Meniu
Prenumerata

penktadienis, balandžio 19 d.


Kiek Lietuva – policinė valstybė?
Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė

„Taip veikia demokratija“, – pranešė vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas, 2017-ųjų rugpjūtį reaguodamas į prievartą, panaudotą prieš medžių kirtimą bandančius stabdyti visuomenės atstovus.

Visuomenė ir žmogaus teises ginančios organizacijos aktyviai stebi šį ir kitus E. Misiūno, premjero Sauliaus Skvernelio, parlamentaro Vytauto Bako ir kitų iš jėgos žinybų aplinkos iškilusių politikų sprendimus bei elgesį: kartais pasigirsta nuogąstavimų, kad Lietuva tampa policine valstybe. Kas yra policinė valstybė? Vieno jos apibrėžimo nėra: mokslininkai, tyrinėjantys policinės valstybės apraiškas, papildo vienas kitą, tačiau galima išskirti jos pagrindinius bruožus. Pirma, jėgos žinybos (policija, prokuratūra, karinės pajėgos, specialiosios tarnybos, slaptoji policija ir pan.) turi didelę įtaką valdant valstybę. Antra, valdžios ir visuomenės santykis grindžiamas kontrole, sekimu, tiesioginiu ir netiesioginiu bauginimu, neproporcingai naudojama prievarta, pagrindinių žmogaus teisių pažeidimu ir panašiais metodais. Kurie iš šių požymių pastebimi Lietuvoje? Išties keli aukščiausio lygmens politikai (kaip jau minėta, Vyriausybės vadovas, vidaus reikalų ministras ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, taip pat Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas) – buvę aukšti jėgos žinybų pareigūnai. Vien tai neteikia pagrindo teigti, kad šios institucijos turi didelę įtaką valdant valstybę: nesvarbu, iš kokios aplinkos politikas kilęs, svarbiausia – įgyti rinkėjų ar asmenis skiriančių politikų pasitikėjimą. Tačiau, be minėto komentaro apie demokratijos veikimą ir panašaus pobūdžio priverčiančių suklusti teiginių, kartais net veido išraiškų, komentuojant įvykius ar sprendimus, nerimą kelia ir minėtų politikų veiklos metodai.
Nerimą kelia tai, kad iš teisėsaugos institucijų į politiką atėję asmenys ir toliau dirba remdamiesi tais metodais, kuriuos naudojo daugelį metų.
Pavyzdžiui, nesėkmingas bandymas automatais apginkluoti policijos pareigūnus ir šio mėginimo fiasko liudijęs turimų pajėgų demonstravimas bandant pagauti iš policijos pavogtu kalašnikovu apsiginklavusį Igorį Molotkovą, ypač parlamentinių tyrimų inicijavimas ir vykdymas remiantis visuomenei bei kitiems politikams nežinoma neviešinama informacija, gauta iš slaptųjų tarnybų. Dar daugiau: minėtų politikų iniciatyva ir su jų pritarimu ketinama skubiai bei svariai didinti darbo užmokestį prokurorams ir kitiems jėgos žinybų darbuotojams nesilaikant proporcingumo kriterijaus kitų valstybės tarnautojų bei biudžetinių darbuotojų atlyginimų atžvilgiu ir plėsti šių institucijų įgaliojimus, didinti jų įtaką valstybėje. Būtent tai kelia nerimą, kad iš teisėsaugos institucijų į politiką atėję asmenys ir toliau dirba remdamiesi tais metodais, kuriuos naudojo daugelį metų. Galima pastebėti, kad panašios elgsenos bruožus naudoja ir kiti, tiesiogiai su teisėsauga nesusiję, asmenys. Pavyzdžiui, valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis viešai giriasi, kad teisėsaugos institucijos su dabartiniu Seimu bendrauja kaip niekada glaudžiai. Net ir Vilniaus miesto savivaldybės valdančioji dauguma visai neseniai džiugiai pristatė „leidžiamą“ elgesį nurodančias lenteles miesto gatvėse ir parkuose. Tokie leidimų deklaravimai kaip tik būdingi policinėms, autoritarinėms valstybėms, kuriose visuomenės reguliavimas grindžiamas principu „draudžiama viskas, išskyrus tai, kas leidžiama“. O demokratinėse valstybėse paprastai vadovaujamasi principu „leidžiama viskas, kas neuždrausta“, ir lentelės bei ženklai paprastai nurodo draudžiamus veiksmus preziumuojant, kad visa kita yra leidžiama. Policinės valstybės elementų paieška gali virsti raganų medžiokle. Pavyzdžiui, politikai buvo apkaltinti, kad pernelyg kišosi į visuomenės gyvenimą siekdami kontroliuoti alkoholio vartojimą – bet vienareikšmiškai atsakyti, ar čia jau peržengta riba prisidengus viešuoju interesu varžyti individų laisvę – sudėtinga. Pasitaiko, kad „policinės valstybės“ sąvoka vartojama spekuliatyviai – tiesiog pareiškiant nepritarimą politikų veiksmams, kuriuos šie įpareigoti atlikti – pavyzdžiui, Seimo narių prašymas paviešinti LRT iš biudžeto gaunamų lėšų naudojimą, o tai Seimas atlieka pagal Biudžeto sandaros ir LRT įstatymus, viešojoje erdvėje kai kurių asmenų pavadintas policinės valstybės požymiu. Policinės valstybės apraiškų bus, kol pati visuomenė jas toleruos ir rinks šias idėjas remiančius politikus. Tačiau kaip tik gerai, kad tas apraiškas matome, įvardijame ir kritikuojame. Stiprios pilietinės visuomenės, brandaus nevyriausybinio sektoriaus ir atsakingos žiniasklaidos vaidmuo šiame procese yra labai svarbus. Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė yra Vilniaus politikos analizės instituto Gero valdymo programos direktorė
2018 01 22 13:30
Spausdinti