinklų sinchronizacijai Lietuvos politikai vėl ėmė skirti daugiau dėmesio. Energetikos eksperto Romo Švedo teigimu, sinchronizacijos idėją atgaivino Lietuvoje pasikeitusi politinė valdžia: „Mano vertinimu, sinchronizacijos minčiai gimti didžiausią postūmį padarė atėję konservatoriai su Česlovu Stankevičiumi ir (KTU profesoriumi) Albertu Nargėlu priešakyje.“ Anot jo, didžiausios kovos tuo metu vyko Lietuvos viduje – su skirtingų interesų grupėmis ir „senųjų energetikos klanų“ atstovais, kurie buvo įsitvirtinę valstybės  institucijose. R. Švedo įsitikinimu, didžiausias tuomečio energetikos ministro Arvydo Sekmoko nuopelnas buvo tai, kad jam pavyko atskirti tuo metu sukurtą Energetikos ministeriją nuo senųjų energetikos „autoritetų“, besipriešinančių sinchronizacijos idėjoms. Galiausiai sinchronizacijos galimybė buvo įtvirtinta ne tik politinėse, bet ir saugumo darbotvarkėse. Imta suvokti, kad atsijungti nuo Rusijos kontroliuojamos elektros sistemos yra Lietuvos saugumo interesas. Vis dėlto galimybės įgyvendinti šį tikslą buvo gana ribotos: nebuvo atlikta patikimų techninių studijų, koks sinchronizacijos scenarijus Baltijos šalims galėtų būti optimalus ir kiek visa tai gali kainuoti.

Energetinio saugumo užtikrinimo klausimas tapo vis aktualesnis ir ES. Į procesą įsitraukė Europos Komisija (EK), ir tai vėliau tapo vienu svarbiausių veiksnių įgyvendinti sinchronizacijos projektą. Kaip prisimena Ž. Vaičiūnas, 2008 m. lapkričio pabaigoje tuometis EK prezidentas José Manuelis Barroso pasikvietė visų Baltijos jūros regiono šalių, t. y. Baltijos šalių, Lenkijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Vokietijos ir Norvegijos (stebėtojos teisėmis) atstovus vakarienės, per kurią buvo pritarta Baltijos energetikos rinkų sujungimo planui, dar kitaip vadinamam BEMIP (Baltic Energy Market Interconnection Plan). EK buvo nusiteikusi ryžtingai įgyvendinti esminius pokyčius liberalizuojant ES energetikos rinkas – tam jau 2007 m. EK parengė vadinamąjį Trečiąjį energetikos paketą, kuriuo siekta paskatinti energetikos įmones atskirti pagal vykdomas funkcijas ir sukurti palankesnes sąlygas vidinei ES energetikos veikėjų konkurencijai.

BEMIP tapo platforma, sudariusi sąlygas atsižvelgti į visų suinteresuotų valstybių nuomones ir ieškoti kompromisų energetikos klausimais. Visos šalys ėmėsi kurti veiksmų planus, įskaitant teisinius sprendimus, susijusius su ES trečiojo energetinio paketo įgyvendinimu ir būtinybe nutiesti jungtis bei sustiprinti trijų Baltijos šalių tinklus, kad techniškai būtų įmanoma integruotis (prekybos atžvilgiu) su kitomis šalimis. „Lemiamą vaidmenį dėl naujų jungčių atliko ES parama, kuria siekta sujungti visas ES valstybes nares į bendrą vidaus elektros rinką, kad būtų užtikrintas efektyvus solidarumas“, – teigė buvęs Europos energetinės sąjungos patarėjas ir faktinis BEMIP „tėvas“ Jeanas Arnoldas Vinois.

Vis dėlto tuo laikotarpiu Lietuvos ir BEMIP sampratos dėl sinchronizacijos išsiskyrė. „EK suvokė integraciją tik siaurąja, prekybos rinkų integracijos, prasme, t. y. konkretūs jungčių su Europa projektai. O Lietuva siekė visapusiškos integracijos (full-fledged integration), kuri apėmė ne tik rinkų integraciją (jungčių užtikrinimą), bet ir sinchronizaciją, t. y. išėjimą iš IPS/UPS sistemos ir prisijungimą prie žemyninės Europos tinklų. 2010–2011 m. buvo nemažai bendrauta su EK siekiant įrodyti, kad sinchronizacija yra viso integracijos paketo dalis“, – teigė energetikos ministras Ž. Vaičiūnas.

Esminis 2007–2013 m. Lietuvos laimėjimas – Baltijos šalių sinchronizacija kaip tikslas perkeltas į ES politikos darbotvarkę. Taip pat per šį laikotarpį pavyko suartinti politinį ir techninį vertinimus dėl sinchronizacijos įgyvendinimo galimybių: atliktos studijos, kuriose įvertinti būtini techniniai darbai ir jų kaina. Svarbiu lūžiu suartinant politinius ir techninius įsitikinimus tapo 2012–2013 m. švedų konsultacijų įmonės „Gothia Power“ parengta studija, kurią iš dalies finansavo ES. Kita vertus, Lenkijos nenoras diskutuoti dėl papildomų jungčių su Lietuva ir 2012 m. atidėtos realios derybos su Rusija dėl desinchronizavimo sąlygų atskleidė, kad sinchronizacijos mechanizme neveikia keli esminiai elementai: trūksta Lenkijos pritarimo sinchronizacijai, neaiškus techninio įgyvendinimo būdas ir desinchronizavimo nuo IPC/UPS sąlygos.

Proceso europeizacija ir Lenkijos opozicija

ES įsitikinimas dėl Baltijos šalių integracijos būtinumo stiprėjo. Jau imta nekantrauti ir jaučiamas mandagus spaudimas Baltijos šalims pasiekti galutinį sprendimą dėl sinchronizavimo būdo. Tai patvirtina 2014 m. kovą Europos Vadovų Tarybos paskelbtos išvados, kuriose raginama sutelkti visas pastangas ir greičiau sukurti visapusiškai veikiančią ir sujungtą vidaus energijos rinką.

Tačiau net ir įtraukus Baltijos šalių sinchronizacijos projektą į ES energetinę darbotvarkę ir užsitikrinus EK dėmesį šiam tikslui, liko labai svarbi kliūtis – Lenkija abejojo ir reiškė prieštaravimus dėl sinchronizacijos. Baltijos šalių pastangos kiek įmanoma įtraukti EK į sinchronizavimo projekto valdymą buvo susijusios su pasyviu Lenkijos vaidmeniu šiame procese. Politinis palaikymas ES lygiu buvo užtikrintas, tačiau vien to neužteko, kad pradėtų veikti visas mechanizmas. Ilgą laiką Varšuvos reakcija dėl sinchronizavimo galimybės buvo skeptiška ar net atvirai priešinga Baltijos šalių ketinimams. Ypač lenkai nenorėjo pritarti antrosios „LitPol Link“ jungties statybai, kuri, Lietuvos vertinimu, buvo būtina sąlyga siekiant sinchronizacijos. „Lenkija apskritai traktavo, kad sinchronizacijos nereikia, ji niekaip neišspręs saugumo klausimų, nėra atlikti alternatyvų vertinimai – iš esmės tokie buvo argumentai“, – tuometę situaciją prisiminė Ž. Vaičiūnas.

Lenkija apskritai traktavo, kad sinchronizacijos nereikia, ji niekaip neišspręs saugumo klausimų, nėra atlikti alternatyvų vertinimai.

Ilgą laiką iš Lietuvos pusės buvo daromas spaudimas Lenkijai dėl antrosios „LitPol Link“ jungties. Manyta, kad tik turint antrąją jungtį galima užtikrinti sistemos stabilumą po sinchronizacijos. Tačiau toks Lietuvos pageidavimas buvo labai vienpusis – Lenkija buvo visiškai nesuinteresuota „LitPol Link 2“ statyba, o iš Lietuvos pusės trūko argumentų, kodėl Lenkijai reikėtų prisiimti įsipareigojimus dėl papildomos elektros jungties. Jau pirmoji „LitPol Link“ jungtis buvo sudėtingas procesas tiek politiniu, tiek ir techniniu bei aplinkosaugos atžvilgiu.

Lenkijoje nuogąstauta, kad potencialus elektros importas per Lietuvą gali padidinti konkurenciją Lenkijos vietos energetikos sektoriui (ypač anglių pramonei ir anglimis kūrenamoms elektrinėms). Be to, kaip pabrėžė buvęs „LitPol Link“ vadovas ir energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius, tuo metu Šiaurės Rytų Lenkijoje nebuvo tinkamo elektros tinklo, vedančio iki Luko. „Vienintelė linija, kuri ėjo į rytus, buvo pasenusi, neatitiko modernaus perdavimo tinklo reikalavimų ir Lenkijai pačiai reikėjo sukurti naują perdavimo tinklą Šiaurės Rytų Lenkijoje“, – teigė J. Neverovičius. Taip pat buvo kilę problemų dėl aplinkos apsaugos reikalavimų, nes linija nuo Luko į Lietuvą ėjo per teritorijas, įtrauktas į „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklą. Be pozityvaus ir aktyvaus Lenkijos įsitraukimo viso proceso mechanizmas negalėjo pradėti suktis.

Krizė

Laikotarpį nuo 2015 iki 2017 m. antros pusės galima laikyti „prarastu laiku“. Viena vertus, Baltijos šalių tinklų sinchronizacijos siekis jau nuo 2013 m. oficialiai buvo tapęs ES energetikos politikos dalimi, o 2015-aisiais jau įtrauktas į Supratimo memorandumą dėl Baltijos energetikos rinkų jungčių stiprinimo plano kaip atskiras strateginis tikslas. 2015 m. ėmė veikti ir pirmoji „LitPol Link“ jungtis bei jungtis su Švedija. Tačiau maždaug 2015 m. Estijoje gimė scenarijus apsvarstyti galimybę sinchronizuoti Baltijos tinklus per Suomiją. „Turėtume įvertinti ir kitus scenarijus, pavyzdžiui, galimybę Baltijos elektros sistemoms veikti izoliuotai ir potencialų sinchronizavimą su Šiaurės šalių (Nordic) sistema“, – 2015-ųjų lapkritį naujienų agentūrai „Reuters“ kalbėjo Taavi Veskimägi, Estijos elektros tinklų operatoriaus „Elering“ vadovas.

Lietuviams tai buvo netikėta, tačiau teko atsižvelgti į estų norą įvertinti ir papildomą scenarijų. „Kadangi Lenkija [tuo metu] nedemonstravo nuosavybės jausmo, o sinchronizacija kaip tikslas niekur nedingsta, dėl to reikia ieškoti alternatyvų. Ir viena jų galėtų būti sinchronizacija su Šiaurės šalimis“, – apie galimus Estijos atstovų motyvus pasakojo Ž. Vaičiūnas. Anot jo, Lietuvos atstovai neneigė tokio varianto suprasdami, kad tikslas vis vien išlieka sinchronizacija. „Sakėme, kad abejojame techninėmis ir finansinėmis galimybėmis tai įgyvendinti, bet kartu sutikome, jog reikia tai išanalizuoti, siekiant įsitikinti, kad sinchronizacija per Lenkiją yra optimalus variantas“, – teigė Ž. Vaičiūnas.

Naują studiją, kurioje būtų aptariami ir Estijos siūlomi variantai, ėmėsi rengti EK finansuojamas Jungtinių tyrimų centras (Joint Recearch Centre, JRC). Jau 2016 m. kovą pateikti tarpiniai rezultatai, o 2017 m. birželį pristatyta galutinė ataskaita. Studijos vertinimu, brangiausiai galėtų kainuoti sinchronizavimo su Šiaurės šalimis scenarijus – apie 600 mln. eurų (įtraukus Visagino AE galimybę – net 974 mln. eurų). Pigiausias variantas buvo numatyta sinchronizacija per Lenkiją tik su „LitPol Link 1“ (18 mln. eurų), o papildomos „LitPol Link 2“ jungties įtraukimas į scenarijų išlaidas padidintų iki 209–215 mln. eurų (priklausomai nuo to, ar būtų statoma Visagino AE).

Kaip pabrėžė daugelis ekspertų, Estijos pastangos į sinchronizavimo scenarijus įtraukti ir Šiaurės šalių variantą proceso dalyvius įvėlė į bemaž dvejus metus trukusį papildomų galimybių studijų rengimą, sukėlė abejonių dėl bendros Baltijos šalių pozicijos ir nukėlė galutinį politinį susitarimą dėl sinchronizacijos būdo, ES finansavimo projektams užtikrinimo ir galimybių imtis techninių darbų.

2017 m. pirmoje pusėje aukščiausiu politiniu Lietuva, Latvija ir Estija vis dar nebuvo pasiekusios aiškaus sutarimo. Kaip teigė Ž. Vaičiūnas, nesutarimas išryškėjo tarp balandžio ir birželio mėnesių. Vienas pastarųjų bandymų susitarti buvo Lietuvos ir Estijos prezidenčių susitikime 2017 m. birželio 5 d. „Mes siekėme įtikinti Estiją, kad mums užtenka vienos „LitPolink“ jungties, nes ginčo esmė buvo jungčių skaičius su Lenkija. Jie sakė, jog reikia dviejų, o mes tikinome, kad techniškai pakanka vienos, nes tikslas yra sinchronizacija“, – pasakojo Ž. Vaičiūnas. Kitų to susitikimo dalyvių teigimu, Lietuvos prezidentė, matydama estų nenorą pasirašyti politinę deklaraciją ir svarstymus, jog reikia dar papildomų studijų, užsiminė, kad jeigu nepavyksta pasiekti bendro sutarimo, tuomet galima sinchronizuotis atskirai: Lietuvai – per Lenkiją, o Estijai – per Suomiją. Pasak tuomečio D. Grybauskaitės patarėjo Arūno Molio, tai nebuvo vien tuščias blefavimas – prezidentė norėjo estams pateikti ir apytikslius skaičius, patvirtinančius, kad Lietuva gali viena sinchronizuotis su Lenkija. SGD terminalo precedentas, kai Lietuva nelaukė galutinio susitarimo su latviais ir estais, galėjo sustiprinti įspūdį, jog mūsų šalis gali pasirinkti ir savarankiško sinchronizavimo kelią.

Lietuvos prezidentė, matydama estų nenorą pasirašyti politinę deklaraciją ir svarstymus, jog reikia dar papildomų studijų, užsiminė, kad jeigu nepavyksta pasiekti bendro sutarimo, tuomet galima sinchronizuotis atskirai: Lietuvai – per Lenkiją, o Estijai – per Suomiją.

2017 m. birželį numatytas supratimo memorandumas tarp Baltijos šalių taip ir nepasirašytas. Kiek vėliau Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis taip pat užsiminė, kad Lietuva gali siekti sinchronizacijos per Lenkiją viena, be kitų Baltijos šalių. „Realiausias kelias (sinchronizuotis) per Lenkiją. Tik klausimas, kiek, be Lietuvos, projekte dalyvaus kitų Baltijos šalių. Jei diskutuosime dešimtmečius, galime likti energetine sala. Lenkija čia yra esminis ir strateginis partneris“, – naujienų agentūrai BNS 2017 m. rugpjūčio 15 d. kalbėjo premjeras.

Politinis lūžis

2017 m. rugsėjį Lietuvos Vyriausybės ir prezidentės D. Grybauskaitės pastangomis į politinio susitarimo tarp Baltijos šalių paieškas dar aktyviau įsitraukė EK. Kaip pasakojo Ž. Vaičiūnas, dar rugsėjo viduryje susitikime Lenkijoje, Krynicoje, buvo užsitikrintas principinis Lenkijos palaikymas sinchronizacijai. „Realiai pasiekėme principinį sutarimą su Lenkija. Ji iš esmės sutiko prisidėti ir įsipareigojo Baltijos šalių sinchronizacijai su tokia prielaida, kad tai neturėtų sukelti grėsmės strateginiams Lenkijos interesams ir kad mes ieškotume visokių variantų. Jau tuo metu buvo pradėta kalbėti apie galimas alternatyvas antrai „LitPol Link“ jungčiai, t. y. kad šalia esamos sausumos jungties galbūt kaip kompromisas galėtų būti jūrinė jungtis“, – teigė Ž. Vaičiūnas. Kaip aiškino energetikos ministras, tuo laikotarpiu gimė trijų techninių parametrų sinchronizacijos projektas: esama „LitPol Link“ jungtis; jūrinė jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos, kuri pastiprina sinchronizaciją; ir papildomi sinchroniniai kompensatoriai, t. y. techninė priemonė, kuri padėtų kompensuoti nuosavos generacijos trūkumą.

2017 m. rugsėjo 29 d. Taline vykusiame ES aukščiausio lygio susitikime D. Grybauskaitė susitiko su EK pirmininku Jeanu Claude’u Junckeriu ir paprašė jo paramos ieškant sutarimo su latviais ir estais dėl sinchronizacijos būdo. „Elektros tinklų sinchronizacija yra ir Lietuvos, ir visos ES energetinio saugumo klausimas. Laiko delsti nėra – galimybė pretenduoti į europines lėšas dar šiame ES biudžete priklauso nuo gebėjimo susitarti ir skubiai parengti būtinus projektus. Kad sprendimai nebūtų atidėliojami, būtinas ir EK palaikymas“, – teigta prezidentūros pranešime.

2017 m. gruodžio 18 d. Baltijos šalių premjerai pasirašė bendrą pareiškimą, kuriame buvo palaikomi 2017 m. rugsėjo 19 d. EK, Lenkijos ir Baltijos šalių atstovų pasiekti susitarimai. Šiame pareiškime taip pat nurodyta, kad laukiama dinaminės studijos ir dažnių stabilumo analizės, dėl kurių sutarė visų keturių šalių tinklų operatoriai, ir tikimasi iki 2018 m. vasaros parengti politinį susitarimą. „Anksčiau būdavo skirtingos nuomonės, dabar jos artėja prie bendrojo vardiklio. Visi pripažįsta, kad sinchronizaciją racionaliausia vykdyti per Lenkiją. Pripažįstama, kad vienos jungties galimybę galima svarstyti kaip realistišką. Aišku, jei būtų dvi linijos, būtų labai gerai“, – naujienų agentūrai BNS tuo metu teigė premjero S. Skvernelio patarėjas Deividas Matulionis.

2018 m. birželio 22 d. vykstant Europos Vadovų Tarybos susitikimui specialioje ceremonijoje buvo pasirašytas istorinis susitarimas dėl Politinių kelio gairių (Political Roadmap), vedančių į sinchronizacijos projekto įgyvendinimą. Jį pasirašė EK pirmininkas J. C. Junckeris, Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, Estijos premjeras Jüri Ratas, Latvijos premjeras Māris Kučinskis ir Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis. Skirtingai nei visos kitos iki tol buvusios politinės deklaracijos, susitarimas numatė labai konkrečius veiksmus ir terminus jiems įgyvendinti. Šiame susitarime jau konkrečiai užfiksuota, kad Baltijos šalių sinchronizacija su žemyninės Europos tinklais turi vykti per Lenkiją, remiantis jau egzistuojančia „LitPol Link“ jungtimi ir papildoma asinchronine jūrine HVDC jungtimi tarp Lietuvos ir Lenkijos bei papildomomis techninėmis priemonėmis, kurios užtikrins tinklo stabilumą.

Šis susitarimas buvo svarbiausia politinė pergalė. Politinis susitarimas žymėjo baigtą svarbų ilgo proceso etapą – užbaigtas politinis sinchronizacijos būdo derinimas ir pereita prie techninio įgyvendinimo dalies. Aukščiausiu lygiu pasirašytas Kelio gairių dokumentas liudijo, kad pagaliau visos mechanizmo dalys ėmė suktis sąveikaudamos viena su kita, nusistovėjo visų skirtingų interesų pusiausvyra ir tai leido pereiti prie techninio sinchronizacijos projekto įgyvendinimo.

Per likusį 2018 m. laiką reikėjo techniškai tiksliai atlikti būtinus veiksmus. 2018 m. rugpjūčio 31 d. buvo pateiktos Dinaminio ir Dažnio stabilumo studijos, o jau rugsėjo 14 d. BEMIP aukšto lygio grupės atstovų susitikime patvirtinta, jog techninis sinchronizacijos su KET sprendimas yra priimtinas. 2018 m. rugsėjo 21 d. Lenkijos perdavimo sistemos operatorius PSE pateikė paraišką ENTSO-E dėl sinchronizacijos sąlygų. 2018 m. spalio 9 d. ENTSO-E priėmė sprendimą patenkinti prašymą ir pradėjo rengti sinchronizacijos techninių sąlygų aprašą.

2018 m. spalio 10 d. Baltijos šalių sistemų operatoriai „Litgrid“, AST ir „Elering“ pateikė bendrą paraišką gauti pirmojo sinchronizacijos etapo finansavimą iš ES – apie 432,5 mln. eurų. 2019 m. sausį pirmajam sinchronizacijos įgyvendinimo etapui numatyta skirti 324 mln. eurų (75 proc.), t. y. maksimalią galimą finansavimo sumą energetikos projektams. 2018 m. gruodžio 21 d. pasirašytas „Litgrid“ ir Lenkijos PSO susitarimas dėl jūrinės HVDC jungties („Harmony Link“) projekto parengiamųjų darbų pradžios.

Dar ne vakaras: grėsmės projektui

Balandžio pradžioje ENTSO-E pateikė Sujungimo sutarties projektą ir techninių sąlygų sąrašą. Šiame sąraše – 409 sąlygos, iš kurių, anot Ž. Vaičiūno, 169 jau įgyvendintos. Vis dėlto net ir pradėjus techninio įgyvendinimo etapą nėra jokių garantijų, kad procesas visiškai sklandžiai vyks iki 2025 m. Galima paminėti bent keletą svarbių kliūčių, kurių gali iškilti artimiausiu metu.

2019 m. gegužės 24–26 d. vyko Kaliningrado srities izoliuoto režimo bandymai. Nors tai laikoma visiškai techniniu veiksmu, jų rezultatų įvertinimas gali įgauti ir politinę potekstę. Nesėkmingų bandymų atveju (t. y. jei kiltų akivaizdžių problemų Kaliningrado sričiai suvaldyti sistemą be išorės pagalbos) Rusija gali prašyti papildomų priemonių, kurios užtikrintų Kaliningrado srities tinklų stabilumą ir saugumą po Baltijos šalių desinchronizacijos nuo UPS/IPS. Tai gali šiek tiek pabranginti visą projektą. Sėkmingo bandymo atveju Rusija ir Baltarusija gali būti greičiau pasirengusios atjungti Baltijos šalis nuo UPS/IPS sistemos, grasinti tai padaryti ar reikalauti papildomo mokesčio už tariamai jiems nuostolingą Baltijos šalių elektros sistemos palaikymą. Esama skaičiavimų, kad tokio mokesčio suma galėtų siekti 30 mln. eurų per metus. Kitaip tariant, iki šiol buvusi dvipusė priklausomybė taptų vienpuse priklausomybe nuo Rusijos ir Baltarusijos.

Laukia ir Baltijos šalių izoliuoto režimo bandymai. Pradinis planas buvo izoliuoto režimo bandymus atlikti 2019 m. birželį, tačiau Latvijos ir Estijos sistemų operatoriai paprašė nukelti bandymus neribotam laikui. Formali priežastis – reikia papildomai pasirengti, atsižvelgiant į Kaliningrado srities analogiškus bandymus dviem savaitėmis anksčiau. Realios priežastys gali būti kitos: pradedant nuo vidaus institucijų nesutarimo, kokios gali būti išlaidos dėl izoliuoto režimo taikymo ir kas turėtų jas padengti iki techninių darbų vėlavimo ar net politikų nuogąstavimų, kad po izoliuoto režimo bandymų bus sunku vėl sklandžiai prisijungti prie UPS/IPS sistemos.

Nauja bandymo data nesutarta ir ji gali būti nukelta metams ar net dar tolimesniam laikotarpiui. Taip pat gali tekti rengti papildomus tyrimus, jei per tą laiką pasikeis Baltijos šalių generavimo galimybės.

Planuojama, kad 2019 m. pabaigoje ar 2020 m. gali būti uždaryti trys ar keturi seniausi skalūnų naftą naudojantys Estijos elektrinių blokai, kurių bendra galia siekia 619 MW. Tai ilgalaikio proceso (vadinamojo PÕXIT) dalis, kai Estija pamažu atsisako taršių, skalūnų naftą naudojančių elektrinių. 2017 m. Estijos energetikos strategijoje buvo numatyta, kad iki 2023 m. gali būti uždaromi blokai, kurių bendra galia siekia apie 500 MW. Jei iš tiesų Estija nutrauks dalies skalūnų naftą naudojančių elektrinių darbą, šalis iš elektros energijos eksportuotojos gali tapti importuotoja. Dėl to gali padidėti naujų generacijos pajėgumų poreikis Baltijos šalyse, siekiant pasirengti sinchronizacijai su KET, ir skatinti atidėti galutinius sinchronizavimo terminus.

Susitarimas su ENTSO-E dėl sujungimo turėtų būti patvirtinamas nacionalinių vyriausybių lygiu. Tai reiškia, kad vyriausybės įsipareigotų atlikti įvairius vidaus projektus, įskaitant ir padidinti vidaus generaciją. Atitinkamai projekto išlaidos gali būti didesnės, nei šiuo metu planuojama, ir gali būti įvairių vidaus lobistinių interesų, stabdančių šiuos darbus. Be to, 2019–2025 m. pasikeis politiniai ciklai visose šalyse (nacionaliniai rinkimai). Nors kol kas visos nacionalinės vyriausybės yra suinteresuotos Baltijos šalių sinchronizacija, politinių pokyčių rizika išlieka.

Galiausiai Rusija ir Baltarusija gali iškelti papildomas sąlygas, jei EK pradės pokalbius su Rusija ir Baltarusija dėl desinchronizacijos priemonių. Šiuo metu konsultacijos vyksta tik techniniu lygiu tarp BRELL žiedo šalių ir Lietuva norėtų likti prie šių techninių, o ne politinių konsultacijų. Tačiau Rusija greičiausiai sieks derybas perkelti į politinį lygmenį. Atsijungimas nuo BRELL gali būti siejamas su įvairiais techniniais, prekybiniais ir net politiniais reikalavimais. Baltarusija ir Rusija gali rasti pretekstų kelti vis naujas technines sąlygas. Tikėtina, kad bus siekiama palaikyti asinchronines jungtis tarp Lietuvos ir Kaliningrado bei Baltarusijos galvojant apie galimybes eksportuoti ateityje.

2019 06 12 20:17
Spausdinti